Kauno apygardos teismo nutartis

2010-10-19 · Civilinė byla Nr. 2A-1094-395/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-19
Bylos Nr.
2A-1094-395/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albinas Čeplinskas (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Evaldas Burzdikas
Ieškovas
E. P.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
J. S., D.
Kategorijos
  • 50.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1094-395/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Irena Poderienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.1;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTI SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Evaldo Burzdiko, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovei E. P., jos atstovei advokatei D. J., atsakovo atstovei E. A., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-204-375/2010 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims J. S., D. K., Ž. P., S. M. dėl pripažinimo šeimos nariu ir valstybės garantijos pakeitimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė pripažinti ją J. P., mirusio 2004-04-04, šeimos nariu ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti nuomos sutartį; įpareigoti Kauno miesto savivaldybę padidinti valstybės garantiją iki 90000 Lt arba suteikti ieškovei vieno kambario butą Kauno mieste. Nurodė, kad santuoka tarp jos ir J. P. buvo nutraukta 1982 m., tačiau faktiškai santykiai nenutrūko ir buvę sutuoktiniai gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį. Ieškovė su J. P. gyveno ginčo bute (duomenys neskelbtini), ir iki šiol tebegyvena. Ieškovė vykdo visas nuomininko pareigas. Dar P. gyvam esant buvo tvarkomi dokumentai dėl valstybės garantijos suteikimo, nes butas buvo grąžintinas. J. P. nesuprato ir nekalbėjo lietuviškai. Šią aplinkybę patvirtina jo parašai ant įvairių savivaldybės dokumentų. Savivaldybėje jam nuolat būdavo duodama pasirašyti įvairius dokumentus, nors nesuprato ką pasirašo. Kauno miesto savivaldybė turėtų padidinti valstybės garantiją bei suteikti kitą būstą. Kadangi ieškovė nėra praradusi nuomininkės teisių, ji turi teisę reikalauti nuomos sutarties sudarymo. Valstybės garantija yra paveldima, o ginčo bute ieškovė likti negali, kadangi jis yra grąžintinas. Ieškovės teisės yra pažeidžiamos, kadangi ji nebuvo praradusi nuomininkės teisių, gyvena ginčo bute, juo rūpinasi, moka mokesčius.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 106,40 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas, kuriuo prašoma padidinti valstybės garantiją, bendrosios kompetencijos teismui yra neteismingas. Ginčai dėl valstybės suteiktos garantijos yra teismingi administraciniams teismams ir iš šio pobūdžio reikalavimai teismui turi būti pateikiami per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Valstybės garantiją Kauno miesto savivaldybė įvykdė 2006-12-01 pervesdama į ieškovės sąskaitą 70000 Lt. Ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais į Kauno apygardos teismą administracinį teismą nesikreipė. Todėl teismas sprendė, kad byla dalyje dėl ieškovės reikalavimo padidinti valstybės garantiją nutrauktina CPK 293 str. 1 p. pagrindu, kaip nenagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme.

