- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-22
- Bylos Nr.
- I-1104-968/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Advokatai
- Algaudas Kirša
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas D. T. su skundu (b. l. 1–17) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 27 000 Eur neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų, atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodo, kad ilgą laiko tarpą nuo 2013-12-06 iki 2017-12-06 buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose, kuriose būdavo iki 10 asmenų, pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3 kv. m asmeninio ploto. Pareiškėjas skunde cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimų fragmentus, kuriuose pasisakoma dėl Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimo, kai ilgą laiką kalinamam asmeniui tenka ypač mažas gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros gyvenamojo, neužstatyto baldais ploto. Gyvenamojo ploto trūkumo pataisos įstaiga nekompensavo papildomomis reabilitacijos priemonėmis, kultūros, švietimo, sporto, kūrybos, mokymo programomis, nesuteikė galimybių papildomai judėti, sportuoti lauke ar pataisos namų patalpose. Be to, ir taip mažą asmeniui tenkantį plotą užėmė kameroje pastatyti baldai, todėl pareiškėjas labai kankinosi. Visuose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacija, norint išsikvieti budintį pareigūną. Pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, nes vienu metu pasivaikščiojimo kieme būdavo apie 300 žmonių, todėl jam trūko vietos, nepakako pasivaikščiojimui skirto laiko (1 val.). Nuteistieji ir pareigūnai rūkydavo įstaigos patalpose, todėl būdamas 2 būryje pareiškėjas kvėpavo dūmais užterštu oru. Pasivaikščiojimo kiemai neatitiko higienos reikalavimų, neįrengtos šiukšliadėžės, peleninės, nevalomi, prišiukšlinti, sulaužyti suoliukai, sienos paveiktos pelėsio ir grybelio. Vilniaus PN konstrukcijose buvo asbesto, kuris nuolat kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Vilniaus PN kamerose visiškai nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, drėgmės lygis viršijo leistiną higienos normą, žiemą patalpose buvo per šalta, vasarą – per karšta. Lauko apšvietimas buvo nepakankamas, nes lango grotos trukdė natūraliai šviesai ir grynam orui patekti, o įrengtas dirbtinis skleidė per ryškią varginančią šviesą. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, pats skalbdavo drabužius. Nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kuris buvo tik skylė grindyse, nuo kitų esančių kabinų atskirta sienele. Vilniaus PN dažnai nebūna karšto (šalto) vandens, pareiškėjas negalėjo ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, dušai nešvarūs, neatskirti sienele, pareiškėjui turėjo būti sudaromos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Vilniaus PN administracija nevykdė kenkėjų naikinimo, atitinkamų prašymų neregistruodavo. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN tiekiams maistas nebuvo kaloringas ir skanus, paduodamas nepasvertas, nepamatuotas, dalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, valgykloje-kameroje buvo parazitų ir graužikų. Viso kalinimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinami pasimatymai su drauge, su kuria pareiškėjui svarbu palaikyti tarpusavio ryšį. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, psichologines kančias, emocinius sutrikimus, pablogėjo jo bendravimo galimybės, jam atlygintina neturtinė žala. Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino reikalavimui atlyginti kilusią žalą, nes ji praleistas dėl svarbių priežasčių.
