Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-12 · Administracinė byla Nr. I-3519-406/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-10-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-12-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-12
Bylos Nr.
I-3519-406/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01027-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3519-406/2015Proceso Nr. 3-62-3-01027-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.; 15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 12 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gitaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui D. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. Š. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-7), patikslintame skunde (b.l. 26) bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. buvo pervestas iš 2 būrio gyvenamosios patalpos į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kuri neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, t.y. ant lubų buvo pelėsis, sienų dažai atsilupę, grindų dažai nusitrynę, todėl nebuvo galimybės jas šluoti ar plauti. Pažymėjo, jog kreipėsi į 2 būrio viršininkę dėl neperkėlimo į minėtą būrį, tačiau jo prašymų netenkino, o tyčia jį patalpino ir laikė nehigieniškomis sąlygomis. Akcentavo, jog 2015 m. kovo 30 d. kreipėsi į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą, kuris nustatė minėtus pažeidimus, todėl Marijampolės pataisos namai buvo įpareigoti iki 2015 m. kovo 27 d. nustatytus pažeidimus pašalinti. Teigė, jog nuo 2015 m. gegužės 18 d. 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo pradėtas remontas, todėl laikinai (nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. birželio 22 d.) jis buvo perkeltas gyventi į 5 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kuri taip pat neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Nurodė, jog jam būnant 7 būryje buvo atimta galimybė pasinaudoti dušu, kadangi grafikų laikai, t.y. dušinės grafiko laikas ir sportinių užsiėmimų laikas, sutapo, todėl galėjo apsiprausti tik prie kriauklės ir tik su šaltu vandeniu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) teko gyventi kančioje, o į prašymus, nusiskundimus nebuvo reaguojama. Šiais atsakovo veiksmais buvo pažeistos Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 32-34) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, jog Marijampolės pataisos namuose 2015 m. balandžio 23 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą pagal pareiškėjo skundą nuteistųjų būryje Nr. 7 ir nustatė, kad 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ant sienų ir lubų yra pelėsio požymių, patalpos paprastasis remontas neatliekamas pagal poreikį bei nurodė įstaigai pašalinti nustatytus pažeidimus per tris mėnesius. Akcentavo, jog pažeidimai buvo pašalinti nedelsiant nors trumpalaikis pelėsio požymių buvimas ar neperdažytos patalpos sienos, grindys nesukelia pavojaus sveikatai, nes priešingu atveju Marijampolės visuomenės sveikatos centras būtų pareikalavęs pašalinti trūkumus nedelsiant. Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė kokių išgyvenimų jis patyrė, kokiais faktais prašoma žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, jog pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais – Marijampolės pataisos namų (toliau – Pataisos įstaiga, Pataisos namai), pareiškėją kalinant Pataisos namų 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje ir 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kur nebuvo užtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos, t.y. ant lubų buvo pelėsis, sienų, grindų dažai atsilupę.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556- 95/2009).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuteistasis D. Š. Pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-108 paskirtas nuo 2015 m. kovo 23 d. bausmę atlikti 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje. (b.l. 35).

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 23 d. prašymais, reg. Nr. 49/07-403(65), Nr. 19/07-402 ir Nr. 19/07-404 kreipėsi į Pataisos įstaigą, kuriais prašė neperkelti jo į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą, bei, kad būtų patalpintas į kameros tipo patalpas (pagal LR BVK 70 str. 6 d.), kadangi minėta gyvenamoji patalpa neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (b.l. 9, 10).

Pataisos namai 2015 m. balandžio 2 d. atsakyme nurodė, kad pareiškėjas pervestas į 7 būrį, siekiant išvengti galimų naujų konfliktų ar galimo poveikio nukentėjusiajam ar liudytojams baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjui pareikšti įtarimai. Taip pat pažymėjo, kad nėra jokių svarbių priežasčių ar aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį, t.y. nuteistojo prašymu laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų patalpinant į kamerų tipo patalpas. Pataisos įstaiga 2015 m. balandžio 13 d. pateiktame atsakyme Nr. 20/07-381 į pareiškėjo prašymą reg. Nr. 49/07-403(65), nurodė, jog Pataisos įstaigoje yra laikomasi visų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, be to, Pataisos namuose nuteistųjų gyvenimo sąlygos yra sistemingai tikrinamos Marijampolės visuomenės sveikatos centro (b.l. 9, 10).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Pataisos įstaigos 2015 m. balandžio 2 d. atsakymą Nr. 09/07-353 ir 2015 m. balandžio 13 d. atsakymą Nr. 20/07-381 Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka skundė Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, kuris 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 2S-2163 ir 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 2S-2237 nenustatė, kad Marijampolės pataisos namų administracija būtų pažeidusi teisės aktus ir priimtus sprendimus paliko galioti.

Minėtų aktų pareiškėjas teismui neskundė, todėl pareiškėjo perkėlimo iš 2 būrio gyvenamosios patalpos į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių. Teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai vertinti nurodytų aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad aktai, kuriais buvo įvertinti pareigūnų veiksmai ir kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas negalimas.