Ieškovės reikalavimą pripažinti ją mirusiojo J. P. šeimos nare ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti nuomos sutartį, teismas atmetė kaip visiškai nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, kad ginčo butas yra name, į kurį tretiesiems asmenims yra atkurtos nuosavybės teisės Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Tai reiškia, kad atsakovas šiuo metu nėra ginčo buto savininkas, todėl jam ir negali būti reiškiamas reikalavimas įpareigoti sudaryti nuomos sutartį su ieškove, nes atsakovas jau nebegali būti nuomos teisinių santykių subjektu. Ieškovė su ginčo buto buvusiu nuomininku J. P. buvo išsituokusi. Byloje pateikti duomenys nepatvirtina ieškovės teiginių, jog ji, nors ir būdama išsituokusi su J. P., buvo jo šeimos nare, nes iki jo mirties kartu gyveno ir turėjo bendrą ūkį. Ginčo bute J. P. buvo deklaruotas vienas. Visuose su ginčo butu susijuose dokumentuose yra vienareikšmiškai užfiksuoti duomenys, jog bute gyvena tik vienas asmuo - J. P. (1 t. b.l. 13-18, 113, 150, 151, 159 -162). Ieškovė 1992-05-12 privatizavo savo vardu butą adresu (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 163-166). Šiame bute ji yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (1 t. b.l.118). Būdama buto savininke, ji negalėjo būti teisėta ginčo patalpų nuomininke . Pati ieškovė 2006-08-25 ir 2006-11-20 prašymuose, adresuotuose savivaldybės Nuosavybės atkūrimo skyriui, nurodė, jog gyvena (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l.86,117). Ginčo buto adresas pradedamas nurodyti tik vėliau rašytuose dokumentuose. Iš ieškovės pateiktų mokėjimo už komunalines paslaugas, suteiktas ginčo butui, kvitų matyti, jog mokėjimai atlikti jau po J. P. mirties, o sąskaitų UAB „Omnitel“ apmokėjimą už suteiktas telekomunikacines paslaugas teismas iš viso nelaikė tinkamu įrodymu, kad ieškovė buvo J. P. šeimos narė. Taip pat teismas nurodė, kad 2006-04-04 mirus pagrindiniam ginčo buto nuomininkui nuomos santykiai nutrūko. Į teisinius santykius su atsakovu ieškovė įstojo tik mirus J. P. ir ne kaip ginčo bute gyvenanti mirusio nuomininko šeimos narė, o tik kaip testamentinė įpėdinė, paveldėjusi turtinę reikalavimo teisę į gyvenamąją patalpą, atsiradusią iš valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame name. Valstybės garantija buvo įvykdyta dar 2006-12-01, pačiai ieškovei pasirinkus kitą grąžintinų patalpų kompensavimo nuomininkui būdą, nei buvo pasirinkęs J. P. – piniginę kompensaciją, kuria buvo kompensuota nuomotų patalpų rinkos vertė pinigais. Todėl ieškovės reikalavimą pripažinti ją šeimos nare ir įpareigoti sudaryti nuomos sutartį jai jau pasinaudojus teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), bei gavus valstybės garantiją, teismas vertino ir atmetė ne tik kaip nepagrįstą ir neįrodytą, bet kaip ir pažeidžiantį visuotinai priimtus protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas neanalizavo ieškovės prašymo dėl pripažinimo šeimos nariu. Byloje pateikti dokumentai patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovė kartu su sutuoktiniu J. P. gyveno ir iki šiol gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Po sutuoktinio mirties jokių įsiskolinimų už komunalinius patarnavimus ir kitus privalomus mokėti mokesčius nėra. Neatitinka tikrovės teismo motyvas, kad neįrodytas bendras gyvenimas kartu. Visa eilė dokumentų patvirtina, kad ieškovė vedė bendrą ūkį su J. P.. Oficialiai santuoka buvo nutraukta 1982 metais, tačiau santykiai tarp jų niekuomet nebuvo nutrūkę. Ir po santuokos nutraukimo gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Sutuoktinis mirė 2006-04-04. Dar sutuoktiniui gyvam esant, buvo tvarkomi dokumentai dėl valstybės garantijos suteikimo, kadangi butas (duomenys neskelbtini), grąžintinas. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad J. P. nesuprato, nekalbėjo ir nerašė lietuviškai. Tai patvirtina ir jo parašai ant įvairių savivaldybės pateiktų dokumentų, nors jis ir nesuprato ką pasirašo. Dokumentai į jam suprantamą kalbą verčiami nebuvo. Po sutuoktinio mirties, ieškovei nebuvo pateikiami visi dokumentai susipažinimui, nors to prašė ne kartą. Apie jos prašymo dėl nuomos sutarties sudarymo tenkinimą negalėjo būti nei kalbos, nes šiuo klausimu su ja buvo atsisakyta bendrauti. Apeliantės nuomone, neatitinka realybės ir teismo išdėstytas motyvas, kad lengvatinėmis sąlygomis ji yra išsipirkusi butą adresu (duomenys neskelbtini). Minėtas butas skirtas sūnaus J. P. šeimai ir buvusiai sutuoktinei L. P. – A.. Ieškovė nebuvo įtraukta į šių asmenų šeimų sąrašą. Ir tik vėliau, po teisminių procesų, persikėlė su sūnumi J. P. ir mama V. M. į minėtą butą. Privatizuojant, savivaldybė neleido išduoti orderių dviem savininkams. Dėl šios priežasties butas buvo išpirktas sūnaus lėšomis, bet ieškovės vardu, nors nuolat niekuomet tame bute negyveno. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl pripažinimo nuomininku, kadangi pagrindiniam nuomininkui esant gyvam, ji LR civiliniame kodekse nustatyta tvarka turėjo visas teises. Iš buto niekuomet nebuvo išsikėlusi, jį valdė ir butu naudojosi nepertraukiamai, po sutuoktinio mirties perėmė visas nuomininko teises ir pareigas. Kadangi namas (duomenys neskelbtini), yra grąžintinas, jiems, kaip nuomininkams (ne tik J. P.), turėtų būti suteikti būstai arba išmokama valstybė garantija, už kurią galima būtų įsigyti gyvenamąjį plotą.

