- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-29
- Bylos Nr.
- 2-2117/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų A. Č. ir D. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarties atsakovo bankrutuojančios B. tikrosios ūkinės bendrijos „EMO“ bankroto byloje dėl bendrijos narių ir jų sutuoktinių įtraukimo į bankroto bylą bendraatsakoviais ir šių asmenų turto arešto.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovui B. TŪB „EMO“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas įtraukti į bylą bendraatsakoviais atsakovo tikruosius narius R. B. ir A. Č. bei jų sutuoktines D. B. ir D. Č., taip pat areštuoti R. B. ir A. Č. visą registruotą turtą, įskaitant valdomą jungtinės nuosavybės teise, areštuoti D. B. ir D. Č. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. liepos 3 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymus tenkino.
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymu, pažymėjo, kad tikroji ūkinė bendrija yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, bendrijos turtas neatskirtas nuo jos narių turto, pagal bendrijos prievoles jos nariai atsako solidariai visu savo turtu. Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, be to, įmonė ir iš jos veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas atkreipė dėmesį ir į teismų praktikoje suformuotą poziciją, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakoviu. Teismo vertinimu, nurodyta sudaro pagrindą įtraukti R. B., A. Č., D. B. ir D. Č. į bylą bendraatsakoviais, taip pat areštuoti jų turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantai A. Č. ir D. Č. prašo panaikinti jų atžvilgiu priimtą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti bankroto administratoriaus prašymą dėl apeliantų įtraukimo į bylą bendraatsakoviais ir jų turto arešto.
Apeliantų teigimu, jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie atsakovo finansinę padėtį, įtakoti atsakovo veiklos, taip pat nežinojo apie inicijuojamą bankroto bylą ir jos iškėlimą. A. Č. atsakovo valdyme nedalyvavo, jam priklausė tik 25 proc. visų įnašų, nuo 2010 m. lapkričio 15 d. jis išstojo iš narių ir nuo to laiko apie atsakovo veiklą nieko nežino. Pagal Ūkinių bendrijų įstatymą apeliantas atsako tik už tas atsakovo prievoles, kurios atsirado iki jo išstojimo, todėl teismas turėjo tirti prievolių atsiradimo laiką. Jeigu tokių prievolių nėra, tai nėra ir jokio pagrindo patraukti apeliantus bendraatsakoviais, taip pat taikyti jų turto areštą. Jeigu prievolių, atsiradusių iki 2010 m lapkričio 15 d., yra, teismas turėjo nustatyt jų dydį, nes jis reikšmingas laikinųjų apsaugos priemonių mastui. Nurodytų aplinkybių teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Apeliantų nuomone, reikšminga yra ir tai, kad A. Č. įnašas steigiant atsakovą priklausė jam asmeninės nuosavybės teise, todėl atsakovo dalis ir iš jos gauta nauda taip pat priklauso A. Č. asmenines nuosavybės teise. Esant tokioms aplinkybėms, D. Č. nėra atsakinga už atsakovo prievoles bei nėra jokio pagrindo areštuoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Šį turtą D. Č. paveldėjo. Turtą sudaro ir šeimos turtu esantis gyvenamasis namas. Šis turtas yra protėvių palikimas, jį įgyjant atsakovo veikla bei jos rezultatai neturėjo jokios įtakos. Dėl to iš aptariamo turto negali būti išieškoma pagal atsakovo prievoles, jis negali būti areštuojamas.
Atsiliepimas
Atsakovas B. TŪB „EMO“ prašo atmesti atskirąjį skundą.
Atsakovo teigimu, apeliantė D. Č. įtraukta į bylą bendraatsakove, nes ūkinė bendrija buvo įsteigta santuokos su A. Č. metu. Darytina išvada, kad bendrija buvo tikrųjų narių šeimos verslas. Pasak atsakovo, įnašas priklauso jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas taip pat pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti pritaikytos nedelsiant, o tuo metu dar nebuvo žinomi kreditoriniai reikalavimai, jų atsiradimo datos. Pagrindas manyti, kad kils apeliantų solidari atsakomybė, yra, nes šiuo metu yra pateiktas R. G. įmonės 160 109,76 Lt dydžio finansinis reikalavimas, atsiradęs iki 2010 lapkričio 15 d., – apelianto A. Č. išstojimo iš atsakovo narių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Esminis klausimas, keliamas atskirajame skunde, yra teismo nutarties dalies įtraukti apeliantus į bylą bendraatsakoviais teisėtumas ir pagrįstumas. Savarankiškų argumentų, nesusijusių su šiuo apeliantų ginčijamu statusu ir neigiančių teismo nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės nepateikiama.
Ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (2003 m. Ūkinių bendrijų įstatymo 2 str. 5 d.). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, kai prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Taigi šioje teisės normoje nustatomas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio subsidiarios atsakomybės principas. Šis principas konkrečiai atspindėtas ir 2003 m. Ūkinių bendrijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad tuo atveju, kai bendrijos prievolėms įvykdyti neužtenka bendrijos turto, bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu.
Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo, kad apeliantas A. Č. buvo atsakovo – tikrosios ūkinės bendrijos – steigėjas, tikrasis jos narys (1990 m. Ūkinių bendrijų įstatymo 7 str. 3 d.). Apelianto teigimu, jis 2010 m. lapkričio 15 d. išstojo iš atsakovo narių, todėl, atsižvelgiant į 2003 m. Ūkinių bendrijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad asmuo, kuris nebėra tikrasis narys, pagal bendrijos prievoles, atsiradusias, kol jis buvo tikruoju nariu, atsako taip, kaip jis atsakytų būdamas tikruoju nariu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo įtraukimo į bylą bendraatsakoviu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, turėjo aiškintis atsakovo prievolių atsiradimo laiką, vėliau – jo atsakomybei reikšmingų atsakovo prievolių dydį. Toks argumentas, teismo nuomone, nėra visiškai teisingas.
Nurodytus klausimus pirmosios instancijos teismas sprendė prabėgus vienam mėnesiui po atsakovo bankroto bylos iškėlimo ir dar nepasibaigus teismo nustatytam terminui pateikti kreditorinius reikalavimus (b. l. 3-5), t. y. dar nežinant atsakovo prievolių dydžio, jų atsiradimo laiko. Todėl teismas objektyviai negalėjo įvertinti apelianto nurodomų jo subsidiariai atsakomybei reikšmingų aplinkybių. Tačiau, teismo vertinimu, toks operatyvus aptariamų klausimų sprendimas, iš vienos pusės, apsaugo atsakovo kreditorių interesus, iš kitos pusės, suteikia apeliantams ir kitiems bendraatsakoviams procesines teises dalyvauti bankroto byloje ir ginti savo interesus. Pažymėtina, kad iš atsakovo bankroto administratoriaus pateiktų duomenų matyti, jog šiuo metu yra bent vienas kreditorius, kuris savo reikalavimus atsakovui grindžia prievolėmis, atsiradusiomis iki apelianto nurodomo pasitraukimo iš atsakovo narių (b. l. 16-21). Taigi yra tikimybė kilti apelianto subsidiariai atsakomybei. Teismo nuomone, tol, kol nėra žinomi visi galutiniai kreditorių reikalavimai, galintys turėti įtakos apelianto atsakomybei, spręsti dėl apelianto atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto mažinimo nėra pagrindo. Tai grindžiama siekiu apsaugoti teisėtus atsakovo kreditorių interesus.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas buvo įsteigtas apeliantų santuokos metu. Tiek steigimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos šeimos ir santuokos kodekso 21 straipsnis, tiek šioje byloje taikytino CK 3.87 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d.) įtvirtina bendrąją nuostatą, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalį yra preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ši prezumpcija gali būti paneigiama tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.). Apeliantas nurodo, kad piniginis įnašas į atsakovą jam priklausė asmeninės nuosavybės teise, tačiau jokių šio turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise prezumpciją paneigiančių įrodytų nepateikia. Taigi laikytina, kad atsakovas iš dalies buvo įsiteigtas panaudojant apeliantų bendrąją jungtinę nuosavybę. Iš to seka, kad atsakovo – ūkinės bendrijos, kaip civilinių santykių objekto (CK 1.110 str. 1 d.), dalis, proporcinga apelianto nurodytam įnašui, iki jo išstojimo iš narių buvo apeliantų bendroji jungtinė nuosavybė (1990 m. Ūkinių bendrijų įstatymo 2 str. 1 d., 14 str. 3 d.; 2003 m. Ūkinių bendrijų įstatymo 12 str. 4 d., 13 str. 3 d.). Be to, apeliantų bendrąją jungtine nuosavybe buvo ir iš atsakovo veiklos gaunamos pajamos (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.).
Prievolės, susijusios su sutuoktinių bendru turtu, vykdomos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 str.). Tai grindžiama šeimos, kaip bendro gyvenimo, esme. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nesant paneigtam iš atsakovo gautų pajamų panaudojimui apeliantų šeimos poreikiams, nėra jokio įtikinamo pagrindo atleisti vieną sutuoktinį nuo abiem sutuoktiniams priklausiusio atsakovo (jo dalies) prievolių vykdymo pastarojo kreditoriams. Teismo vertinimu, pagal bendrąjį principą esminę reikšmę turi ne tai, iš kurio sutuoktinio veiklos gaunamos pajamos, o tai, kad tokios pajamos pripažįstamos bendrąja jungtine nuosavybe ir naudojamos šeimos poreikiams tenkinti (pavyzdžiui, CK 3.88 str. 1 d. 3 p.). Remiantis tuo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įtraukė į bylą bendraatsakove apeliantę D. Č., kurios atsakomybė su sutuoktiniu A. Č. prieš atsakovo kreditorius laikytina solidaria. Pagal CK 3.113 straipsnį tuo atveju, kai kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto. Iš to darytina išvada, kad teismas pagrįstai areštavo apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.
Vadovaujantis išdėstytu, skundžiama nutarties paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.