Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės administracijos prašymą dėl leidimo privestinai gydyti pacientą, suinteresuotas asmuo – D. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašė leisti priverstinai gydyti D. V., kilus grėsmei, kad pacientas gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Pareiškėjas nurodė, kad pacientas į ligoninę hospitalizuotas 2017 m. lapkričio 21 d. su GMP, lydimas policijos. Yra veiksnus, bet žinoma, kad buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje prieš trejus metus dėl kliedesinio sutrikimo, nevartojo vaistų. Įkyriai persekioja merginą, kurią myli, trukdo jai dirbti, seka ją, stebi, yra agresyvus. Nustatyta diagnozė – kliedesinis sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo. Pareiškėjas, remdamasis gydytojų konsultacinės komisijos išvada, nurodė, kad tikslinga pacientui taikyti priverstinę hospitalizaciją ir gydymą 1 mėnesiui.

2. Suinteresuoto asmens (paciento) atstovas advokatas priverstiniam hospitalizavimui neprieštaravo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą tenkino ir leido priverstinai hospitalizuoti ir gydyti D. V. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 1 (vieną) mėnesį, skaičiuojant terminą nuo 2017 m. lapkričio 21 d., leido nutartį vykdyti skubiai.

4. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškime nurodytus argumentus, 2017 m. lapkričio 22 d. gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, teismo posėdžio metu byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, sprendė, kad Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pateiktas prašymas dėl D. V. priverstinio hospitalizavimo ir gydymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas, leidžiant priverstinai jį gydyti šioje gydymo įstaigoje vieną mėnesį, skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo D. V. skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodyta, kad suinteresuotas asmuo nekelia aplinkiniams pavojaus ir yra psichiškai stabilus asmuo, negali padaryti žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei nei turtui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

7. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties, remiasi atskirojo skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

8. Atskirajame skunde keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išduotas leidimas priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

9. Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad apelianto (suinteresuoto asmens) priverstinio hospitalizavimo ir gydymo terminas pasibaigė 2017 m. gruodžio 21 d. Tačiau pažymėtina tai, kad apskųsta nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl vienos svarbiausių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą – apribojimo, išduodant teismo leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį vieną mėnesį. Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, konstatuotina, jog aplinkybė, kad dėl būtinybės užtikrinti proceso operatyvumą pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendžia supaprastinto proceso tvarka, leisdamas nutartį vykdyti skubiai, suinteresuotam asmeniui negali užkirsti kelio siekti, kad priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Taip pat aplinkybė, kad šis klausimas apeliacinės instancijos teismo sprendžiamas jau pasibaigus priverstiniam suinteresuoto asmens gydymui, nėra pakankama teigti, jog pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto šiuo klausimu, teisėtumas ir pagrįstumas negali būti vertinamas ar kad toks vertinimas nėra tikslingas. Nors tiesioginių teisinių padarinių apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, esant pasibaigusiam priverstinės hospitalizacijos ir gydymo terminui, neturėtų, tačiau, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad asmuo priverstinai hospitalizuotas buvo neteisėtai, toks procesinis sprendimas galėtų turėti netiesioginių teisinių padarinių – priverstinai hospitalizuotas asmuo turėtų teisinį pagrindą kreiptis į teismą, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo iš asmenų, dėl kurių kaltės jis buvo neteisėtai hospitalizuotas (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 31straipsnis). Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas analizuoja apskųstos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nepaisant to, kad suinteresuoto asmens priverstinės hospitalizacijos bei gydymo terminas pasibaigė 2017 m. gruodžio 21 d.

10. CK 2.26 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei, turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Esant šio Įstatymo 27 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti. Apie priverstinį hospitalizavimą psichiatrijos įstaigos administracija nedelsdama praneša paciento atstovui (PSPĮ 28 straipsnio 1 dalis). Taigi PSPĮ nustato tokias būtinas priverstinės hospitalizacijos ir gydymo sąlygas: 1) sunki psichinė liga; 2) asmens atsisakymas būti hospitalizuotam; 3) reali grėsmė paties asmens arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei.

11. Nagrinėjamos bylos duomenimis, apelianto (suinteresuoto asmens) D. V. psichikos būklę vertino Gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2017 m. lapkričio 22 d. išvadoje pacientui nustatė kliedesinį sutrikimą. Išvadoje nurodyta, kad pacientas įtemptas, įtarus, formalaus kontakto, mąstymas kliedesinis, nenuoseklus, paralogiškas; pacientas išsako meilės kliedesį merginos atžvilgiu, dėl kliedesių įtakos persekioja merginą, trukdo dirbti. Gydytojų konsultacinė komisija priėjo prie išvados, kad esama paciento psichopatija nuspalvinta afekto, aktuali, todėl pacientas yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojingas, gali padaryti žalą savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei, be to, kliedesiai išsakomi konkretaus žmogaus adresu.

12. Pirmosios instancijos teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas advokatas neprieštaravo pareiškėjo prašymui leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti jo atstovaujamąjį, neteikė gydytojų konsultacinės komisijos išvadą paneigiančių įrodymų. Priešingai, advokatas pažymėjo, kad bendravo su atstovaujamuoju, matė akivaizdžias elgesio ir sveikatos problemas, pacientas prislėgtas, nešnekus, įtarus. Esant tokioms aplinkybėms, advokatas nurodė, kad neturi pagrindo prieštarauti atstovaujamojo priverstiniam hospitalizavimui bei gydymui.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmens priverstinę hospitalizaciją ir teismo leidimo asmeniui priverstinai hospitalizuoti bei gydyti išdavimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo apskųstą nutartį panaikinti (CPK 320 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-336, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.