Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-26395-872/2015 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. M. 724 Eur avanso, 21 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. spalio 1 d. internetinėje svetainėje www.autogidas.lt rado skelbimą dėl automobilio Mini1000 pardavimo. 2014 m. spalio 2 d. telefonu susiskambino su skelbime nurodyto automobilio savininku atsakovu, kuris patvirtino, jog skelbime esantys duomenys apie automobilį atitinka realybę. Minėjo, kad ant automobilio skardinių detalių yra rūdžių, tačiau nedaug. Atsakovas paaiškino, kad automobilis bet kokiu atveju bus atvežtas į Lietuvą, nes autovežis išvažiavęs į Olandiją. Už automobilio rezervaciją atsakovas paprašė pervesti į jo sąskaitą 724 Eur avansinį mokestį. Ieškovas tą pačią dieną pervedė 724 Eur avansą už automobilį. Žodžiu jie susitarė, jei automobilis neatitiks aprašymo skelbime ir jo paties apibūdinimo, atsakovas grąžins ieškovui avansą. 2014 m. spalio 9 d. autovežio vairuotojas informavo ieškovą, kad automobilis yra atgabentas ir jį galima apžiūrėti, tačiau atvežtas automobilis buvo žymiai blogesnės būklės, nei buvo aprašytas. Skelbime buvo patalpintos ne to automobilio nuotraukos, nes jo salonas buvo ne tos spalvos. Kairiajame kėbulo šone buvo kumščio dydžio išrūdijusi skylė, apie kurią atsakovas net neužsiminė, jos nesimatė ir nuotraukoje. Rūdžių ant automobilio skardinių detalių buvo žymiai daugiau, nei papasakojo atsakovas. Be to, automobilis buvo ne 1988 m. 10 mėn. gamybos, kaip nurodyta skelbime, bet 1991 m. vasario mėn. Automobilyje nebuvo radijo / CD grotuvo, elektra valdomų langų, R17 dydžio lengvo lydinio ratlankių. Telefonu ieškovas informavo atsakovą, kad atsisako pirkti automobilį bei pageidauja susigrąžinti avansą. Tačiau atsakovas atsisakė grąžinti pinigus, nurodęs, kad patyrė nuostolių jį parveždamas. Ieškovas teigė, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl prašė teismo priteisti iš atsakovo sumokėtą 724 Eur avansą.Atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad buvo sudaryta preliminari sutartis, nes ji visais atvejais turi būti rašytinė. Teigė, kad tarp šalių buvo sudaryta konsensualinė sutartis, todėl sutarties sudarymui užteko šalių valios suderinimo, ir daikto perdavimas nėra būtinas tokios sutarties elementas. Šalys suderino valią dėl automobilio Mini 1000 kainos – 5 200 Lt, daikto perdavimo momento – automobilis perduodamas jį pargabenus iš Olandijos, t. y. atsakovui įgyvendinus paslaugų teikimo prievoles – užsakyti, įsigyti ir pargabenti Mini 1000 į Lietuvą pagal ieškovo užsakymą. Taigi, buvo sudaryta mišri sutartis – pirkimo-pardavimo ir paslaugų. Ieškovas pirko seną automobilį – 23 metų, todėl atidus ir protingas pirkėjas turėjo suvokti, kad tokių metų automobilis gali turėti rūdžių. Ieškovas pripažino, kad atsakovas telefonu suteikė visapusišką informaciją apie automobilio kokybę, buvo atsakyta į jo užduotą klausimą, ar automobilis važiuojantis. Ieškovas telefonu buvo informuotas, kad automobilis nėra restauruotas, turi rūdžių. Atsakovas pateikė ieškovui visą informaciją, kurią pats žinojo iš skelbimų Olandijoje. Ieškovo teiginiai dėl automobilio metų yra nepagrįsti, kadangi atvežtas automobilis yra dvejais metais naujesnis, o tai yra ieškovui naudingas, o ne žalingas neatitikimas. Kadangi ieškovas sumokėjo atsakovui rankpinigius, nes tokia praktika automobilių rinkoje yra įprasta, todėl jis privalo atlyginti atsakovui ir nuostolius, kurių nepadengia rankpinigių suma. Atsakovo nuostolius sudaro paslaugų suteikimo kaina (telefono sąskaitos, viešbučio ir kitos kelionės išlaidos), automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidos, taip pat visi kiti nuostoliai, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo kaltės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 727 Eur avanso, 21 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Teismas nustatė, kad ieškovas kartu su sutuoktine savo reikmėms ketino iš atsakovo įsigyti automobilį Mini 1000. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio nuostatos reglamentuoja privalomą motorinių transporto priemonių registraciją, siekiant jas eksploatuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši aplinkybė patvirtina, jog automobilis priskirtinas prie registruojamų daiktų (CK 4.253 str.). Kadangi su registruojamais daiktais susiję juridiniai faktai taip pat registruojami viešame registre, automobilio pirkimo-pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos (CK 4.254 str. 1 d. 1 p., 4.255 str. 1 d. 7 p.; Vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintos Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 38.5 p.). Pagal ieškovo ir šalių atstovų paaiškinimus, tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta jokia rašytinė sutartis dėl automobilio pirkimo-pardavimo. Atsižvelgiant į paminėtą aplinkybę, anot teismo, konstatuotina, jog tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo susiklostę pirkimo-pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl ginčo šalių santykiai vertintini kaip ikisutartiniai. Tai, kad ieškovas ketino įsigyti, o atsakovas parduoti automobilį ir šalys tarėsi dėl automobilio apžiūros, negalima vertinti buvus sudarytai pirkimo-pardavimo sutarčiai (CPK 178 str.). Tad teismas sprendė, kad byloje neįrodžius egzistavus įstatymų reikalavimus atitinkančiai automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai, 2014 m. spalio 2 d. mokėjimo nurodymu pervesta 2 500 Lt suma, mokėjimo paskirtyje nurodžius „už MINI 1000“, neįrodo buvus sudarytam sandoriui. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu dėl rankpinigių sąvokos, nesant rankpinigiams būdingų funkcijų (mokamosios, įrodomosios ir užtikrinamosios) viseto, ieškovo sumokėta pinigų suma negali būti pripažinta rankpinigiais. Teismas sprendė, kad atsakovas, ginčydamas ieškovo teiginius dėl netinkamos automobilio Mini1000 techninės būklės, kas sąlygojo ieškovo atsisakymą pirkti automobilį, neįrodė, jog ginčo automobilis buvo techniškai tvarkingas. Teismas pažymėjo, kad automobilį, kurį ieškovas ketino pirkti už skelbime nurodytą 5 350 Lt kainą, atsakovas kitam pirkėjui 2014 m. gruodžio 23 d. pardavė už gerokai mažesnę – 3 100 Lt kainą. Ši aplinkybė netiesiogiai taip pat patvirtina ieškovo teiginius dėl prastos ginčo automobilio būklės. Be to, ieškovas pateikė pažymą iš VĮ „Regitros“, kuri patvirtina ieškovo teiginį, jog ginčo automobilis, 2015 m. rugsėjo 10 d. duomenimis, net nebuvo registruotas Lietuvoje.Teismas nurodė, kad CK 6.237 straipsnis reglamentuoja asmens pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Byloje nustatyta, kad automobilio Mini 1000 pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Be to, minimu atveju, laikytina svarbia aplinkybe, kad atsakovas atgabeno visai ne tą automobilį, kurį ieškovas išsirinko pagal skelbimą. Šią aplinkybę iš dalies pripažino ir pats atsakovas, atsiliepime į ieškinį teigdamas, jog atvežtas dvejais metais naujesnis automobilis (vietoje 1989 m., 1991 m. gamybos) yra tik ieškovui naudingas, o ne žalingas neatitikimas. Taip pat byloje nepaneigta, kad 2014 m. spalio 2 d. mokėjimo nurodymu į atsakovo banko sąskaitą pervesta suma kaip tam tikra garantija (ne CK 6.90 straipsnio 1 dalies prasme) ieškovui pirmumo teise įgyti galimybę pirkti parduodamą automobilį. Nagrinėjamu atveju nepaneigti tarp šalių susiformavę ikisutartiniai santykiai, ir jokia prievolė nei ieškovui, nei atsakovui dėl minimos ginčo sumos pervedimo į banko sąskaitą neatsirado (CK 6.163 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovas atsisakė pirkti iš