- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-08
- Bylos Nr.
- I-823-208/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03743-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- G. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė kalėdamas Vilniaus PN. Pareiškėjo teigimu, nuo 2017 m. liepos 26 d. yra rakinamas sporto kiemelis, kuriame yra sportui skirtas inventorius. Skundžiasi, kad nesudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, kiemas ankštas, vienu metu išvedama apie 160 nuteistųjų. Dėl to, kad kitame gyvenamajame korpuse gyvenantys nuteistieji turi įrengtą didesnį kiemą, pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas. Nesudarytos sąlygos paskambinti artimiesiems, nes įrengtas taksofonas yra tik aptvertas tvora, o aplinkui jį dažnai būna daug nuteistųjų, dėl kurių keliamo triukšmo sudėtinga susikalbėti, be to, taksofone ragelyje dažnai girdisi pašaliniai garsai. Nėra jokio privatumo. Pareigūnai nakties metu (nuo 23.00 val. iki 7.00 val.) tikrindami nuteistuosius trikdo jų miegą (dažnai pažadina be jokios priežasties). Nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. spalio 27 d. buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu, kuris serga nepagydoma ŽIV liga. Vilniaus PN administracijai buvo žinoma apie minėto nuteistojo ligą, tačiau jis nebuvo perkeltas į kitas patalpas, nors dėl užkrečiamos ligos privalėjo būti izoliuotas nuo kitų. Dėl to jis patyrė pažeminimą, dvasinius skausmus bei susirgo depresija, taigi jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11).
Nurodo, kad pareiškėjo pateikti argumentai yra visiškai nepagrįsti. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas. Pasivaikščiojimų kiemas yra tvarkingas ir erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Pasivaikščiojimų kiemas dažniausiai būna apytuštis. Teisės aktai nenustato jokių plotų reikalavimų normatyvų nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Atkreipė dėmesį, jog taksofonai įrengti aptvertoje teritorijoje (teritorija atitverta nuo nuteistiesiems skirto pasivaikščiojimų kiemo), kurioje įrengtas nuolat budinčių pareigūnų postas (pareigūnai vedantys nuteistųjų skambučių apskaitą ir pan.). Nuteistieji naudojasi galimybe skambinti artimiesiems Vilniaus PN įrengtais taksofono aparatais, o tai reiškia, jog nuteistieji sėkmingai susikalba su savo artimaisiais ir kitais asmenimis skambučių metu, skambučių kokybei esminės reikšmės neturi pasivaikščiojimų kieme gryname ore vaikščiojantys nuteistieji. Nesutinka su pareiškėju, kad jis yra žadinamas pareigūnų, nes pareigūnai nakties metu tikrindami nuteistuosius patikrinimus atlieka stengdamiesi nesutrikdyti nepertraukiamą nuteistųjų miegą. Tik išskirtiniais atvejais nuteistieji yra pažadinami, pvz. tais atvejais, kuomet jie miega užsidengę veidus antklodėmis ir nėra galimybės kitaip nustatyti jų tapatybę. Pataisos įstaigų nustatyto režimo reikalavimai įpareigoja įstaigose dirbančius pareigūnus nuolatos vykdyti pataisos įstaigose esančių nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, t. y. reguliariai atlikti nuteistųjų patikrinimus. Nuteistųjų skaičius atsakingų pareigūnų tikrinamas ir nakties metu. Dėl kartu kalinamo asmens, kuris užsikrėtęs imunodeficito virusu, paaiškino, kad pareiškėjas supažindinamas su tuberkuliozės, lytiškai plintančių ligų, ŽIV / AIDS, hepatitų B ir C galimais užsikrėtimo būdais ir profilaktikos priemonėmis, narkomanijos prevencija, todėl pats privalo elgtis atsargiai ir nesinaudoti tomis pačiomis higienos priemonėmis su kitais nuteistaisiais. Įstatyme nenustatytas privalomas žmogaus imunodeficito virusu infekuotų nuteistųjų izoliavimas nuo kitų nuteistųjų.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas piniginės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės. Jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs Vilniaus PN dėl netinkamų pasivaikščiojimo sąlygų, skambinimo taksofonu artimiesiems, dėl patikrinimų nakties metu, taip pat dėl kartu su žmogaus imunodeficito virusu infekuotu nuteistuoju kalinimo vienoje gyvenamojoje patalpoje.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis).
Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų.
Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemas yra labai mažas ir juo naudojasi labai daug nuteistųjų. O kadangi šalia gyvenamajame korpuse gyvenantys nuteistieji turi įrengtą didesnį kiemą, pareiškėjas jaučiasi diskriminuojamas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Kodeksas) 103 straipsnis numato nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Kodekso 73, 74 ir 75 straipsniai reglamentuoja pasivaikščiojimų gryname ore trukmę skirtingoms nuteistųjų grupėms.
Nuteistųjų pasivaikščiojimų gryname ore tvarka detalizuota Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Tvarkos taisyklės), XXXVII skyriuje. Pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Vedami pasivaikščioti nuteistieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį (233 punktas).
Pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemo, nes, jo manymu, jis yra per mažas. Pažymėtina tai, kad teisės aktai nenumato, kokio dydžio turi būti nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemai. Siekdamas paneigti pareiškėjo šį pareiškėjo argumentą, atsakovės atstovas Vilniaus PN pateikė teismui darytas fotonuotraukas. Iš atsakovės atstovo teismui pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas. Pasivaikščiojimų kiemas yra tvarkingas ir erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemo yra deklaratyvūs.