2. Ieškovė, sužinojusi, jog yra paskirta 70000 Lt valstybės garantija, ne kartą kreipėsi dėl pilno vertinimo akto pateikimo susipažinimui, tačiau eilę kartų išgirsdavo neigiamus atsakymus.

Tik 2008 m. kovo mėn. susipažinusi su juo, akivaizdu, jog vertinimas atliktas paviršutiniškai, neatitinka tikrovės. Ieškovės gyvenamosios patalpos buvo apšildomos ne krosnimi, o miesto centriniu šildymu. Tai patvirtina SP AB pateikiami mokėjimo kvitai. Bute pravestas ir karšto vandens tiekimas. Prie gyvenamųjų patalpų priklausė ir palėpė, nors tai akte neįvertinta. Nepagrįstai teigiama, kad namas avarinis. 1993-12-29 potvarkiu Nr. 1638 pripažinta netekusiu galios miesto rajonų vykdomojo komiteto sprendimo punktus dėl patalpų pripažinimo netinkamomis gyventi ir 1993-12-14 patalpos pripažintos tinkamomis gyventi, tvarkingos, patalpų aukštis atitinka butams keliamus taisyklių reikalavimus, perdangų ir sienų konstrukcijų įlinkimų ar kitokių deformacijų nėra. Tarpžinybinės komisijos išvadose nurodyta, kad patalpų aukštis ir inžinierinės įrangos būklė patenkinama. Patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių bendras naudingas plotas 28,68 kv.m. atitinka butų įrengimo techninių ir sanitarinių sąlygų bei priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimus, gyventi tinkamos. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad buto vertinimas atliktas ne pagal rinkos kainas, o pagal užsakovo - Kauno miesto savivaldybės, užsakymą ir yra atliktas tendencingai. Išmokėjus paskaičiuotą pagal objektyvios tikrovės neatitinkantį vertinimą valstybės garantiją, ieškovė negali įsigyti net mažiausios kvadratūros vieno kambario buto. Tai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Pažeidė ir sutuoktinio teises, nors dėl savo neišprusimo, kalbos nežinojimo, nesuvokimo kokius dokumentus pasirašo, negalėjo jų ginčyti ir kreiptis dėl pažeidžiamų teisių gynimo.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog jei bent vienas iš klausimų nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, kartu nagrinėjami ir administracinio teismo kompetencijai priskiriami klausimai. Todėl ieškovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakoma, kad atskirai turėjo kreiptis į administracinį teismą, ginčijant valstybės garantijos dydį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad ginčo butas yra name, į kurį tretiesiems asmenims J. S., D. K., Ž. P., S. M. yra atkurtos nuosavybės teisės Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu. Atsakovė šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Kauno miesto savivaldybė šiuo metu nėra ginčo buto savininkė, todėl jai ir negali būti reiškiamas reikalavimas įpareigoti sudaryti nuomos sutartį su ieškove, nes atsakovas jau nebegali būti nuomos teisinių santykių subjektu. Su ginčo butu susijusiuose dokumentuose yra vienareikšmiškai užfiksuoti duomenys, jog ginčo bute buvo deklaruotas ir gyveno tik vienas asmuo - J. P.. Ieškovė 1992-05-12 privatizavo savo vardu butą adresu (duomenys neskelbtini), kuriame buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Šių teismo nustatytų aplinkybių apeliantė neginčija, tačiau nepagrįstai nelaiko jų esminėmis, nors pati E. P. 2006-08-25 ir 2006-11-20 savo prašymuose, adresuotuose Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuosavybės atkūrimo skyriui, nurodė, jog gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Būdama šio buto savininke tuo pačiu metu ieškovė negalėjo būti teisėta ginčo patalpų nuomininke (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 str. 1 d.). Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2007-11-13 išrašas su istorija (I t., b. 1. 110-111) patvirtina aplinkybę, kad ieškovės nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini) , pasibaigė 2007-02-22 pirkimo-pardavimo sutarties reg. Nr. 971 pagrindu. 2006-04-04 mirus ginčo buto nuomininkui J. P., nuomos santykiai pagal 2002-04-08 Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (I t., b.l. 151) tarp jo ir Kauno miesto savivaldybės pasibaigė. Ieškinio reikalavimo dėl pripažinimo J. P. šeimos nare ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį pagrindu pati ieškovė nurodė CK 6.602 str., tačiau jame nustatyta tvarka į atsakovą Kauno miesto savivaldybę dėl nuomos sutarties sudarymo nesikreipė.