3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 124–126) papildomai nurodė, kad Vilniaus PN pateiktas atsiliepimas melagingas, atsakovės atstovas nurodo sau palankų kamerose buvusių asmenų ir įrengtų miegamų vietų skaičių, pareiškėjas pats nurodo kitas nei atsiliepime kameras, kartu su juo buvusius asmenis ir kitus duomenis, susijusius su asmeniui kameroje tenkančiu plotu. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN melagingai nurodo, kad įrengtas poilsio kambarys, kad nuteistieji gali nebūti gyvenamosiose patalpose (išskyrus tuos, kur laikomi kamerose). Pareiškėjas kiekvieną savaitę prausdamasis duše buvo priverstas tai daryti kitų nuteistųjų akivaizdoje, nebuvo pertvarų, taip pažeistas jo privatumas. Atsakovės atstovas neteisingai nurodo apie vykdomą nuteistųjų pozityvų užimtumą, nes pareiškėjui nebuvo siūlyta dalyvauti jokiose reabilitacijos programose, apie jų egzistavimą jis sužinojo tik iš atsiliepimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
4. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 26–27) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2013-12-06, vėliau daug kartų buvo etapuotas į kitas įstaigas. Karantino (izoliavimo) patalpos yra laikino laikymo gyvenamosios patalpos, jos dienos metu nėra rakinamo, nuteistieji gali judėti visame lokaliniame sektoriuje. Vilniaus PN nėra kamerų tipo įstaiga, todėl nėra sisteminama ir renkama informacija apie konkrečių nuteistųjų laikymą konkrečiose patalpose. Atsakovės atstovas nurodė bendrabučio tipo patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas ir kamerų tipo patalpas, kuriose pareiškėjas atliko jam skirtas nuobaudas. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų. Šiose patalpose vienu metu nelaikoma daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Gyvenamosiose patalpose (išskyrus kameras), nuteistieji privalo būti tik naktį, kitu paros metu jie gali laisvai judėti savo būrio ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Vilniaus PN teigimu, sanitarinio mazgo, kuris įrengtas kaip atskira patalpa, plotas turi būti įskaičiuojamas į kamerų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plotą, nes juo naudojasi išimtinai toje patalpoje laikomi nuteistieji. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 metais. Nuteistųjų socialinė reabilitacija vykdoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 136–137 straipsniuose nustatyta tvarka, pačioje įstaigoje vykdomos 6 programos, pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuoti visi duomenys ir faktai apie sudarytas programas, kuriose pareiškėjas dalyvauja. Dalyvavimas programose paprastai grindžiamas savanoriškumo principu, pareiškėjas su vykdomomis programomis buvo supažindintas jo nuo jo atvykimo. Vilniaus PN visose kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau nuteistieji nuolat techniškai jas gadina. Nuteistiesiems skirtas pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus ir tvarkingas, teisės aktai nenustato vienam nuteistajam tenkančio ploto pasivaikščiojimo kiemelyje normatyvo, tačiau įpareigoja patiems tvarkyti darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose itin abstraktūs, pareiškėjas su skundais į Vilniaus PN dėl galimai pažeidžiamų higienos normų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė. Visos Vilniaus PN patalpos įrengto vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Asbesto Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra. Dėl pareiškėjo aprūpinimo patalyne nurodo, kad pareiškėjas atvykęs į Vilniaus PN atsisakė dalies įstaigos siūlomų daiktų, todėl jo teiginiai neatitinka tikrovės. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (I-ajame gyvenamajame korpuse) sanitariniai mazgai įrengti kiekviename aukšte, įrenginių kiekis atitinka teisės aktų reikalavimus, tualetai nuolat prižiūrimi ir dezinfekuojami. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų įrengimą, nenustato reikalavimo dušinėse įrengti pertvaras, todėl pareiškėjas skunde nurodo tariamus pažeidimus. Dėl nuteistųjų maitinimo Vilniaus PN informavo teismą, kad šią paslaugą vykdo UAB „Pontem“, maitinimas vykdomas ir organizuojamas pagal teisės aktų reikalavimus. Su skundais dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas nuolat naudojosi jam suteiktais pasimatymais, todėl jo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nepagrįsti. Vilniaus PN nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė ir naikinimas pagal su UAB „Dezinfa“ sudarytą sutartį, todėl pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti.
Atsakovės, atstovaujamos Vilniaus PN, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką buvo informuotas tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 27 000 Eur neturtinės žalos dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – pareiškėjas gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu, kameros, pasivaikščiojimo kiemai neatitiko higienos ir saugos sveiktai reikalavimų, pareiškėjui nebuvo išduota patalynė, nedezinfekuojamas minkštas inventorius, neužtikrinama parazitų ir kenkėjų kontrolė, neveikė budinčio pareigūno iškvietimo sistema, pareiškėjas neturėjo galimybės visiškai arba pagal poreikius pasinaudoti dušu, pasivaikščioti gryname ore daugiau nei valandą, maistas buvo nekaloringas, prastos kokybės, pažeistos pareiškėjo teisės dalyvauti įvairiose reabilitacijos ir užimtumo programose ir turėti ilgalaikius pasimatymus, dėl laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius skausmus ir psichologinius išgyvenimus, juto kančią, menkavertiškumą, bendravimo galimybių sumažėjimą.
6. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis).
7. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su jo laikymo Vilniaus PN sąlygomis laikotarpiu nuo 2013-12-03 iki 2017-12-06, t. y. iki skundo surašymo dienos. Skunde, be kita ko, prašoma netaikyti senaties termino. Atsakovės atstovas atsiliepime neišreiškė prašymo taikyti reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikomą 3 metų senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN neprašė teismo taikyti senaties terminą, o įstatymas teismui nesuteikia taikyti senaties terminą ex officio ( lot. k. pagal pareigas), šioje byloje bus vertinamas pareiškėjo skunde nurodytas laikotarpis nuo 2013-12-06 iki 2017-12-06.
8. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
9. Pareiškėjas teigia, kad visu ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 26–37, 42–43, 45–71), nustatyta, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-12-06 iki 2013-12-18 karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108, plotas 14,39 kv. m, kurioje įrengtos 4 miegamos vietos, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 7-401 (plotas 33,56 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų), Nr. 4-303 (plotas 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų), Nr. 4-302 (plotas 29,80 kv. m, įrengta 9 miegamos vietos), Nr. 3-308 (plotas 16,70 kv. m, įrengtos 5 miegamos vietos), Nr. 8-311 (plotas 14,64 kv. m, įrengtos 4 miegamos vietos) ir Nr. 8-306 (plotas 15,75 kv. m, įrengtos 5 miegamos vietos). Pareiškėjas taip pat buvo laikomas kamerų tipo patalpose: Nr. 3K (plotas 13,46 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 15K (plotas 14,00 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 17K (plotas 14,99 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) ir Nr. 18K (plotas 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos). Pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 1D (plotas 12, 69 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 2D (plotas 11,93 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos) ir Nr. 12D (plotas 14,89 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos).
10. Vertinamuoju laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2012-07-01). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 punktas) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Vidaus tvarkos taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.
11. LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Įsakymo (t. y. Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 m² asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
12. Įvertinęs bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų santykį, teismas daro išvadą, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentai dėl ploto gyvenamosiose patalpose trūkumo, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, nagrinėjamu atveju vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtinta minimali bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m. Vidaus tvarkos taisyklėse nenurodyta, kad į šį plotą neįskaičiuojamas jose esančių įrenginių ar baldų užimamas plotas. Eksploatavimo taisyklių 5 punkte, kuriame nustatyti pataisos namuose laikomų nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimai, nurodyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) įrengiami korpuse, o ne gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjui, kai jis buvo laikomas bendrabučio tipo ar joms prilygintose patalpose, sanitarinio mazgo užimamas plotas įtakos negalėjo turėti, o baldų užimamas plotas nėra aktualus, nes pareiškėjas, kuris buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, galėjo laisvai judėti viso gyvenamojo sektoriaus teritorijoje. Įvertinus minimalų pareiškėjui tekusį plotą kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pagal metodiką, kai iš viso patalpos ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas, darytina išvada, kad pareiškėjui teko nuo 3,68 kv. m iki 5,12 kv. m. gyvenamojo patalpos ploto. Toks plotas atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą 3,6 kv. m minimalią ribą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pareiškėjo argumentus dėl jam neužtikrinto minimalaus ploto atmeta.
13. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad Vilniaus PN pateikė melagingus ir netikslius duomenis, kamerose buvusių asmenų ir įrengtų miegamų vietų skaičių, pareiškėjas pats nurodo kitas nei atsiliepime drausmės kameras ir su jam tenkančiu plotu susijusias aplinkybes. Šiame kontekste paminėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pareiškėjo teiginius dėl neteisingų duomenų apie kameras, kuriose jis buvo laikomas, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Vilniaus PN direktoriaus įsakymai, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovės atstovas, siekdamas išvengti atsakomybės, pateikė melagingus duomenis, t. y. nurodė mažesnį nei pareiškėjas prisimena įrengtų gulimų vietų skaičių, yra subjektyvus situacijos vertinimas ir gynybinė pozicija, todėl atmetami.
14. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Eksploatavimo taisyklių 13.5 punkte nurodyta, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Kaip nurodyta šio sprendimo 12 punkte, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose bendrabučio tipo kambariuose sanitariniai mazgai parastai neįrengiami. Vilniaus PN pateiktos nuotraukos (b. l. 112) patvirtina, kad gyvenamuosiuose korpuse sanitariniai mazgai įrengti uždarose kabinose, kas teismo vertinimu, atitinka teisės aktų reikalavimus ir toks sanitarinio mazgo izoliavimas užtikrina asmens privatumą. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas įrengtas ne kabinose. Iš pareiškėjo skundo galima suprasti, kad jo netenkina būdas, kaip atitvertos viena nuo kitos sanitarinio mazgo kabinos bendrose tualeto patalpose, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant pareiškėjo privatumo dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų.
15. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Eksploatavimo taisyklių 5–7 punktuose nustatyti pataisos namų gyvenamųjų korpusų patalpų įrengimo reikalavimai, pagal kuriuos gyvenamuosiuose korpusuose privalo būti įrengti nuteistųjų gyvenamieji kambariai (5.1 ir 7.1 punktai), sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (5.7 ir 7.7 punktai). Šiose taisyklėse dušų įrengimas nereglamentuojamas, tačiau matyti, kad dušinės pataisos namuose įrengiamos kaip atskiros patalpos gyvenamajame korpuse, bet ne gyvenamuosiuose kambariuose ar kamerose. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai nustatyti šios normos 28 punkte: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas). Iš esmės analogiški higienos reikalavimai buvo nustatyti ir iki 2015-11-01galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (žr. šios higienos normos 39.2 ir 39.4 punktus).
16. Iš paminėto teisinio reguliavimo, kuriame nustatyti esminiai reikalavimai pataisos namuose esančių prausimosi patalpų įrengimui, matyti, kad tokie dušinių įrengimo ypatumai, kaip reikalavimas įrengti pertvaras, visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose sienų ar pertvarų pagalba, nėra numatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT dėl kalinamų asmenų naudojimosi dušu sąlygų yra nurodęs, jog visiško privatumo buvimo neužtikrina pertvarų duše nebuvimas (žr. 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Tačiau LVAT pabrėžė, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (žr. LVAT 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
17. Atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina, kad dušas šioje pataisos įstaigoje įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau prausimosi vietos neatskirtos pertvaromis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas ir su tuo susiję nepatogumai vertintinas kaip Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas, tačiau LVAT formuojamoje praktikoje jis nėra tokio intensyvumo ir negali būti savarankiška prielaida konstatuoti nežmonišką arba žeminantį elgesį Konvencijos 3 straipsnio prasme (žr. pvz. LVAT 2017-11-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus PN dušų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl privatumo neužtikrinimo duše atmetami kaip nepagrįsti.
18. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu laikotarpiu Vilniaus PN kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Pagal Eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktus, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose, kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ši sistema yra visose pataisos įstaigos patalpose, kuriose ji privalo būti pagal teisės aktų reikalavimus, teismui pateikė nuotraukas (b. l. 119–120), kuriose pavaizduota kamerų tipo ir drausmės grupės patalpų duryse įmontuotas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Teismas pateiktais įrodymais ir Vilniaus PN paaiškinimais neturi pagrindo abejoti. Pareiškėjo teiginiai dėl iškvietimo mygtuko neįrengimo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, byloje nėra duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų, įskaitant ir dėl negalėjimo pasinaudoti nuteistuosius prižiūrinčio pareigūno iškvietimo sistema, pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas įgaliotas institucijas. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad egzistavo situacija, kai prižiūrėtojo iškvietimas buvo būtinas, o pareiškėjas dėl techninių galimybių patalpose nebuvimo, t. y. iškvietimo mygtuko neįrengimo, negalėjo iškviesti pataisos įstaigos atsakingo pareigūno. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip nepagrįstus ir atmeta.
19. Pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti ir todėl, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos, tinkamo apšvietimo, veisėsi pelėsis. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, pataisos namuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, pagal jos16 punkto reikalavimus gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Iš esmės analogiški reikalavimai buvo nustatyti ir iki 2015-11-01 galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visos pataisos namų patalpos įrengtos pagal Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gyvenamosiose patalpose įrengti langai, papildoma ventiliacijos sistema. Teismas šiais teiginiais neturi pagrindo abejoti. Pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos saugos reikalavimų pažeidimų, pažymėtina, kad jie yra abstraktūs, grindžiami LVAT procesinių sprendimų išvadomis. Atsakovės atstovo pateikta Ūkio skyriaus pažyma, teisme gauti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) raštai (b. l. 24–25, 93) patvirtina, kad pareiškėjas su individualiais skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams, nesikreipė. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
20. Pareiškėjas teigia, kad jam Vilniaus PN nedavė švarios patalynės, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nurodyta pareiga nuteistuosius aprūpinti čiužiniu, patalyne, rankšluosčiu, asmens higienos priemonėmis ir kitai reikmenimis. Vilniaus PN pateikta pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės kopija (b. l. 91–92) patvirtina, kad jam buvo užtikrintas aprūpinimas švaria patalyne, minkštuoju inventoriumi ir kitais asmeniniais reikmenimis, tačiau pareiškėjas dalies daiktų atsisakė, nes turėjo nuosavus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl patalynės nesuteikimo atmestini. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas Vilniaus PN atsakingiems pareigūnams būtų skundęsis dėl nešvaraus čiužinio (žr. b. l. 93), pareiškėjo skundo teiginiai, kad įstaigoje čiužiniai nedezinfekuojami, laikytini abstrakčiais, todėl atmetami taip pat.
21. Pareiškėjo teigimu Vilniaus PN buvo vabzdžių, graužikų ir kitų kenkėjų. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte (iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte) nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Į bylą Vilniaus PN pateikta su UAB „Dezinfa“ 2014-05-08 sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 107–109) patvirtina, kad iš esmės visu pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracija ėmėsi veiksmų, susijusių su buitinių kenkėjų stebėsena, naikinimu ir profilaktika. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skundu Vilniaus PN administracijai ar VSC, kuris kompetentingas kontroliuoti higienos ir sveikatos saugos reikalavimų laikymąsi pataisos įstaigose, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo atmestini kaip nepagrįsti.
22. Pareiškėjas skundžiasi, kad Vilniaus PN ne visada užtikrindavo kartą per savaitę nusiprausti duše. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad nuteistieji duše maudosi pagal grafiką (b. l. 90), iš kurio matyti, kad maudymasis duše organizuojamas pirmadieniais–penktadieniais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose teigia kiekvieną savaitę maudęsis bendrame duše. Atsižvelgiant į pareiškėjo argumentų nenuoseklumą ir prieštaringumą ir atsakovės atstovo pateiktus įrodymus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui neužtikrinama teisė prausti visą kūną teisės aktuose nustatytu dažnumu.
23. Pareiškėjas teigia, kad jam nepakako 1 valandos pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemai netvarkingi, purvini, perpildyti, visoje Vilniaus PN aplinkoje yra asbesto, rūkoma. BVK 73 straipsnyje nurodyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti tris valandas, BVK 75 straipsnyje nurodyta drausmės grupei priskirtų nuteistųjų pasivaikščiojimo trukmė yra 2 valandos. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad būdamas kamerose galėjo išeiti į lauką po 2 valandas, kitomis sąlygomis leidžiama pasivaikščioti po 3 valandas, kas, teismo vertinimu, atitinka nustatytą pasivaikščiojimo gryname ore trukmę, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad nei Eksploatavimo taisyklėse, nei Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 ar kituose teisės aktuose nėra nustatytas vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu tenkantis plotas. Pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių perpildymo laikytini nepagrįstais. Pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių netvarkymo paneigia Vilniaus PN pateiktos nuotraukos (b. l. 110–111, 116–117). Kita vertus, Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punkte nustatyta nuteistųjų pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas. Šiame kontekste nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjo teiginiai, kad kiti nuteistieji rūko Vilniaus PN bendro naudojimo patalpose (virtuvėje, prausykloje, koridoriuose ir kitose), nes jie šiose patalpose užrakinami ir negali išeiti į lauką, vieniems nuteistiesiems priklausomai nuo būrio sudaromos geresnės sąlygos, lyginant su kitais analogiškomis sąlygomis kalinčiais asmenimis, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmetami. Pareiškėjo teiginius dėl asbesto buvimo paneigia atsakovės atstovo teiginiai, kad jokiose Vilniaus PN konstrukcijose šios medžiagos nėra.
24. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad Vilniaus PN neužtikrino pakankamo pareiškėjo maitinimo higienos reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. BVK 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Šių taisyklių 20 punkte nustatyta, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Pagal minėtų taisyklių 24 punktą, dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai.
25. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančiose įstaigose nuteistųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 94–106) patvirtina, Vilniaus PN nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis minėtais teisės aktais, maisto tiekimo ir gaminimo procesas turi atitikti maisto saugai ir higienai keliamus reikalavimus. Kaip minėta pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu dėl maitinimo nesikreipė su skundais, prašymais į Vilniaus PN administraciją (b. l. 93), kitus subjektus, kurių veikla susijusi su maitinimo nuteistiesiems teikimu ar šio proceso kontrole, todėl pareiškėjos skundo argumentai dėl netinkamo maitinimo laikytini nepagrįstais.
26. Pareiškėjas skundžiasi, kad jam nebuvo suteikta ilgalaikių pasimatymų. Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme teisę turėti pasimatymus reglamentuoja BVK (akto redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01) 94 straipsnis, pagal kurio 1 dalį nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai, pataisos namuose bausmę atliekančių nuteistųjų teisę pasimatyti su artimaisiais nustato 73 straipsnis, kuriame nurodyta, kad nuteistasis turi teisę per 2 mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Iki 2016-04-01 galiojusi BVK 73 straipsnio redakcija nustatė, kad nuteistasis turi teisę per 3 mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą. Vilniaus PN teismui pateikta pareiškėjo pasimatymų, gautų siuntų, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelės kopija (b. l. 72–73) patvirtina, kad pareiškėjas teisę pasimatyti su kitais asmenimis įgyvendino iš esmės visu ginčijamu laikotarpiu. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių ilgalaikio pasimatymo su jo pageidaujamu asmeniu nesuteikimo aplinkybių ar duomenų, kad Vilniaus PN atsisakė jam suteikti pagal BVK nuostatas priklausantį ar papildomą pasimatymą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
27. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja ir su nepakankamu Vilniaus PN socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimu ir užimtumo nuteistiesiems organizavimu. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad minėtos programos pataisos įstaigoje vykdomos vadovaujantis BVK nuostatomis ir pagal Departamento direktoriaus akredituotas elgesio pataisos programas, kurios taikomos nuteistųjų socialiniams įgūdžiams lavinti ir palaikyti pozityvų užimtumą. Nurodė, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo pataisos, Integracijos į visuomenę, Įžanginės grupės, Pozityvaus užimtumo socialinės reabilitacijos programose. Teismas, susipažinęs su Individualaus darbo su nuteistuoju (pareiškėju) knygelės informacija (b. l. 74–86), daro išvadą, kad pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, buvo vertinama jo emocinė būsena, analizuotos nusikalstamų veikų padarymo priežastys, pareiškėjas supažindintas su Vilniaus PN aplinka ir tvarka, palaikomas bendravimas su nuteistuoju dėl jo elgesio, reabilitacijos ir kitais klausimais. Pareiškėjas savo dalyvavimą Adaptacijos, Nuteistojo pataisos programomis, atitinkamų programų veiksmų planais patvirtinęs pasirašytinai, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis nedalyvauja jokiose reabilitacijos programose ir iš viso apie jas sužinojo tik iš atsiliepimo, nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad BVK 137 straipsnio 3 dalyje nustatyti nuteistųjų socialinės reabilitacijos elementai (t. y. nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, kriminogeninių veiksnių nustatymas, priemonių, kuriomis šalinami kintamieji kriminogeniniai veiksniai, nustatymas ir įgyvendinimas) buvo taikomi ir pareiškėjo atžvilgiu, nes iš pateiktos darbo su nuteistuoju knygelės informacijos įrašų matyti, jog pareiškėjui buvo taikoma reabilitacija dėl priklausomybės, kuri buvo viena iš nusikaltimo padarymo priežasčių. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikomos reabilitacijos programos ir Vilniaus PN nevykdė šių pareigų.
28. Pareiškėjo teigimu, dėl jo laikymo Vilniaus PN antisanitarinėmis, nehumaniškomis sąlygomis pablogėjo jo fizinė, psichinė sveikata. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių sveikatos pablogėjimą apibūdinančių aplinkybių, teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
29. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teismas akcentuoja, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nenustačius neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
30. Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Vilniaus PN, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų. Todėl dėl jų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.