Panevėžio apygardos teismo nutartis

2007-01-31 · Civilinė byla Nr. 2A-49-227/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-31
Bylos Nr.
2A-49-227/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimantas Misiūnas (pirm.), Margarita Dzelzienė (pran.), Edmundas Jaras
Ieškovas
A. D.
Atsakovas
Lietuvos
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 49 – 227 / 2007

Irena Stacevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.5;

(S)121.15PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. sausio 31 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės (pranešėja), Edmundo Jaro,sekretoriaujant Kristinai Karlapavičiūtei,dalyvaujant atsakovo atstovei Aušrai Gilytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, LR generalinei prokuratūrai dėl žalos, padarytos neteisėtu suėmimu, išieškojimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas, sutikslinęs reikalavimą, prašė pripažinti, kad jis 2005-05-05 – 2006-06-05 buvo neteisėtai suimtas ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės 8010,39Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos.

Nurodė, kad 2005-05-04 jam buvo pareikštas įtarimas dėl plėšimo įsibrovus į patalpą. 2005-05-05 Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas vieno mėnesio laikotarpiui. Šią nutartį jo advokatė apskundė, tačiau skundas buvo atmestas. 2005 m. liepos 18 d. Utenos rajono PK kriminalinės policijos nusikaltimų skyrius raštu pranešė jam, kad jo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Mano, kad jis buvo suimtas neteisėtai, o Utenos rajono apylinkės teismas, skirdamas jam kardomąją priemonę – suėmimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 ir 6 straipsnius, todėl dėl neteisėto suėmimo jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Jis dirba tolimų reisų vairuotoju. Dėl nepagrįsto suėmimo 2005 m. gegužės mėnesį jis neišvyko į komandiruotę į užsienį ir prarado 4724 Lt komandiruotpinigių ir 510,39 Lt darbo užmokesčio. Tačiau reikalauja priteisti 8010,39 Lt, paskaičiuotus pagal LR BK 65 str. vieną arešto parą prilyginant 2 MGL, kas sudaro 7500 Lt žalos. Iš viso materialinė žala sudaro 8010,39 Lt (510,39 + 7500).

Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl nepagrįsto sulaikymo patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, keturių asmenų šeima liko be paramos, be paramos ir priežiūros liko jo 91 metų amžiaus močiutė, apie suėmimą ir pareikštą įtarimą buvo paskelbta laikraštyje, ir nors jo pavardė nebuvo nurodyta, tačiau pažįstami ir bendradarbiai suprato, kad tai apie jį, ir šios žinios plačiai pasklido visuomenėje, todėl patirtą neturtinę žalą įvertino 30 000 Lt.

Nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teismas, suimdamas jį, neatsižvelgė, kad jis tuo metu turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, kad šeimoje auga keturi vaikai, kad jis rūpinasi sena močiute, turi nuolatinį darbą, teistumai išnykę. Be to, nebuvo jokių įrodymų, kad jis padarė nusikaltimą, taip pat nebuvo pagrindų, numatytų BPK 122 str., o prokuroras pareiškime dėl suėmimo skyrimo ir Utenos rajono apylinkės teismas, taikydamas suėmimą, nurodė visiškai nepagrįstus įtarimus, todėl prokuroras prašydamas skirti suėmimą ir Utenos rajono apylinkės teismas skirdamas suėmimą pažeidė LR Konstitucijos 20 str. 2 d. ir Konvencijos 5 str.

Teigė, jog dėl neteisėto suėmimo jam atsirado teisė į žalos atlyginimą pagal CK 6.272 str. 1 d. bei pagal Konvencijos 5 str. 5 d., taip pat tokia praktika suformuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo. Atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą turi atlyginti valstybė, nepaisant teismo ir prokuratūros kaltės. Be to, suėmimo metu su juo nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai.

2006 m. spalio 31 d. sprendimu Utenos rajono apylinkės teismas ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2005 m. gegužės 3 d. A. D. buvo sulaikytas, 2005 m. gegužės 4 d. jam buvo pateiktas pranešimas apie įtarimą, 2005 m. gegužės 5 d. Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroras su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo įtariamajam tuo pagrindu, kad jis įtariamas nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d. padarymu, 2005 m. gegužės 5 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi A. D. suėmimas skirtas 1 mėnesio laikotarpiui. 2005 m. liepos 18 d. Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu A. D. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Be to, 2005 m. gegužės 5 d. rajoniniame laikraštyje „Utenis“ buvo išspausdintas straipsnis „Dėl dvidešimt litų – į ligoninę“. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2005-05-12 iki 2005-06-05 A. D. negavo darbo užmokesčio – 510,39 Lt, kas matyti iš (duomenys neskelbtini) pažymos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad nepažeistos atitinkamos LR Konstitucijos ir Konvencijos nuostatos, nes nenustatyti nei prokuroro, nei ikiteisminio tyrimo teisėjo neteisėti veiksmai skiriant suėmimą. Įvertinta tai, kad ieškovas buvo įtariamas sunkaus nusikaltimo nuosavybei padarymu, ir tai leido prokurorui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui pagrįstai manyti, kad įtariamasis vėl gali daryti nusikaltimus, numatytus BPK 122 str. 4 d. Ir nors teistumas A. D. atžvilgiu tuo metu jau buvo išnykęs, tačiau duomenys apie tai, kad praeityje teistas keturis kartus, iš jų tris kartus už nusikaltimus nuosavybei, galėjo padidinti tikėtinumą, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus.