Pareiškėjas skunde bei bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad Pataisos įstaigos 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo pelėsis ant lubų, sienų dažai atsilupę, grindų danga nelygi, dažai nusitrynę, todėl nebuvo galimybės grindis šluoti ar plauti ir šie pažeidimai buvo fiksuoti kompetentingos institucijos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2011 m. birželio 19 d.) 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Taisyklių 2 punktą šios Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu, o šių Taisyklių 3 punktas sako, kad Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76: 2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau - Higienos norma HN 76:2010).

Higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos normos 56 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, tos pačios normos 62 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.

Iš atsakovo pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 28 d. patikrinimo akto Nr. PT-122 matyti, kad Pataisos įstaigoje pagal pareiškėjo D. Š. gautą ir užregistruotą 2015 m. balandžio 23 d. skundą, buvo atliktas patikrinimas, kurio metu buvo tikrinta 7 būrio 5 gyvenamoji patalpa. Minėtame akte buvo konstatuota, jog laikomiems asmenims nebuvo sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (Higienos norma HN 76:2010 6 p. pažeidimas), ant sienų ir lubų buvo pelėsių požymių (Higienos normos HN 76:2010 56 p. pažeidimas), patalpų paprastasis remontas neatliekamas pagal poreikį (Higienos norma HN 76:2010 62 p. pažeidimas) ir šiuo patikrinimo aktu atsakovui, t.y. Marijampolės pataisos namas, buvo nustatytas terminas pažeidimams pašalinti (b.l. 36-37).

Pažymėtina ir tai, kad minėtas aplinkybes taip pat patvirtina ir pareiškėjo pateikti į bylą Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 5D-814 ir 2015 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 5D-956, adresuoti pareiškėjui (b.l. 14-15, 16-17).

Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad Higienos normos HN 76:2010 aukščiau įvardintų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos pareiškėjo D. Š. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamai įrengtose gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi ir tai, kad į bylą pateiktas atsakovo 2015 m. birželio 17 d. Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktas Nr. 14/07-2439 patvirtina, jog nustatyti Marijampolės visuomenės sveikatos centro minėtu patikrinimo aktu Pataisos įstaigos pažeidimai nedelsiant buvo pašalinti (b.l. 38).

Nors pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, jog jis nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. birželio 22 d. buvo laikomas 5 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kur buvo pelėsis ant lubų, sienų dažai atsilupę, grindų dažai nusitrynę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad minėta gyvenamoji patalpa, t.y. 5 būrio 5 gyvenamoji patalpa, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 numatytų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam bausmę atliekant 7 būryje buvo atimta galimybė pasinaudoti dušu, kadangi Dušinės darbo grafiko laikas ir Sportinių užsiėmimų grafiko laikas sutapo. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte numatyta, kad nuteistiesiems turi būti suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Iš pateikto Pataisos įstaigos Dušinės darbo grafiko, patvirtinto Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu, matyti, kad 7 būrio nuteistiesiems sudarytos sąlygos naudotis dušu sekmadieniais nuo 14.00 val. iki 16.30 val. (b.l. 18). Iš byloje esančio Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafiko, patvirtinto Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. vasario 7 d. įsakymu, matyti, jog 7 būrio nuteistieji gali sportuoti sekmadieniais nuo 15.15 iki 17.00 val. (b.l. 19).

Pažymėtina, jog Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę ir grafike numatytu laiku būrių nuteistieji į stadioną praleidžiami be palydos. Nors pareiškėjas nurodė, kad minėtų grafikų laikas sutapo, tačiau kaip matyti 7 būrio nuteistieji sekmadieniais į dušą galėjo eiti nuo 14.00 val., o sportuoti nuo 15.15 val. Pagal pareiškėjo skunde nurodytas abstrakčias aplinkybes dėl netinkamų dušinės ir sportinių užsiėmimų grafikų nėra pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi pareiškėjas turėjo galimybę nuo 14.00 val. pasinaudoti dušu, o nuo 15.15 val. eiti į sportinius užsiėmimus. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistiesiems yra numatyta galimybė žaisti rungtynes kitu nei jiems grafike nustatytu laiku iš anksto apie tai informuojant būrio viršininką (b.l. 19).

Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu kreipėsi į Psichologinę tarnybą ne dėl to, kad turėjo dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, nepatogumų, emocinės depresijos, pažeminimo, reputacijos pablogėjimo ir t.t., o dėl to, kad nenorėjo būti perkeltas į 7 būrį (b.l. 39). Pažymėtina ir tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo kreipiąsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl emocinės depresijos ar fizinio skausmo (b.l. 40). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės jo sveikatai.

Kaip minėta, CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Teismas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne vienkartinio pobūdžio, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t.y. pažeidimo trukmę (nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. gegužės 18 d.), bendrąsias kalinimo sąlygas Pataisos įstaigoje (šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose nustatyti pažeidimai buvo nežymūs, t.y. trumpalaikis pelėsio požymių buvimas ar neperdažytos patalpos sienos ir grindys nesukelia pavojaus sveikatai ar sveikatos sutrikimams, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atvirkščiai, gavęs Marijampolės visuomenės sveikatos centro nurodymą pašalinti pažeidimus, atsakovas nedelsiant ėmėsi priemonių užfiksuotų pažeidimų šalinimui, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (Higienos normos 76:2010 6 p., 56 p., 62 p. teisinį reglamentavimą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo D. Š. reikalavimą dėl 1 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas