- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-12-01
- Bylos Nr.
- eI2-765-484/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02032-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Diana Butrimienė, Jūratė Gaidytės-Lavrnovič
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus teritorinis skyrius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jūratės Gaidytės-Lavrnovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius arba atsakovas) 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-33456 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV arba Fondo valdyba) 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-3373 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo VSDĮ 2020 kalendoriniams metams numatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 84 VDU, bei grąžinti šią permoką pareiškėjui; 4) priteisti jo naudai visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Nurodo, kad 2020 m. dirbo pagal darbo sutartis dvejose įmonėse: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovės). Nurodytos Bendrovės skaičiavo ir mokėjo VSD įmokas nuo jo darbo užmokesčio. Pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondui (Sodra) pateikta visa informacija apie jo darbo užmokestį bei nuo jo apskaičiuotas ir sumokėtas VSD įmokas , iš kurios matyti, kad jo su darbo santykiais susijusių pajamų suma per 2020 metus viršijo 84 vidutinius darbo užmokesčius (toliau – VDU), t. y. 104 277,60 Eur.
Pastebi, kad iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, jog pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 VDU suma, 2020 metais – 84 VDU suma, 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nepaisant to, kad pareiškėjo bendros pajamos viršijo numatytas lubas, VSD įmokos buvo sumokėtos nuo visų pareiškėjo pajamų, taip pat ir nuo dalies, viršijančios Įstatyme numatytą pajamų ribą. Atskirų draudėjų išmokėtos darbo užmokesčio sumos neviršijo VSDĮ numatytos ribos, todėl darbdaviai per asmeninę Sodros paskyrą nebuvo informuoti apie tai, kad jo pajamos pasiekė nurodytą ribą ir VSD įmokos nebuvo perskaičiuotos automatiškai.
Pažymi, kad pagal VSDĮ 13 straipsnio 1 dalį, socialinio draudimo įmokoms ir išmokoms teisingai priskaičiuoti yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir išmokų gavėjus. Be kita ko, pagal VSDĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą Fondo valdyba administruoja socialinio draudimo įmokas bei užtikrina teisingą išmokų apskaičiavimą. Todėl, pareiškėjo vertinimu, kaupdama visus duomenis, reikalingus teisingam įmokų apskaičiavimui, o taip pat ir privalėdama grąžinti nustatytas ribas viršijančias VSD įmokas (VSDĮ 10 straipsnio 10 dalis), Fondo valdyba turi teisingai identifikuoti priklausančių mokėti įmokų dydį, o šį dydį viršijančią sumą grąžinti apdraustajam asmeniui. Nurodo, kad pagal preliminarius, savarankiškai atliktus sumokėtų (permokėtų) VSD įmokų nuo jo darbo užmokesčio skaičiavimus, Sodros permoka siekia 6 395,41 Eur, tačiau pabrėžia, kad tikslų permokėtų VSD įmokų apskaičiavimą turėtų atlikti atsakovas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigia, kad remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatomis, jo su darbo santykiais susijusios 2020 m. metinės pajamos, viršijančios nustatytus VDU dydžius, buvo apmokestintos padidintu 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifu. Taigi, pradėjus taikyti taip vadinamas Sodros „lubas“ ir neapmokestinant atitinkamas sumas viršijančių pajamų VSD įmokomis, šiai viršijančiai daliai yra pradedamas taikyti padidintas GPM tarifas. Pareiškėjo atveju, nustatant GPM prievoles, į tai, kad pajamos buvo gautos iš kelių darbdavių, niekaip neatsižvelgta (pajamų dydis skaičiuotas pagal pajamų gavėją sumuojant), o VSD įmokų atžvilgiu tenkančią didesnę mokestinę naštą (bei, tuo pačiu – žalą) lėmė vienintelė aplinkybė – darbo sutarčių (darbdavių) skaičius. Tuo tarpu didesnė mokestinė našta jam nesuteikia jokių papildomų socialinio draudimo garantijų. Pastebi, kad 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo VSDĮ 10 straipsnio 10 dalis, kuri numato, jog apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 d.
Nurodo, kad remdamasis tuo metu galiojančio VSDĮ 10 straipsnio 10 punktu, Fondo valdybai pateikė Prašymą grąžinti nustatytus maksimalius dydžius viršijančias už Pareiškėją sumokėtas VSD įmokas už 2020 metus. Fondo valdybos Vilniaus skyrius Sprendimu Prašymo netenkino. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 7 d. pateikė skundą Fondo valdybai, prašydamas panaikinti Sprendimą ir perskaičiuoti bei atitinkamai grąžinti permokėtas VSD įmokas, tačiau Skundžiamu sprendimu tą buvo atsisakyta padaryti. Mano, kad toks atsisakymas prieštarauja teisiniam reguliavimui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui, jos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintai ūkinės veiklos laisvei ir laisvei pasirinkti darbą, o taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 7 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėjas 2021 m. kovo 25 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2020 metais jo bendros darbo užmokesčio pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU. VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinęs Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo draudėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis apie pareiškėjo pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas), bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo darbo užmokesčio suma pas kiekvieną draudėją atskirai neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur). VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (7.2E) DV_S-33456 apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl socialinio draudimo įmokų už 2020 metus perskaičiavimo ir permokos grąžinimo.
Nurodo, kad nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (7.2E) DV_S-33456, pareiškėjas apskundė jį VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-3373 pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas du darbdavius ir veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja.
