- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-37-493-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00925-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Egidijus Jonas Grigaravičius, Rimas Švirinas
- Nuteistasis
- Š. K., I. Č., ir I
- Nukentėjusysis
- M. T.
- Advokatai
- Giedrius Ulinskas, Ramutė Noreikienė
- Kategorijos
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-37-493-2014
Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00925-2012-9
2014 m. sausio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, nuteistajam Š. K., jo gynėjui advokatui Giedriui Ulinskui, nuteistajam I. Č., jo gynėjai advokatei Ramutei Noreikienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. K. apeliacinį skundą dėl 2013 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo Š. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Š. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant Š. K. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Š. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 70 straipsnyje – nemokami darbai 50 (penkiasdešimt) valandų, nustatant terminą, per kurį jie turi būti atlikti – 5 (penkis) mėnesius, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš Š. K. nukentėjusiosios M. T. naudai priteista 1000 (vienas tūkstantis) litų neturtinės žalos atlyginimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir I. Č., tačiau jis nuosprendžio neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Š. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d., apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo esančių laiptų, tarpusavio konflikto metu, panaudojo prieš nukentėjusiąją M. T. fizinį smurtą – tyčia vieną kartą kumščiu sudavė M. T. į veido sritį, sukeldamas nukentėjusiajai M. T. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis Š. K. skundžia Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir nuteistąjį išteisinti. Skunde apeliantas nurodo, kad vertinant teismo nuosprendžio argumentus ir nukentėjusiosios, liudytojų duotus parodymus jau ikiteisminio tyrimo metu įžvelgiami esminiai prieštaravimai, kas turėjo sukelti abejones ir teismui, tačiau teismas šių parodymų prieštaravimų nevertino, tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisingą nuosprendį. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji apskritai nenorėjo kreiptis su pareiškimu į policijos komisariatą, niekam pretenzijų neturėjo, tačiau jos valia nebuvo išklausyta. Apeliantas skunde teigia, kad pati nukentėjusioji M. T. savo parodymuose, teismo medicinos ekspertams, medikams tvirtino, kad ją mušė tik I. Č., kuris sudavė du smūgius kumščiu i veidą, vieną kartą spyrė į šoną ir vieną kartą spyrė į veidą. Tik praėjus trims mėnesiams nuo nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad ir Š. K. sudavė jai vieną smūgį ranka į veidą, sukeldamas tik fizinį skausmą. Apelianto manymu, teisme nukentėjusioji nebuvo apklausta, o paaiškinimas, kad Š. K. bijojo, dėl to pirminėse apklausose nenurodė, kad jis ją sumušė, teismui turėjo sukelti abejones.
Apeliantas skunde teigia, kad teismas nenustatinėjo nei veikos motyvų, nei jos subjektyviosios, nei objektyviosios pusės, atmetė kito kaltinamojo I. Č. ir apelianto parodymus, kad jis apskritai minėtą dieną nebuvo nusikaltimo padarymo vietoje, nepašalino esminių prieštaravimų (liudytoja O. T. apklausta teisme nurodė, kad dukra minėjo, jog Š. K. jai įspyrė koja į nugarą, kai tuo tarpu pati nukentėjusioji tokių parodymų nedavė, o teisme nebuvo apklausta, siekiant pašalinti prieštaravimus; liudytoja A. Š., kuri teisme taip pat nebuvo apklausta, nurodė, kad Š. K. spyrė nukentėjusiajai į nugarą, vėliau pakeitė parodymus). Apelianto teigimu, teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, pagrįsto nukentėjusiosios nepatvirtintais parodymais, juolab, kad apklausta teisme liudytoja A. R., kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi, nurodė, kad nematė, jog kitas asmuo, išskyrus I. Č., būtų mušęs M. T.. Apeliantas nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusioji aktyviai sportavo, o įvykio metu girtavo su draugais, turėjo suabejoti nukentėjusiosios parodymų tikrumu. Apelianto teigimu, yra akivaizdu, kad siekiama jį nepagrįstai apkaltinti nepadaryta veika. Teismas visas abejones turėjo vertinti apelianto naudai ir nepažeisti nekaltumo prezumpcijos sąlygų, juolab, kad nukentėjusiosios teisme patvirtino I. Č. parodymus, kad dukra yra teisybės ieškotoja.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad su civiliniu ieškiniu nesutinka, nes nusikalstamos veikos nepadarė, be to, teismas nenustatė, kokius nepatogumus ir išgyvenimus patyrė nukentėjusioji bei priežastinio ryšio, o žalos dydis nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Šioje dalyje nuosprendis grindžiamas prielaidomis, todėl civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, priimdamas nuosprendį ne tik pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, buvo šališkas, bet ir nesurinko objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Š. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas Š. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamų veikų neįrodyta.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog Š. K. kaltė dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta liudytojos O. T. parodymais pirmosios instancijos teismo posėdyje, liudytojos L. A. parodymais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurie patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios M. T. bei liudytojos A. Š. parodymus, rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 14 d. apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo esančių laiptų, tarpusavio konflikto metu Š. K. tyčia vieną kartą sudavė M. T. į veido sritį, taip jai sukeldamas fizinį skausmą.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina. Nors protokole - pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 3) bei pirmos apklausos, atliktos kitą dieną po įvykio, metu (t. 1, b. l. 23-24), nukentėjusioji nurodė, kad jos atžvilgiu smurtavo tik I. Č., tačiau jau antrą kartą apklausiama (2013-08-23) nukentėjusioji paaiškino, kad po to, kai smūgius jai sudavė I. Č., prie jos priėjo Š. ir trenkė vieną kartą ranka į tą pačią veido sritį (t. 1, b. l. 25). Tokių parodymų nukentėjusioji nuosekliai laikėsi ir vėlesnių apklausų metu, juos ne kartą patvirtino (t. 1, b. l. 26, 27, 160, 161). Aplinkybę, kad būtent tokius parodymus nukentėjusioji davė ikiteisminio tyrimo metu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikusi liudytoja L. A.. Ji parodė, kad apklausiama M. T. teigė, jog prie jos priėjo trys vaikinai, vienas iš jų buvo I. Č., kuris jai sudavė du smūgius į veido sritį, vieną kartą įspyrė į šoną ir vieną kartą spyrė į žandikaulį, o Š. K. jai ranka pabrūkšnom sudavė vieną kartą į veido sritį. Liudytojos teigimu, nukentėjusioji priminiuose parodymuose nenurodė, kad Š. K. ją mušė, nes ji Š. K. smūgio nesureikšmino, nuo jo ji juto nedidelį skausmą, kitaip nei nuo I. Č. smūgių (t. 2, b. l. 106-107).
Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji M. T. atpažino Š. K. kaip asmenį, kuris 2012-08-14 prieš ją smurtavo ir sukėlė jai fizinį skausmą (t. 1, b. l. 29-32). Nukentėjusioji motyvuotai paaiškino, kad pirmosios apklausos metu buvo apklausiama ligoninėje ir dėl skausmo bei didelio išgąsčio nepasakė, kad ją mušė ir Š. (t. 1, b. l. 26), todėl teismas pagrįstai nenustatė pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, juolab, kad juos patvirtina ir liudytojų parodymai. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios mama O. T. nurodė, kad dukra jai sakiusi, jog ją mušė I. ir Š. (t. 2, b. l. 36-37). Iš liudytojos A. Š. apklausos protokolų matyti, jog ji nurodė mačiusi, kad M. T. atžvilgiu smurtavo du vaikinai (t. 1, b. l. 46, 158). Kad tokius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė A. Š., apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytoja L. A..
Apeliaciniame skunde nuteistasis Š. K. teigia, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu apskritai nebuvo toje vietoje, ką patvirtina ir kito nuteistojo I. Č. parodymai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo Š. K. parodymus patvirtina tik I. Č. parodymai, juos paneigia nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, jie vertintini kaip gynybiniai, o I. Č. parodymai – kaip siekis kitam kaltinamajam padėti išvengti atsakomybės. Nuteistasis Š. K. apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl nukentėjusioji galėtų jį nepagrįstai apkalbėti, tokių aplinkybių nenustatė nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka. Apeliacinio skundo argumentą, jog ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyko prieš nukentėjusiosios valią, paneigia tai, kad nukentėjusioji iškart po įvykio kreipėsi su protokolu - pareiškimu, davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo parodymo atpažinti veiksmuose, o į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose neatvyko todėl, kad yra išvykusi į užsienį ir prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (t. 2, b. l. 29).
Kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios civilinis ieškinys patenkintas pagrįstai. Teismas, spręsdamas dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir jo dydžio, atsižvelgė į tai, kad nuteistojo veiksmai sukėlė nukentėjusiajai ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, ji patyrė išgąstį, stresą, buvo pažeminta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, priteisė iš Š. K. neturtinę žalą, kurios dydis nėra aiškiai per didelis.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo Š. K. apeliacinį skundą atmesti.