Nepaisant to, kad ieškovas turi šeimą, pastovų darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau teismas įvertino, kad prokurorui kreipiantis su pareiškimu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui skiriant suėmimą buvo pagrindo manyti, kad įtariamasis gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kadangi už nusikaltimą, kurio padarymu buvo įtariamas A. D., numatyta griežta bausmė – laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų, o tai, kad įtariamasis nuolat vykdamas į užsienį gali turėti ryšių užsienyje, padidina slėpimosi nuo tyrimo ir atsakomybės galimybę ir tikimybę. Be to, skirti kardomąją priemonę – suėmimą, pakanka bent vieno pagrindo.

Teismas laikė nepagrįstu ieškovo motyvą, kad su juo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai per suėmimo laikotarpį nebuvo atliekami, kadangi nuo 2005-05-05 iki 2005-06-05 buvo atlikta eilė procesinių ikiteisminio tyrimo veiksmų: apklausti 5 liudytojai, jų tarpe kai kurie papildomai, atliktos dvi daiktų apžiūros, atliktas eksperimentas, dvi akistatos, jų tarpe ir su ieškovu, daiktų parodymas atpažinti. Be to, remdamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktu dėl „pagrįsto įtarimo“ nurodė, kad faktas, jog asmeniui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitinka Konvencijos nuostatos, todėl ir baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas padarė išvadą, jog teismas, skirdamas suėmimą, t. y. kardomąją priemonę, o ne bausmę, nesprendžia asmens kaltumo klausimo, todėl tiek prokuroras kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl suėmimo skyrimo įtariamajam A. D., tiek teismas, tenkindamas prokuroro pareiškimą, vertino tuo metu baudžiamojoje byloje buvusius duomenis, kurių buvo pakankamai teigiamai spręsti prokuroro pareiškimą. Todėl tai, kad 2005 m. liepos 18 d. ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo A. D. buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, nereiškė, kad suėmimas jam buvo skirtas neteisėtai, nes klausimo dėl kardomosios priemonės skyrimo įtariamajam sprendimo momentu byloje pakako duomenų, leidžiančių skirti jam suėmimą.

Teismas nenustatė kaltų veiksmų be kurių neatsiranda teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Todėl atmetė reikalavimą priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad reikalavimas priteisti 7500 Lt nepagrįstas ir dėl to, kad ši suma negali būti laikoma realiais nuostoliais, patirtais dėl neteisėto suėmimo, kadangi BK 65 str. nustato bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, kai viena arešto para prilyginama 2 MGL dydžio baudai, o ieškovas šias taisykles nepagrįstai taikė skaičiuodamas turtinę žalą, patirtą dėl neteisėto suėmimo.

Šalies argumentai

Patikslintu apeliaciniu skundu ieškovas A. D. prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ieškinį patenkinant.

Nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ieškinyje. Papildomai nurodo, kad sulaikymo metu nebuvo gauta jokių įrodymų, kurie būtų patvirtinę, jog jis padarė nusikaltimą, taip pat nebuvo pakankamai duomenų, kad galėtų bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Nesant pagrįstų įtarimų padarius nusikaltimą buvo atimta laisvė, nes Utenos rajono apylinkės prokuroro procesiniame dokumente iš anksto buvo konstatuotas jo kaltumas ir taip pažeistas Konstitucijos 31 str. bei Konvencijos 5 str. 1 d., o prokuroras pažeidė Konvencijos 6 str. 2 d. Sprendimu teismas nukrypo LAT praktikos, pagal kurią niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias nustato įstatymas, bei reikalavimą atsižvelgti į tai, ar švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 122 str. 7 d. numatytų tikslų. Teismas nepatikrino, ar yra pakankamai surinkta svarių jo kaltės įrodymų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovas A. D. pareiškė ieškinį CK 6.272 str. 1 d. pagrindu. Todėl, siekdamas pagrįsti atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, jis privalėjo įrodyti buvus neteisėtiems prokurorų ir teismo veiksmams, nes šios įstatymo normos esmė yra ta, kad žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu ji padaryta neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo veiksmais. Apylinkės teismas laikė, jog ieškovas ieškinio neįrodė ir dėl to ieškinio netenkino. Skundžiamajame sprendime apylinkės teismas išvardijo visus reikšmingus įrodymus ir nustatytas konkrečias faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias ieškinio nepagrįstumą, su kuo kolegija sutinka ir papildomai jų nekartoja. Taip apylinkės teismas pagrįstai nustatė ir skundžiamajame sprendime nurodė, kad prokuroras kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl suėmimo skyrimo įtariamajam A. D. (baudž. byla Nr. 1-129-373/05, t. 1, b. l. 110) ir teismas 2005 m. gegužės 5 d. nutartimi, tenkindamas prokuroro pareiškimą, vertino tuo metu buvusius duomenis, kurių buvo pakankamai teigiamai spręsti prokuroro pareiškimą. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog 2005-05-04 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis J. N. atpažino A. D. kaip asmenį, kartu su dviem vyriškiais ir moterimi įsibrovusį į jo butą ir jį sumušusį (baudž. byla Nr. 1-129-373/05, t. 1, b. l. 24–25). Šiuos parodymus patvirtino A. B., 2005-05-04 apklausta įtariamąja. Jos parodymais ji kartu su trimis vyrais, tarp kurių buvo A. D., įėjo pas nukentėjusįjį J. N. į butą ir visi vyrai mušė nukentėjusįjį (ten pat b. l. 71–72). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog A. B. analogiškai aiškino įvykius ir vėliau, t. y. 2005-05-26 akistatos su A. D. metu (ten pat b. l. 88–89). Šie duomenys bei kiti, esantys baudžiamojoje byloje ir aptarti skundžiamajame sprendime, patvirtino, kad prokurorui ir teismui pakako duomenų, leidžiančių A. D. įtarti nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 dalyje padarymu. Apeliacinio skundo teiginys, jog Utenos rajono apylinkės prokuroro procesiniame dokumente iš anksto konstatuotas jo kaltumas – nepagrįstas, nes 2005-05-05 pareiškime dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo A. D. jis įvardinamas kaip įtariamas padaręs nusikalstamus veiksmus, už kuriuos atsakomybė numatyta BK 180 str. 2 d. (baudž. byla Nr. 1-129-373/05, t. 1, b. l. 110). Kadangi A. D. įtartas plėšimu, kurį įstatymas priskiria sunkiems nusikaltimams ir už kurio padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų, tai ta aplinkybė, jog už analogiškus nusikaltimus nuosavybei A. D. anksčiau buvo teistas 3 kartus, nors teistumai išnykę, davė pagrindo manyti, kad jis ateityje gali daryti naujus nusikaltimus. Tai sudarė pagrindą A. D. atžvilgiu skirti kardomąjį kalinimą (BPK 122 str. 1 d. 3 p. 4 d.).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, turint duomenis apie įtariamojo A. D. šeimyninę padėtį, jo nuolatinę gyvenamą vietą, įvertinus jo darbą vairuotoju – ekspeditoriumi (duomenys neskelbtini) bei atsižvelgus į tai, jog per 2005 metus jis 8 kartus buvo išvykęs į užsienį, apylinkės teismas parinkdamas kardomąją priemonę turėjo pagrindo įtarti, kad įtariamasis turi ryšių užsienyje ir todėl turėjo pagrindo manyti, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Tai sudarė savarankišką pagrindą suėmimo skyrimui (BPK 122 str. 1 d. 1 p.). Laikytina, kad apylinkės teismui buvo pakankamai faktų, pagrindžiančių ieškovo suėmimo būtinumą jo skyrimo metu. Iš to seka, kad suėmimas buvo skirtas įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas skundą grįsdamas tuo, jog buvo pažeistas Konvencijos 5 str. 1 d. c punktas, nenurodo, kokios baudžiamojo proceso teisės normos prieštarauja nurodytai normai. Tuo tarpu Konvencijos 5 str. 1 d. nukreipia atgal į nacionalinę teisę, pagal kurios nuostatas, kaip minėta, kardomoji priemonė įtariamajam A. D. – suėmimas buvo parinkta esant BPK 122 str. 1 d. 1 ir 3 punkto pagrindams, įstatymo nustatyta tvarka ir nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms, sudarančioms pagrindą suimti įtariamąjį A. D., apylinkės teismas 2006 m. spalio 31 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, kad kardomoji priemonė A. D. buvo skirta teisėtai, todėl jis neturi teisės į žalos atlyginimą. Taip pat skundžiamame sprendime teismas pagrįstai nurodė, jog skiriant suėmimą, teismas asmens kaltumo nesprendžia, o atsižvelgia į tikėtinumą, kad įtariamasis gali padaryti naujų nusikaltimų. Tai atitinka Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, ši nuostata išdėstyta Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje H. D. v. Lietuva ir kitose, sprendime įvardintose bylose. Apeliantas, tvirtindamas, jog 2005 m. gegužės 5 d. nutartį paskirti jam kardomąją priemonę – suėmimą, buvo apskundęs apeliacine tvarka, teiginio įrodymais nepagrindė. Byloje tokių duomenų nėra. Jis grįsdamas neturtinės žalos dydį ir teigdamas, jog būtina remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konkrečių bylų neįvardino.

Iš to seka, kad sprendimą naikinti pagal apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, nurodomas aplinkybes pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš A. D. 15 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Teisėjai Margarita DzelzienėEdmundas JarasLaimantas Misiūnas