2. 2006-08-25 ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyrių su prašymu patikslinti mirusiajam J. P. išduotą 2004-12-07 valstybės garantiją Nr. 1129 ir įrašyti ją į šį dokumentą, kaip naują valstybės garantijos turėtoją remiantis notariškai patvirtintu 2006-07-11 Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu. Tuo pačiu ieškovė prašė pakeisti minėtą valstybės garantiją į kitą - kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais. Ieškovė neįgijo daugiau iš 2004-12-07 valstybės garantijos Nr. 1129 kylančių teisių, nei jų turėjo palikėjas, t. y. paveldėjo tik reikalavimo teisę į buvusiam valstybės garantijos turėtojui J. P. suteiktą valstybės įsipareigojimą. Savo prašymą pakeisti paveldėjimo būdu įgytą reikalavimo teisę ieškovė pareiškė įgyvendindama savarankišką subjektinę teisę, kaip nepradėtos vykdyti valstybės garantijos įgijėja. Vadovaujantis Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau - Kompensacijų įstatymas) 9 str. 7 d. ir Kompensacijų įstatymo 7, 8, 9 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo 4 str., ieškovės prašymai buvo patenkinti, priėmus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-01 įsakymą Nr. A-3301, kurio 1 p. remiantis buvo atliktas 2004-12-07 valstybės garantijos Nr. 1129 patikslinimas, įrašant naują valstybės garantijos turėtoją - ieškovę E. P.. Remiantis paminėto įsakymo 2 p. ieškovei buvo išduotas kitas 2006-09-04 valstybės garantinis dokumentas Nr. 2046, suteikiant Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 6 p. nurodytą valstybės garantiją- ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė (30000 Lt) pinigais. Paminėtų įstatymų suteiktų teisių į valstybės garantiją įgyvendinimas nesuteikė ieškovei teisės nuomos pagrindais apsigyventi J. P. iki mirties nuomotame bute, kadangi teisę į valstybės garantiją ji įgijo kaip buvusio valstybės garantijos turėtojo testamentinė įpėdinė, o savarankiškos teisės į valstybės garantiją, kuri suteikiama savininkui grąžintų patalpų nuomininkams, ieškovė niekada neturėjo, tokia garantija jai nebuvo ir negalėjo būti suteikta. Vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 str. 14 d., Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 3 p. ir LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu prieš valstybės garantijos vykdymą buvo patikslinta turto, už kurį ieškovei turėjo būti išmokėta piniginė kompensacija rinkos vertė - 70 000 Lt. Valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą savininkams grąžintų patalpų nuomininkus reglamentuojantys teisės aktai nenumato atsakovo prievolės aprūpinti savininkams grąžintų patalpų nuomininkus tokiomis pačiomis, kaip anksčiau nuomotos, gyvenamosiomis patalpomis, įstatymuose yra numatyta vienintelė būtinoji sąlyga - nuomininkams neatlygintinai suteikiamų gyvenamųjų patalpų vertė ar išmokamos kompensacijos suma turi atitikti jų nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę, nustatytą pagal LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-12-17 įsakymo Nr. A-4618 pagrindu įvykdytoje, ieškovei 2006-09-04 išduotoje valstybės garantijoje Nr. 2046 nurodyta patikslinta rinkos vertė - 70 000 Lt, tokią sąlygą atitiko.

