Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2017-05-08 · Civilinė byla Nr. e2-20206-155/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-08
Bylos Nr.
e2-20206-155/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rima Krušnienė
Atsakovas
V. V.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS U Ž AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 8 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo MB (duomenys neskelbtini) ieškinį dėl administravimo išlaidų priteisimo, pareikštą atsakovui V. V.,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 2690,54 EUR žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-09-17 nutartimi Nr. eB2-5661-794/2015 buvo iškelta V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas ieškovas MB (duomenys neskelbtini). Ši nutartis įsiteisėjo. Vilniaus apygardos teismas 2016-08-04 nutartimi Nr. eB2-1572-794/2016 padarė išvadą, kad įmonė turto, kurį pardavus užtektų apmokėti teismo ir administravimo išlaidas, neturi, todėl nusprendė taikyti supaprastintą bankroto procesą. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-01 nutartimi Nr. eB2-986-864/2017 nusprendė visam supaprastintam bankroto procesui skirti 3050 EUR dydžio administravimo išlaidų sąmatą, iš kurių 1050 EUR sudaro administratoriaus atlyginimas ir 2000 EUR kitos administravimo išlaidos. Šiuo atveju ieškovas turėjo administravimo išlaidų, kurios per bankroto procesą liko neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto, todėl bankroto administratorius patyrė žalą ir ji turi būti atlyginta. A. V. V. nuo 1991-12-11 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas. Ieškovas ne kartą bandė susisiekti su atsakovu ir įspėti apie iškeltą bankroto bylą įmonei bei įstatymo ir teismo nustatytas prievoles perduoti bankroto administratoriui turtą pagal bankroto bylos iškėlimo dienai sudarytą balansą ir dokumentus, tačiau įmonės vadovas iki šios dienos nėra perdavęs bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų. Taip pat atsakovas nuo įmonės įsteigimo neteikė registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, pats nesikreipė į teismą dėl bankroto iškėlimo jo įmonei, jau esant nemokiai. Todėl ieškovas įsitikinęs, kad šiuo atveju yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tuo tarpu vadovo kaltė preziumuojama. Iš viso ieškovo paskaičiavimais jam liko neatlyginta 2690,54 EUR administravimo išlaidų, tarp jų ir bankroto administratoriaus atlyginimas, kurias ieškovas prašo priteisti iš atsakovo.

A. V. V. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 str. nustatyta tvarka 2017-04-21 buvo įteiktas ieškinio nuorašas ir pranešimas apie atsiliepimo į ieškinį pateikimo tvarką ir terminus, t.y. viešo paskelbimo būdu. Per teismo nustatytą terminą atsakovas be pateisinamos priežasties atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovas yra pareiškęs prašymą priimti sprendimą už akių, jei byloje atsiliepimas į ieškinį nebus pateiktas, todėl byloje atsiranda CPK 142 straipsnio 4 dalyje numatytos sprendimo priėmimo už akių pasekmės. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš ieškovo teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015-09-17 nutartimi Nr. eB2-5661-794/2015 buvo iškelta V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas ieškovas MB (duomenys neskelbtini). Ši nutartis įsiteisėjo. Vilniaus apygardos teismas 2016-08-04 nutartimi Nr. eB2-1572-794/2016 padarė išvadą, kad įmonė turto, kurį pardavus užtektų apmokėti teismo ir administravimo išlaidas, neturi, todėl nusprendė taikyti supaprastintą bankroto procesą. Vilniaus apygardos teismas 2016-05-23 nutartimi Nr. eB2-1572-794/2016 pripažino bankrutuojančią V. V. įmonę (duomenys neskelbtini) bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-01 nutartimi Nr. eB2-986-864/2017 nusprendė visam supaprastintam bankroto procesui skirti 3050 EUR dydžio administravimo išlaidų sąmatą, iš kurių 1050 EUR sudaro administratoriaus atlyginimas ir 2000 EUR kitos administravimo išlaidos.