atsakovo automobilį, kadangi buvo atvežtas ne tik netinkamos kokybės, tačiau ir ne tas pats automobilis, kuris buvo nurodytas skelbime. Nors atsakovas teigė patyręs nuostolių ieškovui atsisakius pirkti automobilį, kuriuos sudaro paslaugų suteikimo kaina – telefono sąskaitos, viešbučio ir kitos kelionės išlaidos, automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidos, tačiau atskiro reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius byloje nepareiškė (CPK 143 str.), be to, nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas išlaidas (CPK 178 str.).Taigi teismas sprendė, kad neįvykus sandoriui ir atsakovui neįrodžius dėl to patyrus nuostolių, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 724 Eur sumą kaip be pagrindo įgytą turtą yra pagrįstas, todėl ieškinį tenkino (CK 6.237 str., CPK 178, 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo ir paslaugų sutartims būdingų bruožų turinti mišri konsensualinė sutartis.Teismo išvada, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandoriui įstatymas numato privalomą rašytinę formą, visiškai nepagrįsta. Be to, teismas, konstatavęs, kad šalys nesilaikė privalomos rašytinės formos, netinkamai taikė sandorių formos nesilaikymo pasekmes, numatytas įstatyme, t. y. teismas nepagrįstai konstatavo, kad privalomos rašytinės formos nesilaikymas suponuoja išvadą, kad tarp šalių apskritai nesusiklostė sutartiniai santykiai. Teismas pažeidė materialinės teisės normas (CK 1.93 straipsnio 1-2 dalis, 6.156 straipsnio 3 dalį).Nepagrįstai konstatavęs, kad šalių nesiejo sutartiniai santykiai, teismas nenustatinėjo, kuri šalis kalta dėl sutarties neįvykdymo. Tačiau teismas sprendime deklaratyviai nurodė, kad ieškovas pagrįstai atsisakė pirkti iš atsakovo automobilį (teismo teigimu – atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį), nes buvo atvežtas netinkamos kokybės ir ne tas automobilis, kuris buvo nurodytas skelbime. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus dėl automobilio kokybės bei pardavėjo informavimo pareigos tinkamo įgyvendinimo, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnį. Atsakovas tinkamai įvykdė informavimo pareigą (CK 6.353 str.), o automobilis atitiko normalius kokybės reikalavimus (CK 6.333 str. 4 d., 6.327 str. 1 d.), todėl būtent ieškovas atsako dėl šalių sudarytos sutarties neįvykdymo ir turi pareigą atlyginti atsakovo nuostolius. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su tuo, kad atsižvelgiant į šalių sudarytos sutarties mišrų pobūdį, atsakovas įgijo teisę reikalauti iš ieškovo atlyginimo už faktiškai suteiktas paslaugas. Taigi, nepriklausomai nuo ginčo sumos kvalifikavimo rankpinigiais ar avansu, ieškovas neturi reikalavimo teisės į šios sumos susigrąžinimą, nes už 2 500 Lt sumą atsakovas suteikė paslaugų (CK 6.716 str.).Teismas, konstatavęs, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis ir šalių nesiejo jokie prievoliniai santykiai, atmetė kaip nepagrįstus visus atsakovo argumentus dėl sumokėtos sumos kvalifikavimo rankpinigiais ir dėl jų visiškai nepasisakė. Aplinkybę, kad 2014 m. spalio 2 d. ieškovo atsakovui pervesti 2 500 Lt laikytini rankpinigiais pagrindžia atsakovo išdėstyti argumentai, kad tokie susitarimai automobilių rinkoje yra įprastiniai, visiems žinomi, su juo sutiko ir ieškovas, o susitarimas dėl rankpinigių buvo žodinis dėl specifinių bylos aplinkybių. Žodinės sutarties sudarymas ir 2 500 Lt pervedimas, užtikrinant sandorį rankpinigiais, patvirtintas 2014 m. lapkričio 19 d. Vilniaus apskrities policijos nutarimu Nr. 13-AT-03503-14, apklausus tiek ieškovą, tiek atsakovą buvo aiškiai nurodyta, kad pats ieškovas į policiją kreipėsi teigdamas, kad šalys sudarė žodinį sandorį. Ieškovo atsakovui pervesta 2 500 Lt suma yra rankpinigiai, nes ji atlieka visas rankpinigių