- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- I2-3023-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01133-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Henrikas Sadauskas, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- N. C., D. C., E. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Henriko Sadausko ir Ernesto Spruogio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. C., D. C., E. C., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., ir M. K. skundą (patikslintą) dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai N. C., D. C., E. C., atstovaujama atstovo pagal įstatymą D. C., ir M. K. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2020 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-1212;1213;1214;1215 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams N. C., D. C., E. C. ir M. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, kad uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir Bendrovė), kurią 2018 m. gegužės 7 d. įsteigusi ir pateikusi prašymą, susijusį su jos veikla, pareiškėja N. C. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, dirbo ne Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat Bendrovės nuosavo kapitalo vertė nesudarė 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur būtų užsieniečio investuota bei akcijų vertė sudarytų ne mažesnę nei 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo dalį. Šeimos susijungimo pagrindu leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugsėjo 5 d., gavo Rusijos Federacijos piliečiai, t. y. N. C. šeimos nariai – D. C., nepilnametė D. ir N. C. duktė E. C., N. C. duktė M. K.. Šeimos nariams išduoti leidimai gyventi yra susiję su N. C. leidimo laikinai gyventi galiojimo sąlyga. Nurodo, kad Bendrovės veiklos pradžios vertinimas aptartas Sprendime ir nurodoma, jog Rusijos Federacijos pilietė N. C., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė ir vadovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Bendrovėje vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą įstatymų reikalaujamomis sąlygomis. Pažymi, kad Bendrovės nuosmukio metu jau 2019 m. dėtos pastangos, kad įmonėje dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai už ne mažiau dviejų statistinių paskutinio ketvirčio šalies bruto darbo užmokesčio (toliau – ir BDU) dydžio darbo užmokestį, mokantys anglų kalbą, siekiant bendradarbiauti su Vakarų šalimis, kadangi reikėjo ieškoti ir palaikyti gerus santykius su kitų šalių verslais bei prekybos didmenininkais. Šių planų realizavimą sutrukdė pageidaujamų darbuotojų nesuradimas, taip pat oficialiai Lietuvoje dar nepaskelbtas karantinas, tačiau jis buvo paskelbtas 2020 m. kovo 16 d., o skundžiamas sprendimas priimtas jau 2020 m. kovo 10 d. Tad ši nenugalima jėga (epidemija) sustabdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pertvarkymą. 2020 metų pradžioje N. C. atsakovui pranešė apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos sumažėjimą ir norą verslą pradėti iš naujo, nepanaikinant išduotų leidimų laikinai gyventi. Šis pareiškėjos prašymas Migracijos departamentui buvo pateiktas 2020 m. vasario 7 d., o patikrinus Bendrovės duomenis nustatyta, kad ji atitinka pateiktų preliminaraus 2019 metų balanso skaičius. Pažymi, kad buvo įformintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitikimas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams. Pareiškėja N. C. mano, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl jos keturių asmenų šeimos tolesnio likimo, nepakankamai atsižvelgė į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatą, kurioje įtvirtinta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Šį klausimą pareiškėjų šeima pradėjo spręsti nuo lėšų kaupimo ir pasiruošimo. Nurodo, kad iki skundžiamo sprendimo priėmimo 2020 m. vasario 12 d. buvo sudarytas N. C. sutuoktinio D. C. vardu statomo būsimo buto preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties Nr. TAIK-005 nutraukimo susitarimas. Pareiškėjai N. C. ir D. C. atsiėmė 15 774 Eur sumokėtą avansą už uždelstą pastatyti butą adresu (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad paruošti ir kiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos finansavimo šaltiniai, nežiūrint, kokiu statusu įmonė veiktų. Pareiškėjai mano, kad Bendrovės atitikties veiklos keliamiems reikalavimams svarstymas ir medžiagos ruošimas sprendimo priėmimui vyko nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Nurodo, kad į Lietuvą iš Rusijos sostinės Maskvos pareiškėjai atvyko dėl D. C. kilmės šaknų, kadangi jo senelė iš tėvo pusės V. Č. buvo lietuvė. Papildomai pažymi, kad atsakovas pakankamai nesiaiškino įmonės veiklos, tikrųjų priežasčių ir pastangų padėtį pagerinti, todėl buvo priimtas Sprendimas, iš dalies neatitinkantis VAĮ įtvirtintų principų.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėja N. C., siekdama užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė ir akcininkė, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu pateikė ir pareiškėjos sutuoktinis D. C., kuris taip pat pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi E. C. šeimos susijungimo pagrindu. 2018 m. lapkričio 12 d. N. C. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu M. K.. 2018 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamentas išdavė N. C. leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 5 d., E. C. – leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį taip pat iki 2020 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamentas 2018 m. rugsėjo 20 d. D. C. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 5 d., o 2019 m. lapkričio 7 d. Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2020 m. rugsėjo 5 d., M. K.. Atsakovui vykdant užsieniečių kontrolę, 2020 m. kovo 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie Bendrovę ir jos darbuotojus. Nustatyta, kad tuo metu Bendrovėje buvo įdarbinti tik du darbuotojai – Rusijos Federacijos pilietės N. C. ir M. K.. Kitų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių Bendrovėje nebuvo nuo 2020 m. sausio 1 d. Įvertinęs šias aplinkybes, Migracijos departamentas konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (Bendrovėje nėra įdarbinti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2020 m. vasario 7 d. gavo N. C. prašymą suteikti leidimą atleisti Bendrovės darbuotojus (Lietuvos Respublikos piliečius) ir gauti 6 mėnesių terminą verslo pradėjimui iš naujo, nepanaikinant leidimų laikinai gyventi. Tačiau Įstatymas nenustato išimčių dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Kai bendrovė faktiškai pradeda nebeatitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytų reikalavimų, nuo pirmosios sąlygų neatitikimo dienos Migracijos departamentas turi pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad minėtame prašyme minimi darbuotojai iš Bendrovės jau buvo atleisti 2020 m. sausio 1 d. Kartu su minėtu prašymu Migracijos departamentui buvo pateiktas 2020 m. vasario 3 d. sudarytas preliminarus Bendrovės balansas už 2019 metus, iš kurio matyti, kad Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, t. y. -11 012 Eur. Kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato imperatyvų reikalavimą, kad bendrovės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur, todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Be to, Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau N. C. dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Kadangi Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu, tad Migracijos departamentas nusprendė panaikinti leidimus laikinai gyventi, išduotus pareiškėjų šeimai. Pareiškėjai, be kita ko, nurodo, kad ji iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo kreipėsi į Migracijos departamentą ir informavo dėl Bendrovės veiklos sumenkimo bei noro iš naujo pradėti verslą; tai pradėjo spręsti nuo lėšų kaupimo ir pasiruošimo. Tačiau atsakovas nesutinka su tokiais pareiškėjų teiginiais, kadangi Bendrovė ilgiau nei 3 mėnesius neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Pagal formuojamą teismų praktiką, Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, dėl kurios teisėtos veiklos vykdymo užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi, todėl atsakovas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamento skundžiamas sprendimas taip pat yra paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis. Iš esmės pareiškėjai savo skunde nepaneigė Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, todėl pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti teisėtai ir pagrįstai. Atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (15/5-2)50U-1212;1213;1214;1215 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams N. C., D. C., E. C. ir M. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėja N. C., kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktore.
2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjas D. C., kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad atvyksta gyventi pas savo sutuoktinę N. C. kaip šeimos narys.
2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjas D. C. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo ir N. C. nepilnametei dukteriai E. C., atvykstančiai gyventi pas savo motiną N. C. kaip šeimos narei.
2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėja N. C. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jos dukteriai M. K., atvykstančiai gyventi pas savo motiną N. C. kaip šeimos narei.
5. Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)01164,01165,01166 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams D. C., N. C., E. C., panaikinimo ir naujų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“. Nustatyta, kad Departamentas 2016 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą išduoti Rusijos Federacijos piliečiui D. C. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus. Tą pačią dieną Departamentas priėmė sprendimą išduoti ir Rusijos Federacijos pilietei N. C. leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, iki kol galios jos sutuoktinio D. C. leidimas laikinai gyventi; be to, tą pačią dieną Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti minėtų užsieniečių nepilnametei dukrai Rusijos Federacijos pilietei E. C. leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus (iki kol galios jos tėvo D. C leidimas laikinai gyventi). 2016 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) išdavė D. C, N. C ir E. C leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2018 m. rugsėjo 2 d. N. C tuo pagrindu, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Departamentui 2018 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, taip pat dokumentus, atitinkančius Įstatymo reikalavimus. Tą pačią dieną D. C atsakovui pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi, taip pat kitus reikalingus dokumentus, be to, padavė prašymą išduoti ir jo nepilnametei dukteriai naują leidimą laikinai gyventi bei tam reikalingus dokumentus. Departamentas šiuo sprendimu panaikino pareiškėjams D. C, N. C ir E. C leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2018 m. rugsėjo 2 d., ir nusprendė išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus; nurodė, kad D. C ir E. C leidimai galios iki tol, kol galios N. C leidimas laikinai gyventi.
6. Migracijos departamentas 2020 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą, kuriame nusprendė panaikinti Rusijos Federacijos piliečiams N. C., D. C., E. C. ir M. K. išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugsėjo 5 d.
Pareiškėjai su tokiu Migracijos departamento Sprendimu nesutinka ir skundžia jį teismui.
7. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017). Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2017 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017; ir kt.).
8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja N. C. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktorė ir akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklauso 500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė yra 28,96 Eur; pareiškėjas D. C. taip pat yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė yra 28,96 Eur.
