- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-27
- Bylos Nr.
- AN2-107-209/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00013-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Stasys Lemežis
- Pažeidėjas
- A. U.
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo A. U. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalį 70 eurų dydžio bauda; pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį 1000 eurų dydžio bauda, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, nuobaudas subendrinus A. U. paskirta galutinė nuobauda – 1000 eurų dydžio bauda, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarimu A. U. nubaustas už tai, kad jis 2017 m. gruodžio 20 d., apie 09.16 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Toyota Prius Plus“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavo eismo juosta, kuri skirta maršrutiniam transportui, stabdomas policijos pareigūno nesustojo, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 181 punktą, 16 punktą. Šiais veiksmais padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 417 straipsnio 1 dalyje, 426 straipsnio 5 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Institucija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo arba A. U. už ANK 417 straipsnio 1 dalį ir 426 straipsnio 5 dalį, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, jau paskirtos 1000 eurų dydžio baudos paskirti administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, numatytą ANK 426 straipsnio 7 dalyje, jo terminą nustatant sankcijos ribose. Institucija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas A. U. pripažino kaltu ir nubaudė pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį 70 eurų dydžio bauda; pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį 1000 eurų dydžio bauda, vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, nuobaudas subendrino ir paskyrė galutinę nuobaudą – 1000 eurų dydžio baudą. Tuo tarpu ANK 27 straipsnyje numatyta, kad administracinės nuobaudos paskirčiai įgyvendinti asmeniui kartu su administracine nuobauda gali būti skiriamos administracinio poveikio priemonės. ANK 426 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad už ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų.
Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. U. prašė Institucijos apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės apeliacinis skundas netenkinamas.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ginčo dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 1 dalyje bei 426 straipsnio 5 dalyje, padarymo ir pažeidėjo kaltės nėra, tačiau apeliaciniame skunde keliamas A. U. paskirtos administracinės nuobaudos (administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo skyrimo) individualizavimo klausimas.
Administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais (ANK 32 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą šio kodekso XXXIII ir XXXV skyriuose nustatyta tvarka, administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
ANK 34 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda, arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad aptarta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų, t. y. švelnesnės administracinės nuobaudos skyrimas, taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29/2013, 2AT-41/2014, 2AT-38-303/2016).
ANK 426 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir šio straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų.
Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad skirdamas A. U. nuobaudas pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytų administracinių nusižengimų pavojingumą ir pobūdį, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, kol dar nepasibaigęs šio kodekso 40 straipsnyje numatytas terminas (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ir nusprendė pažeidėjui skirti didesnes baudas, nei ANK 417 straipsnio 1 dalyje, 426 straipsnio 5 dalyje numatyti šių baudų vidurkiai, tačiau nieko nepasisakė dėl ANK 426 straipsnio 7 dalyje numatyto teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Iš administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių matyti, kad A. U. padarė pakankamai pavojingą administracinį nusižengimą – stabdomas policijos pareigūno nesustojo, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų bei kaltininko paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, pareigūnams pareikalavus jis iš karto prisistatė policijos pareigūnams. Taigi, A. U. padarytas nusižengimas ir jo mechanizmas buvo operatyviai išaiškinti. Pažymėtina ir tai, jog nusižengimo padarymo metu nukentėjusiesiems žala padaryta nebuvo, o kaltininkas įvykio metu buvo blaivas. Be to, A. U. paaiškino ir iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad jis per 22 metų vairavimo stažą administracine tvarka baustas tik kelis kartus už nešiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas sumokėjęs. Pažymėtina ir tai, kad A. U. yra vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, šeimos pajamos nėra didelės, yra sudaręs kredito sutartį būsto su žemės sklypo dalimi pirkimui ir būsto apdailos darbų užbaigimui, dirba vairuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat pažymėtina, kad A. U. diagnozuota psoriazė, delnų ir pėdų pustukozė, dėl šios ligos pobūdžio specialybės pasirinkimas yra ribotas. Pasak kaltininko, dėl rankų pirštų jis gali dirbti ribotą darbą, vairuoti transporto priemones, o, netekęs teisės vairuoti transporto priemones, negalės dirbti, praras pragyvenimo šaltinį.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisės vairuoti transporto priemones terminuotas atėmimas yra viena iš efektyviausių priemonių siekiant ANK 22 straipsnyje nurodytų administracinės nuobaudos tikslų: nubausti administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Tačiau remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, A. U. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo skyrimas šiuo atveju būtų neproporcinga ir neadekvati nuobauda jo padarytiems administraciniams nusižengimams, asmenybei, taip pat darbinei veiklai ir šeiminei situacijai bei prieštarautų proporcingumo ir teisingumo principams. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas A. U. skyrė pakankamai didelę administracinę nuobaudą – 1000 eurų dydžio baudą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog administracinės nuobaudos tikslai šiuo atveju bus pasiekti A. U. neskiriant ANK 426 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatyto teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.
Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 6 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarimą nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.