3. Teismas pagrįstai nusprendė nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo padidinti valstybės garantiją, kaip nenagrinėtiną bendrosios kompetencijos teisme, nes jis yra administracinio teisinio pobūdžio, be to, šis reikalavimas nėra neatsiejamai susijęs su patikslinto ieškinio reikalavimu dėl ginčo buto nuomos. Kompensacijų įstatymo 9 str. 15 d. nustatyta, kad ginčai dėl valstybės garantijų nagrinėjami teismo tvarka. Šis specialusis teisės aktas nenumato alternatyvių ginčų dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų valstybės garantijų išdavimo bei vykdymo procese sprendimo būdų. Dėl savivaldybės administracijos atliekamų viešojo administravimo veiksmų (neveikimo) valstybės garantijų suteikimo ir jų vykdymo procese asmuo, kai jis mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, turi teisę paduoti skundą (prašymą) administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ieškovė E. P. su ginčo gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), pagrindiniu nuomininku J. P., mirusiu 2006-04-04, oficialiai nutraukė santuoką dar 1982 metais. Aplinkybę, kad aukščiau nurodytos gyvenamosios patalpos nuomininkas buvo velionis J. P., patvirtina byloje esantys 1995 m. sausio 12 d. atsiskaitymo už šildymą ir karštą vandenį sutartis, Kauno miesto savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ Žaliakalnio butų ūkio tarnybos 2003-10-14 pažymėjimas bei buto, esančio (duomenys neskelbtini) , 2002 m. balandžio 8 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (t. 1, b. l. 13-14; 76, 77-78), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog tik jis galėjo apsispręsti dėl garantijos pasirinkimo, grąžinant savininkams 5 – ąjį butą, esantį gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) ir jis tai padarė laisva valia 2004 m. lapkričio 30 d. (t. 1, b. l. 79, 80). Kadangi šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai, t. y. atsakovo pasiūlymas dėl garantijos pasirinkimo ir J. P. 2004-11-30 pasirinkime užfiksuotas sutikimas, nebuvo ginčijamas pačio pagrindinio ginčo gyvenamosios patalpos, už kurią suteikiama valstybės garantija, nuomininko, jam esant gyvam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog J. P., išdavus Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. gruodžio 7 d. garantiją Nr. 1129 (t. 1, b. l. 82), kompensacijos už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą klausimai buvo išspręsti. Šių teismo išvadų nepaneigia ieškovės, kaip testamentinės įpėdinės 2006-08-25 prašymo dėl testatoriui suteiktos valstybės garantijos pakeitimo išsprendimas 2006-09-01 Kauno miesto savivaldybės direktoriaus įsakymu (t. 1, b. l. 87, 88), nes apeliantė minėtais dokumentais neįgijo ir negalėjo įgyti daugiau teisų nei, kad jų turėjo testatorius J. P. savo mirties dieną, ką be aukščiau išvardintų dokumentų patvirtina ir 2002-06-26 testamento turinys (t. 1, b. l. 99, 100). Tuo pačiu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad esminės reikšmės ieškovės E. P. ieškinio reikalavimų atmetimui turi ir ta aplinkybė, jog apeliantė vienu iš valstybės specialiais įstatymais suteikiamų, lengvatinių savo teisų į gyvenamąjį plotą įsigijimo būdų jau yra pasinaudojusi. Būtent, sutinkamai su LR Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, būdama pagrindine buto, esančio (duomenys neskelbtini) , ir privatizuojamos gyvenamosios patalpos nuomininke, ji įsigijo paminėtą gyvenamąją patalpą. Šias nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esanti medžiaga (t. 1, b. l. 163-166) bei jos yra išsamiai užfiksuotos 2007 m. lapkričio 20 d. Kauno miesto savivaldybės vidaus audito skyriaus Vidaus audito ataskaitoje Nr. 21-6-19 (t. 1, b. l. 167-178), taip pat paremtos 1992 m gruodžio 8 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 1212 – v (t. 1, b. l. 179-184). Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė neturėjo ir neturi jokių teisėtų įstatyminių galimybių ginčyti 1993 m. gruodžio 29 m. Kauno miesto savivaldybės potvarkiu Nr. 1638 nustatytų aplinkybių (buto pripažinimo avariniu).

Teismui konstatavus, kad apeliantė, išvykdama 1990-03-20 nuolatinai gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini), galutinai ir negrįžtamai prarado įstatyminį pagrindą, leidžiantį ją laikyti mirusiojo J. P. šeimos nariu, laikytinas nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės E. P. teisės buvo pažeistos, atsakovui atsisakius padidinti J. P. išduotą 2004-12-07 valstybės garantiją Nr. 1129, nes pats 2006-07-11 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijamas tokios teisės nesuteikia, todėl kolegija sprendžia, kad ieškovės ieškinys buvo atmestas pagrįstai (CPK 185 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kaip teisiškai nereikšmingais, tuo pačiu pripažindama, kad pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog teismas negali, net ir pripažinęs apeliantę mirusiojo J. P. šeimos nare, įpareigoti atsakovą, t. y. Kauno miesto savivaldybę, leisti apeliantei gyventi ginčo gyvenamosiose patalpose, nes ji nėra šių gyvenamųjų patalpų savininkė ir sutinkamai su CK 6.578 straipsnio 2 dalies nuostatomis to padaryti negali.

Įvertinusi visas aukščiau nurodytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas ).

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės valstybei priteistinos valstybei 70,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 70,35 Lt (septyniasdešimt litų, 35 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkas Albinas ČeplinskasKolegijos teisėjai Rūta PalubinskaitėEvaldas Burzdikas