Byloje taip pat nustatyta, kad šiuo metu Bendrovėje dirba tik du asmenys, t. y. pareiškėja N. C, kuri dirba nuo 2017 m. vasario 1 d., ir pareiškėja M. K., kuri dirba nuo 2019 m. spalio 1 d.; abi jos yra Rusijos Federacijos pilietės, turinčios leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Anksčiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ be pareiškėjų dirbo dar du asmenys – A. S. (nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) ir E. K. (nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2020 m. sausio 1 d.). Nors Departamentas 2020 m. vasario 7 d. gavo N. C prašymą dėl leidimo atleisti minėtus Bendrovės darbuotojus, t. y. Lietuvos Respublikos piliečius, tačiau, kaip matyti iš Sodros išrašo, jie jau buvo atleisti 2020 m. sausio 1 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai šių byloje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčija, su jomis sutinka.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai dirba tik du asmenys, t. y. pareiškėjos N. C ir M. K., kurios yra Rusijos Federacijos pilietės, turinčios tik leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, padarė teisingą išvadą, kad tokia situacija neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigta darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.
9. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad N. C., kartu su 2020 m. vasario 7 d. prašymu dėl leidimo atleisti Bendrovės darbuotojus (Lietuvos Respublikos piliečius), pateikė ir 2020 m. vasario 3 d. sudarytą preliminarų UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansą už 2019 metus; iš šio dokumento matyti, kad Bendrovės nuosavas kapitalas yra neigiamas, t. y. -11 012 Eur.
Minėta, kad pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų būtų užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, tad šiuo atveju irgi akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti balanso duomenys ir turimas neigiamas nuosavas kapitalas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai ir šių nustatytų aplinkybių neginčija, su jomis sutinka, būtent pagal pačios pareiškėjos N. C pateiktus duomenis ir buvo nustatytos šios bylai reikšmingos aplinkybės.
10. Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėja N. C. ir jos valdoma įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų minėtų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu (t. y. dėl įsteigtų darbo vietų ir mokamo darbo užmokesčio dydžio bei bendrovės nuosavo kapitalo), tad atsakovui atsirado pagrindas, t. y. ne tik teisė, bet ir pareiga, panaikinti pareiškėjai N.C leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
11. Skunde nurodoma, kad jau 2019 metais buvo dedamos visos pastangos, jog įmonėje dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai už ne mažiau kaip dviejų statistinių paskutinio ketvirčio šalies BDU dydžio darbo užmokestį; skunde taip pat nurodoma, kad atsakovas visiškai nesigilino į tikrąsias pareiškėjų siekio likti Lietuvoje priežastis, pastangas gerinti padėtį ir pan.
Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjų argumentai yra teisiškai nereikšmingi vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Minėta, kad priežastys dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka imperatyvių reikalavimų, neturi teisinės reikšmės taikant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
12. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjų šeima nesikreipė į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, ir iš esmės 3 mėnesius gyveno Lietuvos Respublikoje, pažeisdami teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Skunde pareiškėjai nurodo, kad šį klausimą jie pradėjo spręsti nuo lėšų kaupimo ir pasiruošimo, tačiau toks jų pasiteisinimas niekaip negali atleisti nuo Įstatyme nustatytos pareigos vykdymo laiku; minėta Įstatymo norma nenustato jokių išimčių, tad atsiradus šioje byloje nustatytoms aplinkybėms pareiškėjai privalėjo kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tačiau jie to nepadarė. Bet kokiu atveju šios pareiškėjų nurodomos aplinkybės – lėšų kaupimas, pasiruošimas ir pan., nedaro jokios įtakos atsakovo priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
13. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio įstatymo nustatytu pagrindu.
Byloje nustatyta, minėta, kad atsakovas pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi N. C..
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai pritaikė ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjos N. C. sutuoktinio D. C. ir jos vaikų E. C. ir M. K. atžvilgiu bei jiems taip pat visiškai pagrįstai ir teisėtai panaikino leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Akcentuotina, kad pareiškėjos N.C sutuoktinis ir vaikai buvo gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu - Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas; byloje nenustatyta, kad jie turėtų teisę gyventi Lietuvoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu. Tad panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjai N.C, turi būti naikinami ir leidimai laikinai gyventi užsieniečio šeimos nariams, gyvenantiems kartu su juo. Kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
14. Pareiškėjai dar teigia, kad jie į Lietuvą atvyko dėl pareiškėjo D. C kilmės, t. y. jo močiutė V. Č. buvo lietuvė.
Tačiau šie skundo argumentai nagrinėjamu atveju nėra susiję su byla, kadangi leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams buvo išduoti kitais pagrindais, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu (yra šeimos susijungimo atvejis) ir 5 punktu (užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje), o ne 2 punktu (užsienietis yra lietuvių kilmės asmuo).
15. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjų argumentai, jog skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų yra akivaizdžiai deklaratyvūs ir neturintys jokio faktinio pagrindo. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Be to, priimant skundžiamą sprendimą buvo laikytasi pagrindinių procedūrinių reikalavimų, jų pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė.
16. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų N. C., D. C., E. C., atstovaujamos atstovo pagal įstatymą D. C., ir M. K. skundą (patikslintą) dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.