Taip pat teismas pažymi, kad nėra pagrindo išvadai, kad pasivaikščiojimų kiemas būna nuolat perpildytas. Pagal Tvarkos taisykles pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje arba kameroje esantys nuteistieji. Byloje pateiktas Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas, kuriame nurodoma, kada yra vedami pasivaikščioti nuteistieji. Byloje esančios nuotraukos pavirtina, kad pasivaikščiojimo kiemas nėra perpildytas, todėl pareiškėjo teiginys atmestinas kaip neįrodytas. Taip pat teismas nesutinka su pareiškėju, kad jis yra diskriminuojamos kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes iš fotonuotraukų matyti, kad II-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemas yra panašaus dydžio. Be to, kaip minėta, teisės aktai reglamentuoja, kokio ploto pasivaikščiojimų kiemai turi būti įrengti.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad skambinant artimiesiems nesuteiktas privatumas, nes įrengtas taksofonas yra tik aptvertas tvora, o aplinkui jį dažnai būna daug nuteistųjų. Dėl keliamo triukšmo sudėtinga susikalbėti, be to, taksofone ragelyje dažnai girdisi pašaliniai garsai.
Teismas, vertindamas šį pareiškėjo teiginį, pažymi, kad pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems yra įrengti taksofonai. Kaip matyti, šie taksofonai įrengti prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą. Taksofonai įrengti aptvertoje teritorijoje (teritorija atitverta nuo nuteistiesiems skirto pasivaikščiojimų kiemo), kurioje įrengtas nuolat budinčių pareigūnų postas (pareigūnai, vedantys nuteistųjų skambučių apskaitą). Darytina išvada, kad nuteistiesiems (tuo pačiu ir pareiškėjui) yra sudaryta galimybė naudotis taksofonu ir skambinti artimiesiems Vilniaus PN įrengtais taksofono aparatais. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN pareigūnai registruoja ir sutikrina skambučius, taip pat vykdo skambintojo apsaugą ir priežiūrą. Be to, jie privalo ir kontroliuoti, kokiais numeriais ir kam skambinama, todėl privalu būti šalia nuteistojo tam, kad būtų nepažeisti apsaugos ir priežiūros principai. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai dėl to, kad jis negali naudotis taksofonu ir susikalbėti su artimaisiais dėl pašalinių garsų ar pan. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šis pareiškėjo teiginys yra neįrodytas ir konstatuoti pažeidimo šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad naktinių patikrinimų metu pareigūnai dažnai pažadina, trikdo jo miegą ir dėl to jis negali tinkamai pailsėti.
Kodekso 112 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu.
Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Instrukcija), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.
Instrukcijos 7 punkte numatyta, kad asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro: 7.1. asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose; 7.2. asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės.
Instrukcijos 7.11 papunktis nustato, jog budinčioji priežiūros pamaina – priežiūros pareigūnai (laisvės atėmimo vietos direktoriaus budintysis padėjėjas, jo pavaduotojas, pamainos vyresnysis, korpuso skyriaus vyresnysis, prižiūrėtojai, prireikus kiti pareigūnai, nurodyti apsaugos ir priežiūros postų planuose), laisvės atėmimo vietos direktoriaus nustatytu laiku stacionariuosiuose ir mobiliuosiuose postuose atliekantys priežiūros funkcijas. Vilniaus PN direktorius 2013 m. balandžio 9 d. patvirtino Vilniaus pataisos namų priežiūros postų planą Nr. 14-712, kurio 12.13 papunktyje numatyta, kad priežiūros pareigūnų budinčiosios pamainos vyresnysis privalo dienotvarkėje nustatytomis valandomis dalyvauti nuteistųjų skaičiuotėse ir patikrinimuose, taip pat tikrinti nuteistųjų skaičių nakties metu.
Iš teisinio reglamentavimo aišku, kad pataisos įstaigų nustatyto režimo reikalavimai įpareigoja įstaigose dirbančius pareigūnus nuolatos vykdyti pataisos įstaigose esančių nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, t. y. reguliariai atlikti nuteistųjų patikrinimus, skaičiuotes, kratas ir pan. Taigi neabejotina, kad nuteistųjų skaičius atsakingų pareigūnų tikrinamas ir nakties metu, todėl šiuo atveju sutiktina su atsakovės atstovu, kad Vilniaus PN jokių neteisėtų veiksmų neatliko, atlikdama nakties metu nuteistųjų patikrinimus.
Pareiškėjas taip pat skunde teigia, kad kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinamas imunodeficito virusu infekuotas nuteistasis.
Kodekso 70 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Šio straipsnio 4 dalyje pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.
Iš paminėto teisinio reglamentavimo teismas daro išvada, kad minėtose teisės aktų normose nenustatytas privalomas žmogaus imunodeficito virusu infekuotų nuteistųjų izoliavimas nuo kitų nuteistųjų. Taigi pareiškėjo teiginys, kad jis turėjo būti izoliuotas nuo imunodeficito virusu infekuoto nuteistojo, yra nepagrįstas.
Teismas konstatuoja, kad neteisėtų atsakovės pareigūnų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla pareiga pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmeta kaip nepagrįstą. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (administracinės bylos Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A62-932/2011).
Netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo G. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.