- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-21
- Bylos Nr.
- I-5186-535/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03075-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- S. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjui S. Š., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui P. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos, 248 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-48).
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2007-08-17 iki 2007-12-31 buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo žeminančios žmogaus orumą, kenksmingos sveikatai, neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų reikalavimų, taigi visumoje prilygo kankinimui. Jis buvo kankinamas alkiu, žiemos metu – šalčiu, buvo neaprūpinamas higienos ir pirmo būtinumo buities priemonėmis, įstumtas į žmogaus orumą žeminantį skurdą ir neaprūpinamas pajamomis. Nežmonišku elgesiu buvo pažeidžiamos Konstitucijos 21 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, Konvencijoje prieš kankinimą, Pilietinių teisių pakto 7 straipsnyje ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintos jo teisės. Žmogaus teisių pažeidimais jam padaryta žala.
Nurodo, kad Teisingumo ministerija atsakovės atstove byloje įtraukta dėl diskriminacinio draudimo palaikyti šeimos ir socialinius ryšius, draudimo susirašinėti. Kalėjimų departamentas atsakovės atstovu byloje įtrauktas, kadangi Kalėjimų departamento nuostatuose apibrėžtos funkcijos patvirtina, jog būtent ši institucija pagal savo kompetenciją privalėjo ir privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, įkalinimo įstaigų veiklos kontrole, naujų įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu.
Teigia, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje. Savo reikalavimus grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 106-109) paaiškina, kad Teisingumo ministerijos nuomone, šiuo metu galiojantis Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) ir Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) reglamentavimas, nustatantis suimtųjų ir nuteistųjų pasimatymų skaičių ir tvarką, atitinka tarptautinės teisės normas bei EŽTT praktiką.
Dėl Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarimo Nr. KT8-N4/2015, kuriuo buvo pripažinta, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymi, kad šiuo metu teisinis reglamentavimas yra pakeistas ir suimtųjų bei nuteistųjų susirašinėjimo teisė neribojama. Siekiant įvertinti, ar pareiškėjas dėl susirašinėjimo teisės apribojimų patyrė neturtinę žalą, būtina įvertinti, kiek kartų ir su kuriais asmenimis pareiškėjas negalėjo pasinaudoti savo teise susirašinėti, kokias konkrečiai neigiamas pasekmes tai turėjo ir kt.
Nei BVK nei kiti teisės aktai nereglamentuoja, kad maistą arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna pagal asmenines fiziologines mitybos normas, t. y., kaip teigia pareiškėjas, kad turi būti nustatinėjami asmeniniai kiekvieno nuteistojo fiziologiniai mitybos poreikiai. Nustatyti asmeniškai kiekvieno nuteistojo fiziologinius mitybos poreikius yra sudėtinga, tam reikėtų skirti ypač daug piniginių lėšų, be to, valstybė finansiškai yra nepajėgi teikti kiekvienam nuteistajam maitinimą pagal jo individualius poreikius. BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad maitinimas galimas atsižvelgiant j specifinius nuteistųjų religinius įsitikinimus, tačiau tik tuomet, jei toks maitinimas yra įmanomas. Be to, specialus maitinimas gali būti nustatomas atsižvelgiant į gydytojų išvadas. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jam reikalingas specialus maitinimas atsižvelgiant į jo religinius įsitikinimus ar tokį poreikį nustatė gydytojai. Tai, kad pareiškėjas galimai sportuoja, nesudaro pagrindo keisti maitinimą (ar jam skirti specialų maitinimą). Valstybė nėra pajėgi suteikti tokį maitinimą nuteistiesiems, kokio jie pageidauja. Nuteistieji asmenys turi laikytis atitinkamo režimo, neįmanoma užtikrinti visų teisių ir laisvių, kurių jie pageidauja ar turėtą būdami laisvėje (kitu atveju bausmės režimas tiesiog prarastų savo esmę). Pareiškėjo pozicija dėl kankinimo alkiu ir diskriminavimo yra visiškai nepagrįsta, remiamasi pareiškėjo klaidinga nuomone bei įsitikinimais (pvz., kad neleidžiama turėti ar įsigyti užkandžių), klaidingai interpretuojant teisės aktus.
Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 113-114A) prašo pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Paaiškina, kad atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl galimai pažeistų jo teisių, kurios sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, mano, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad būtų vertinama pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 121-128) prašo pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi SVĮ 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlėjam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl, jo vertinimu, ,,nekokybiškos“ teisėkūros, kurią rengia Teisingumo ministerija.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valdžių pasidalijimo samprata, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Be to valdžios galias riboja Konstitucija, tai reiškia, kad kiekviena šių institucijų turi tik tiek galių, kiek jų suteikia Konstitucija. Taigi, Lietuvoje įstatymų leidžiamoji valdžia yra Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, kurie leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Įstatymų vykdomoji valdžia: Vyriausybė ir Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Įstatymų teisminė valdžia yra teismai, kurie vykdo teisingumą. Lietuvoje valdžių padalijimo principo esmė – visos šios institucijos savo uždavinius gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų valstybės valdžios institucijų teises ir veikdamos kartu su kitomis institucijomis
Iš to kas išdėstyta seka, kad Teisingumo ministerija nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, kadangi įstatymus priima Lietuvos Respublikos Seimas, taigi nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Byloje nenustačius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovės Teisingumo ministerijos viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Byloje taip pat ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš, jo vertinimu, neteisėtų valdžios institucijų – Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007-08-17 iki 2007-12-31.
LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2007-08-17 iki 2007-12-31.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017-09-07 (b. l. 70), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014-09-07.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovės atstovai Kalėjimų departamentas ir Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2011-11-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo S. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.