- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-137-594/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11155-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Albinas Antanaitis, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- A. K., ir A
- Advokatai
- Regina Majauskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (toliau – A. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 3 dalį, 254 straipsnio 1 dalį paskirtos ir neatliktos devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi jas iš dalies sudedant ir A. K. paskirta galutinė subendrinta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus nuosprendžiui nuspręsta ją pakeisti į suėmimą.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. P., R. K., M. K., D. M., D. R., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nėra gauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. A. K. 2018 m. spalio 5 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad kartu su M. K. (toliau – M. K.), veikdami iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, apgaule įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausantį turtą – automobilį „Ford Galaxy“, 2000 metų laidos, 2172,15 eurų vertės, tai yra 2014 metais, ne vėliau kaip 2014 m. birželio 5 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, M. K. pasiūlė A. K. už 1000 Lt (289,62 eurų) atlygį apgaule įgyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Tuo tikslu M. K. nurodė A. K. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį dėl automobilio įgijimo, nuslepiant nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovų, kad jis, t. y. A. K., savo sutartinių įsipareigojimų pagal šią sutartį nevykdys, o automobilį perduos M. K.. Vykdydamas nurodymus, A. K. perdavė M. K. savo asmens dokumentą (asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją) ir 2014 m. gegužės 31 d. atidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „(duomenys neskelbtini)“. Po to, M. K. savo automobiliu atvežė A. K. į (duomenys neskelbtini), kur jis 2014 m. birželio 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomehys neskelbtini) aptarnavimo centre, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė Lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbitni)“ vardu registruoto automobilio „Ford Galaxy“ įsigijimo, kuri vėliau perdavė M. K.. Kadangi A. K. įmokų pagal sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokėjo, todėl 2014 m. spalio 29 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukus sutartį, automobilio UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. K. negrąžino. Taip apgaule M. K. ir A. K. savo naudai įgijo svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 7500 Lt (2172,15 eurų) vertės turtą – automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde keliamos abejonės priimto nuosprendžio pagrįstumu ir pabrėžiama, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas nuosekliai teigė, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Jis visą laiką tvirtino, kad automobilio iš UAB „(duomenys neslebtini)“ neketino įsigyti, jam tiesiog pažįstamas pasiūlė užsidirbti pinigų savo vardu užsirašant automobilį ir jį įkeisti, o automobilį perduoti kitam asmeniui, kuris jau pats išsimokėtų paskolą kreditoriui. Už sutarties sudarymą jam buvo sumokėta 1000 litų. Apeliantas nežinojo, kad M. K. neketina mokėti įmokų UAB „(duomensy neskelbtini)“. Jis pats buvo apgautas. D. R. iš pradžių jam buvo sakęs, kad už automobilio įgijimą kreditoriui mokėti nereikės, nes mokėjimus darys tas asmuo, kuris pasiims automobilį. Be to, M. K. pasiėmė visus su gautu kreditu susijusius dokumentus, sakydamas, kad kredito išmokėjimas yra ne apelianto, o jo reikalas, todėl paskolos išmokėjimu jis ir nesirūpino. Apie nemokamas lizingo įmokas apeliantas sužinojo tik kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, iki to jokio pranešimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl įmokų nemokėjimo jis nebuvo gavęs.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašė neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, kadangi apeliantas vienas augina mažametę dukrą ir kol jis bus pataisos namuose nebus kam pasirūpinti dukra. Prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, ištyrė visas A. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai pripažino A. K. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame teismo nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis nuteistojo apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant V. K. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
7. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgyja svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535/2011, 2K-454/2012, 2K-589-696-2015).
8. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. K. kartu su M. K., veikdami bendrininkų grupėje, šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, apgaule savo naudai įgijo svetimą, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 7500 Lt (2172,15 eurų) vertės turtą – automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, A. K. neneigia, kad pasirašė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ lizingo sutartį dėl automobilio įgijimo, nuslepiant nuo UAB „(duomneys neskelbtini)“ atstovų, kad jis savo sutartinių įsipareigojimų pagal šią sutartį nevykdys, automobilį perdavė M. K. ir iš pastarojo gavo 1000 litų (289,62 eurų) atlygį, tačiau tvirtina, jog sudarydamas lizingo sutartį, jis nežinojo, kad dalyvauja darant sukčiavimą ir M. K. neketina išmokėti gautos paskolos už automobilio įsigijimą. Ir vis tik, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, tikėti šiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu naikinti/keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra.
9. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad nuteistojo teiginiai, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios sukčiauti, laikytini A. K. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teisme bei apeliaciniame skunde A. K. iš esmės pripažino, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, kurios metu apgaulės būdu buvo įgytas svetimas turtas ir nurodė, kad supažindintas su M. K. iš jo gavo pasiūlymą užsidirbti pinigų sudarant automobilio išperkamosios nuomos sutartį savo vardu, o automobilį atiduodant M. K. Jis sutiko su šiuo pasiūlymu. M. K. nurodymu atsidarė sąskaitą banke ir kartu su juo nuvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ būstinę (duomenys neskelbtini) sudarė išperkamosios nuomos sutartį ir savo vardu įgijo automobilį, nors nuo pat pradžių žinojo, kad šio automobilio jam nereikia, jis net neturi vairuotojo pažymėjimo, lėšų šio automobilio įgijimui, ir įmokų neketina mokėti. Po sutarties sudarymo automobilį ir jo dokumentus atidavė M. K., o pastarasis sumokėjo A. K. sutartus 1000 litų (289,62 eurų). Įvertinus šiuos parodymus, darytina išvada, kad A. K. pasirašė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurią savo vardu įgijo automobilį, veikdamas apgaulės būdu, nes iš anksto žinojo, kad automobilio jam nereikia, jis neturi lėšų mokėti įmokas ir to neketina daryti. Vykdydamas M. K. nurodymus ir siekdamas suklaidinti lizingo bendrovę nurodė, kad prekiauja žuvimi ir kokias pajamas gauna, nors žinojo, kad neprekiauja žuvimi, neturi darbo ir negauna jokių pajamų. A. K. tyčia nuslėpė nuo lizingo bendrovės tikruosius savo ketinimus, t. y. nevykdyti priimtų įsipareigojimų pagal sutartį ir automobilį perduoti M. K. Tai, kad A. K. suvokė pasirašomos sutarties pobūdį ir prisiimtus įsipareigojimus pagal ją, jis pats patvirtino ir nurodė, jog matė, kad pasirašo sutartį ir įgyja savo vardu automobilį. Kaip nustatyta byloje ištirtais įrodymais už minimos išperkamosios nuomos sutarties sudarymą A. K. iš M. K. gavo 1000 litų (289,62 eurų) atlygį, tačiau nesiėmė jokių priemonių apmokėti savo turimus įsipareigojimus UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai, kad A. K. viską darė savo noru ir jo atžvilgiu nebuvo naudojama jokia prievarta patvirtino ir M. K. teismo posėdžio metu. Įvertinus visus šiuos A. K. veiksmus, laikytina, kad jis suvokė veikiantis kartu su M. K. ir pagal jo nurodymus, apgaulės būdu sudaręs išperkamosios nuomos sutartį, kurios pagrindu kartu su M. K. įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, todėl A. K. nurodytos aplinkybės, kad jis nesuprato, jog daro nusikaltimą ir pats buvo apgautas, paneigtos bylos įrodymais ir laikytinos tik jo gynybine versija. Byloje ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad A. K., būdamas pilnamečiu ir socialiai subrendusiu asmeniu, suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, kad vykdydamas M. K. nurodymus (atidarydamas banko sąskaitą ir pasirašydamas išperkamosios nuomos sutartį), jis kartu su juo dalyvauja nusikalstamos veikos – sukčiavimo daryme, nes apgaule užvaldo svetimą turtą ir iš to turi turtinės naudos, t. y. veikia tiesiogine tyčia.
10. Vertinant nuteistojo argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde, pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, jų visuma vertinama bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, jų neišskiriant, nesuteikiant jiems jokio prioriteto. Tuo tarpu analizuojamu atveju A. K. kaltę betarpiškai patvirtina ne tik M. K., D. R., T. R. parodymų visuma, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga – UAB „(duomenys neskelbitni)" pareiškimas su priedais, Lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pranešimas, UAB „(duomenys neskelbitni)“ pateikti A. K. sąskaitų išrašai ir kiti skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai.
11. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. K. veiksmuose yra visi būtini BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
12. Be A. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę ir neskirti jam su laisvės atėmimu susijusios bausmės, nes jis vienas augina mažametę dukrą, kurią paliko motina ir jis yra vienintelis galintis ja pasirūpinti. Kadangi toks prašymas glaudžiai susijęs su apeliacinio skundo reikalavimu apeliantą išteisinti, kolegija pasisako ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.
1. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. K. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).
2. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. K., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas vienas nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis) tyčinis nusikaltimas), stadiją (nusikaltimas baigtas), kaltės formą (nusikaltimas įvykdytas tyčia) bei tikslą (savanaudiškais tikslais). Įvertino A. K. asmenybę – praeityje teistas, nusikaltimą padarė lygtinio paleidimo metu, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, vienas augina mažametę dukrą, charakterizuojamas teigiamai. Spręsdamas A. K. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupėje, kas pagrįstai buvo pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
3. Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas A. K. skyrė griežčiausią BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijose įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad A. K. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina ir tai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką A. K. įvykdė netrukus po jo paleidimo iš pataisos įstaigos (2014 m. gegužės 8 d. jis buvo paleistas lygtinai iš pataisos namų, nusikaltimą įvykdė ne vėliau kaip 2014 m. birželio 5 d.). Įvertinus šiuos duomenis, manyti, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, dar gali būti pasiekti paskyrus A. K. švelnesnio pobūdžio bausmę, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog A. K. atžvilgiu jau buvo taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas ir lygtinis paleidimas, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistojo asmenybei bei jo elgesio korekcijai nepadarė – jis ir vėl nusikalto.
4. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir nuteistojo motyvai, jog jis viena augina mažametę dukrą, mama ją palikusi ir jam oficialiai suteikta globa, jį pasiuntus į pataisos namus nukentės vaiko interesai, nes nebus kam juo pasirūpinti. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomemnys neskelbtini), kurioje A. K. yra kaltinamas smurtavęs prieš savo brolį (BK 140 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje kaip liudytoja apklausta G. V., t. y. A. K. mažametės dukros motina, nurodė, kad A. K. yra jos sugyventinis. Dar kitų baudžiamųjų bylų Nr. (duomenys neskelbtini) (G. V. nuteista už sukčiavimus, atliktus panaudojant A. K. priklausantį mobilaus ryšio abonentą) ir Nr. (duomenys neskelbitni) duomenys taip pat patvirtina, kad A. K. ir G. V. gyvena kartu ir palaiko artimus santykius. Šių duomenų kontekste, nuteistojo akcentuojama aplinkybė, kad nebus kam pasirūpinti mažamete dukra, teisėjų kolegijai kelia rimtų abejonių ir šiuo atveju nelaikytina pagrindu neskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės.
5. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą (už naują nusikaltimą paskirta tik keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima sankcijos minimumui) nėra pagrindo – paskirtoji bausmė (tiek paskirta už pavienę veiką, tiek subendrinta) nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės A. K. paskirtos bausmės individualizavimui, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jam paskirtą bausmę, šioje byloje nenustatyta.
6. Aptartų aplinkybių dėl bausmės skyrimo nuteistajam kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad nors apylinkės teismas tinkamai A. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymą, parinko bausmės rūšį ir dydį, tačiau netinkamai subendrino šią bausmę su Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bausmės buvo subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismo pasirinktas bausmių bendrinimo pagrindas yra neteisingas, nes pagal BK 63 straipsnio 9 dalį skiriama bausmė bendrinama tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju ankstesnis nuosprendis A. K. atžvilgiu buvo priimtas 2009 m. gruodžio 28 d., o veika, dėl kurios A. K. pripažintas kaltu 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžiu padaryta ne vėliau kaip 2014 m. birželio 5 d., t. y. po ankstesnio nuosprendžio priėmimo, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu, todėl bendrinant bausmes pagal minėtus nuosprendžius turėjo būti taikytos BK 64 straipsnio nuostatos numatančios bausmių bendrinimą kai nuteistasis padaro naują nusikalstamą veiką, neatlikęs paskirtos bausmės ar bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Įvertinus tai, kad apeliacinio skundo nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais byloje nėra, byla nagrinėjama apeliacine tvarka A. K. paduoto apeliacinio skundo ribose, todėl šios nuosprendžio dalies dėl bausmių bendrinimo, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, negali ištaisyti, kadangi būtų pažeistas imperatyvus draudimas bloginti nuteistojo padėtį nesant dėl to skundo.
7. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad pagrindo skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.