funkcijas. Teismas pažeidė materialinės (CK 6.100 str. 1 d., CK 1.93 str. 6 d.) bei procesinės teisės normas (CPK 176 str., 185 str.).Teismas nevertino aplinkybių dėl atsakovo teisės į nuostolius ir nuostolių įskaitymo, dėl jų nepasisakė ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnį. Ieškovas apie įskaitymą buvo informuotas 2014 m. gruodžio 10 d. el. laišku, įskaitymo teisėtumo byloje neginčijo. Net jei 2 500 Lt būtų laikomi avansu, atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai įskaityti juos kaip netesybas, kurios padengia atsakovo nuostolius.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas M. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo.Byloje nustatyta, kad 2014 m. spalio 1 d. ieškovas internetinėje svetainėje www.autogidas.lt rado skelbimą dėl automobilio Mini1000 pardavimo. Skelbime buvo nurodyta, kad automobilio Mini 1000 pagaminimo metai – 1988/10 mėn., ypatybės: elektriniai langai, lengvo lydinio ratlankiai (R17), radijas/CD grotuvas, odinis salonas, automobilio kaina – 5 350 Lt, iš Olandijos, aikštelė (duomenys neskelbtini), pagal individualų užsakymą, rezervacija tel. Nr. <...>. 2014 m. spalio 2 d. ieškovas paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu atsakovui, kuris, ieškovo teigimu, patvirtino, kad paskelbti duomenys apie automobilį ir jo aprašymas atitinka realybę, bei paaiškino, kad automobilis važiuojantis, rūdžių nedaug ir kad bet kokiu atveju bus atvežtas į Lietuvą, nes autovežis jau išvažiavęs į Olandiją. Tą pačią dieną ieškovas atsakovui į sąskaitą pervedė 724 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už Mini 1000“. 2014 m. spalio 9 d. autovežio vairuotojas informavo ieškovą, kad automobilis yra atgabentas į Lietuvą ir jį galima apžiūrėti. Ieškovas teigė, kad atvežtas automobilis buvo žymiai blogesnės būklės, nei aprašytas ir nufotografuotas skelbime, be to, atvežtas ne tas pats automobilis, todėl atsisakė jį pirkti ir paprašė atsakovo sugrąžinti sumokėtus pinigus.Pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo ikisutartiniais. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad šalys nebuvo sudariusios jokios rašytinės automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, o ieškovo atsakovui sumokėta suma, nesant visų rankpinigiams būdingų funkcijų, negali būti pripažinta rankpinigiais (ką teigė atsakovas). Apelianto teigimu, teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, nes, anot jo, 2014 m. spalio 2 d. šalys sudarė mišrią žodinę sutartį, turinčią pirkimo-pardavimo ir paslaugų teikimo (t. y. automobilio pargabenimo į Lietuvą) elementų.Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su automobilio pirkimo-pardavimo sutarties forma.Nors apeliantas yra teisus teigdamas, kad privalomos rašytinės automobilio pirkimo-pardavimo sutarties formos teisės aktai nenumatė, vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pažymėta aplinkybė, jog šalys nebuvo sudariusios rašytinės automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, sprendžiant sutarties sudarymo klausimą, yra svarbi. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas tiek į pirmosios instancijos teismo pažymėtą privalomos transporto priemonių registracijos teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo, pateikdamas prašymą įregistruoti įsigytą transporto priemonę, kartu turi pateikti transporto priemonės valdymą patvirtinantį dokumentą (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 38.5 p.), tiek į tai, kad (žodinės) pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, natūroje nemačius / neapžiūrėjus perkamo automobilio (kaip buvo nagrinėjamu atveju), neatitiktų įprastai atidaus ir protingo asmens elgesio standarto. Todėl, teismo vertinimu, tai, kad šalys skirtingai aiškina savo valią dėl sutarties sudarymo, byloje nustatytų aplinkybių kontekste iš esmės reiškia, kad jų valia taip ir nebuvo suderinta, t. y. sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.154 str. 1 d., CPK 185 str.). Be to, teismo vertinimu, visos abejonės turėtų būti aiškinamos vartotojo, t. y. ieškovo naudai.Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ieškovo 2014 m. spalio 2 d. sumokėta pinigų suma turėtų būti kvalifikuojama rankpinigiais (kurie, anot apelianto, patvirtina sutarties sudarymą).Remiantis CK 6.99 straipsniu, susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, visais atvejais turi būti rašytinis, o rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį.Nagrinėjamu atveju šalys jokio rašytinio susitarimo dėl rankpinigių nebuvo sudariusios, todėl apeliantas neturi jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad ieškovo sumokėta pinigų suma turėtų būti pripažįstama rankpinigiais.Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad jo sumokėti pinigai yra avansas, kuris, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, garantavo ieškovui pirmumo teisę nupirkti ginčo automobilį.Kasacinio teismo praktikoje avansas apibrėžiamas kaip išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Jis paprastai atlieka mokėjimo funkciją – yra įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat gali atlikti įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet neatlieka užtikrinamosios funkcijos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008, 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011). Šalių perduodama pinigų suma, pavadinta avansu, gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo sumokėti pinigai atitinka minėtą avanso sąvoką, t. y. jie atliko mokėjimo funkciją (buvo įskaitomi į būsimas įmokas) bei iš esmės atliko specifinę įrodomąją funkciją, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas – suteikė ieškovui pirmumo teisę įgyti parduodamą automobilį. Spręsti, kad sumokėti pinigai atliko užtikrinamąją funkciją, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl netesybų, nagrinėjamu atveju nėra (CPK 185 str.).Kadangi byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios sutarties, taip pat nebuvo sudariusios susitarimo dėl netesybų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą avansą.Atsižvelgdamas į apelianto argumentus, susijusius su įskaitymo taikymu, teismas pažymi, kad šis institutas nagrinėjamu atveju nėra taikytinas, nes, kaip yra išaiškinta teismų praktikoje, avansas, kaip išankstinis mokėjimas, ir įskaitymas, kaip prievolės pasibaigimo pagrindas, yra atskiri ir skirtingomis aplinkybėmis taikytini teisės institutai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011).Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad šalys, be kita ko, buvo sudariusios susitarimą dėl paslaugų teikimo, nes jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų, t. y. kad šalys buvo sutarusios (suderinusios savo valią) dėl paslaugų teikimo, byloje nėra. Teismas pažymi, kad byloje nepaneigta tai, jog automobilį iš Olandijos apeliantas gabeno pagal savo įprastinę verslo praktiką, siekdamas ateityje sudaryti su ieškovu automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, todėl automobilio gabenimo faktas savaime neįrodo sudarytos paslaugų teikimo sutarties.Byloje nenustačius, kad šalys buvo sudariusios susitarimą dėl netesybų taikymo, taip pat nesant pareikšto reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, apelianto argumentai, susiję su jo patirtais nuostoliais, išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl teismas jų nevertina. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas taip pat plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie nėra teisiškai reikšmingi vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.