Ieškovas nurodė, kad šiuo atveju ieškovas turėjo administravimo išlaidų, kurios per bankroto procesą liko neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto, todėl bankroto administratorius patyrė žalą ir ji turi būti atlyginta. A. V. V. nuo 1991-12-11 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas. Ieškovas ne kartą bandė susisiekti su atsakovu ir įspėti apie iškeltą bankroto bylą įmonei bei įstatymo ir teismo nustatytas prievoles perduoti bankroto administratoriui turtą pagal bankroto bylos iškėlimo dienai sudarytą balansą ir dokumentus, tačiau įmonės vadovas iki šios dienos nėra perdavęs bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų. Taip pat atsakovas nuo įmonės įsteigimo neteikė registrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, pats nesikreipė į teismą dėl bankroto iškėlimo jo įmonei, jau esant nemokiai. Todėl ieškovas įsitikinęs, kad šiuo atveju yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tuo tarpu vadovo kaltė preziumuojama. Iš viso ieškovo paskaičiavimais jam liko neatlyginta 2690,54 EUR administravimo išlaidų, tarp jų ir bankroto administratoriaus atlyginimas, kurias ieškovas prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalis nustato, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, teikdamas V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) bankroto administravimo paslaugas, turėjo administravimo išlaidų, kurios bylos duomenimis yra neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto, įmonė jau likviduojama. Todėl bankroto administratorius yra kreditorius, kuris patyrė žalą ir ji turi būti jam atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai (išlaidos) ir negautos pajamos (administratoriaus atlyginimas) už administratoriaus pareigų vykdymą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto. Kreditoriui, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį nurodytą žalą privalo atlyginti įmonės savininkas, t. y., jam kyla civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui ar dalyviui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, kt.). Todėl šios bylos aplinkybių kontekste aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatuotina, kad įmonės vadovas ar dalyvis, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Šiuo nagrinėjamu atveju šios aplinkybės konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2015-09-17 nutartyje Nr. eB2-5661-794/2015 iškeliant V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, kurioje konstatuotas ilgalaikis įmonės nemokumas, be to pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė ne šios įmonės savininkas, o įmonės kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius. Atsakovas būdamas šios įmonės savininku ir atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, galėjo ir turėjo žinoti, kokia yra įmonės finansinė padėtis. Teismo vertinimu, atsakovas buvo susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingas ir veikdamas atidžiai, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu. Taip pat šių aplinkybių neginčijo atsakovas ir šioje byloje. Nurodyta leidžia konstatuoti, kad V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) savininkas V. V. laiku nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y., atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Vilniaus apygardos teismo nutartimis konstatuota, jog ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro V. V. IĮ (duomenys neskelbtini) 3050 EUR dydžio administravimo išlaidos, iš kurių 1050 EUR sudaro administratoriaus atlyginimas ir 2000 EUR kitos administravimo išlaidos, šias sumas ieškovas patikslino ir pateikė duomenų apie patirtus 2690,54 EUR nuostolius (1050 EUR administratoriaus atlyginimas, 1089 EUR už buhalterines paslaugas, 387,20 EUR už kanceliarines ir ryšio paslaugas, 90 EUR archyvavimo paslaugos, pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 3047258 – 21,14 EUR suma, pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 3895660 – 21,14 EUR suma, pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 3093606 – 6,37 EUR suma, pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 3626 – 24 EUR suma, pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 00009986 – 1,69 EUR suma. Šių nuostolių dydžio atsakovas neginčijo. Bankroto administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Paminėtina, kad aukštesnės instancijos teismai analogiškose bylose nekvestionuoja ir neanalizuoja administravimo išlaidų sudėties ar dydžio, patvirtinto bankroto bylą nagrinėjančio teismo, kai yra taikomas supaprastintas bankroto procesas, laikant, kad teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įvertino bankroto procedūroms atlikti reikalingų lėšų dydį bei kad administravimo išlaidų suma yra įrodyta įsiteisėjusiu procesiniu dokumentu, todėl jos dydžio papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 1 d. 2 p.) (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013; Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2332-577/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1323-798/2015; Kauno apygardos teismo 2015-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1578-153/2015; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad atlyginimas bankroto administratoriui ir kitos išlaidos paskaičiuotas nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, o žalos dydis yra įrodytas rašytiniais byloje esančiais įrodymais, neviršijant ir Vilniaus apygardos teismo nustatytų administravimų sumų.

Sprendžiant, ar atsakovas yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalis). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalį, ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taigi, vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad individualios įmonės savininkas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju administravimo išlaidos irgi būtų apmokėtos. Taigi nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip individualios įmonės savininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.

CK 6.248 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. CK 6.248 straipsnio 3 dalis įtvirtina objektyvią kaltės sampratą: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą, ar žalos padaręs asmuo yra kaltas ar ne, turi būti pateikiamas vertinant ne jo psichikos, psichologinę būklę, bet elgesį, remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, tokiu atveju žalos padaręs asmuo yra kaltas. Kitaip nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Taigi konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė būtų preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovai kalti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Kadangi kaltė yra preziumuojama, pats įmonės savininkas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėjo įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1590/2002, kt.)

Taigi atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o atsakovui to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą.

Iš aptarto daroma išvada, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, taigi ieškinys yra pagrįstas ir įrodytas, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos 2690,54 Eur patirtos administravimo išlaidos.

CK 6.37 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, taip pat turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-04-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 3 d.).

Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, o ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), iš atsakovo valstybei priteistinos 61 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnis).

Ieškovas apie patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė, todėl jokios bylinėjimosi išlaidos ieškovui nepriteistinos.

1,45 Eur teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi šių bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 6 dalis, LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-261/1K-355 su vėlesniais pakeitimais).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Ieškovo MB (duomenys neskelbtini), j.a.k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti iš atsakovo V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) 2690,54 EUR nuostolių, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017-04-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 61 Eur bylinėjimosi išlaidas (gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, atsiskaitomoji sąskaita Nr.(duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Paskelbti apie sprendimo už akių priėmimą viešai, specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt ir skaičiuoti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo terminą nuo viešo paskelbimo dienos.

„Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. gegužės 8 d. priimtas sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-20206-155/2017 pagal ieškovo MB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui V. V. dėl administravimo išlaidų priteisimo. A. V. V. procesinių dokumentų gyvenamosios vietos adresu ir į darbovietę nepavyksta, todėl atsakovui V. V. sprendimas už akių yra įteikiamas viešo paskelbimo būdu. Atsakovas informuojamas, kad sprendimas už akių laikomas įteiktu pranešimo specialiame interneto tinklalapyje dieną. Informacijos teirautis tel. (8 5) 213 7238.“

Atsakovas neturi teisės skųsti sprendimo už akių nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Atsakovas turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas turi teisę sprendimą skųsti apeliacine tvarka per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo, skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Rima Krušnienė