Pažymi, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais, jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Mano, kad VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nuostatas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad VSD įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, jog pagal VSD įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – PSD įmokos), pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių (toliau - VDU) suma, 2020 metais – 84 VDU suma (VDU 2020 metais dydis – 1241,40 Eur, 84 VDU – 104277,60 Eur), 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Priskaičiavus pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus vienos iš socialinio draudimo rūšies VSD įmokas nuo šioje dalyje nurodytos maksimalios sumos, toliau pagal tuos tarifus skaičiuojamos tik kitų socialinio draudimo rūšių VSD įmokos, iki bus pasiekta atitinkamų kalendorinių metų atitinkamos socialinio draudimo rūšies įmokų skaičiavimo maksimali suma. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal VSD įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, VSD įmokos pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai.
Tvirtina, kad R. Č. uždirbtos 2020 metais pajamos pas kiekvieną draudėją, t. y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atskirai, neviršijo 84 VDU, todėl jis VSD įmokų nebuvo permokėjęs. Apie tai pareiškėjui buvo paaiškinta VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendime
Pastebi, kad pagal VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalį (redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. sausio 1 d.) apdraustųjų asmenų VSD įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų VSD įmokų bazė (60 VDU suma), grąžinamos tiesiogiai apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią buvo pervesta paskutinė išmoka, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybai ar jos teritoriniams skyriams. 2021 metais maksimali suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, bus skaičiuojama bendrai, jei asmuo dirba pas kelis darbdavius. Pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs, jog nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pakeistos VSD įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos dėl VSD įmokų mokėjimo ir grąžinimo tvarkos tuo atveju, kai apdraustasis asmuo dirba pas kelis draudėjus ir asmens draudžiamosios pajamos viršija maksimalų VSD įmokų bazės dydį, turėtų būti taikomos ir už ankstesnį, 2020 metų laikotarpį. Mano, kad apdraustųjų asmenų draudžiamosioms pajamoms, gautoms per 2020 metų laikotarpį, turi būti taikomos VSD įstatymo 10 straipsnio 10 dalies nuostatos, kurios buvo išdėstytos VSD įstatymo 2020 metais galiojusioje redakcijoje.
Fondo valdyba taip pat pabrėžia, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra įstatymus ir kitus teisės aktus vykdančios institucijos ir joms nesuteikta teisė kvestionuoti ir nevykdyti galiojančių įstatymų nuostatų. Todėl nors Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) bazės skaičiavimą ir iki 2021 m. sausio 1 d. siejo tik su mokesčio mokėtojo maksimalia GPM baze, jos neskaidant pagal darbdavius, tačiau VSD įstatymas nustatė papildomą sąlygą, kad VSD įmokos pagal VSD įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo VSD įstatyme nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Šios papildomos sąlygos taikymas apskaičiuojant mokėtinas už 2020 metus VSD įmokas buvo nustatytas 2020 metais galiojusiame VSD įstatyme, todėl yra privalomas. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta grąžinti pareiškėjui VSD įmokų permoką už 2020 metus, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (7.2E) DV_S-33456 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ ir VSDFV 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-3373 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“ teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo perskaičiuoti ir grąžinti VSD įmokų permoką.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas 2021 m. kovo 25 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2020 metais jo pajamų suma, nuo kurios yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos, viršijo 84 VDU.
VSDFV Vilniaus skyrius patikrino Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo draudėjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis apie pareiškėjo pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas), bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, ir nustatė, kad: (duomenys neskelbtini) pareiškėjo draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 48 916,08 Eur; (duomenys neskelbtini) pareiškėjo draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki nuo 2020 m. gruodžio 31 d. buvo 99 105,79 Eur.
VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. (7.2E) DV_S-33456 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės ne didesnės kaip 2020 metais – 84 VDU suma (VDU 2020 metais dydis – 1241,40 Eur, 84 VDU – 104277,60 Eur), o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre turimais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, suma 2020 metais pas draudėjus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) neviršijo 84 VDU sumos. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, atsakovas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo VSD įmokų už darbuotoją bazės maksimalaus dydžio skaičiuoti sudėjus kelių bendrovių VSD įmokų už darbuotoją bazes, todėl pareiškėjos prašymas dėl lėšų grąžinimo netenkinamas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. (9.8E) I-3373 pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas du darbdavius ir veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimu bei VSDFV 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat prašė stabdyti administracinę bylą pagal jo skundą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priims nutarimą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. eI2-1127-595/2021 dėl iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcijos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Ginčo teisiniams santykiams yra aktuali VSD įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašydamas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018-12-20, Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėjo, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Taigi, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio). Pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas. Konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą ir VSDFV 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą, kurie iš esmės buvo priimti vadovaujantis VSDĮ 10 straipsnio 9 dalimi (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. (7.2E) DV_S-33456 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“ ir VSDFV 2021 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-3373 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“ yra naikintini.
Pareiškėjas prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už jį per 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Įstatyme 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 84 VDU, ir grąžinti permoką pareiškėjui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 25 d. prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas skunde prašo priteisti visas jo šioje byloje turėtas bylinėjimo išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai, jam iš atsakovo priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Č. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV_S-33456 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-3373 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. Č. 2021 m. kovo 25 d. prašymą dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo.
Pareiškėjo R. Č. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.
Priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.