- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- A-297-756/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04944-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- I. J. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audrius Bakaveckas, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. J. V. (I. J. W.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. J. V. (I. J. W.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. SPRE-1009 (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-1009), Valdybos 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7375 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.45)I-7375) ir įpareigoti Tarnybą pateikti duomenis apie nesutikimą su Lenkijos kompetentingos įstaigos teisės aktų nustatymu pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
2. Skunde pareiškėjas nesutinka su Tarnybos Sprendimu Nr. SPRE-1009, kuriuo anuliuoti 2013 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjui išduoti Al pažymėjimai Nr. 13055, Nr. 13056, Nr. 13057, Nr. 13058, Nr. 13059, Nr. 13060 ir Nr. 13061 (toliau – ir Al pažymėjimai) bei nustatyta, jog darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ laikotarpiu pareiškėjui taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjo vertinimu Sprendimas Nr. SPRE-1009 priimtas esant nepakankamai duomenų apie pareiškėjo darbo veiklą UAB „Suzan Mars“, neįvertinus, kad darbo sutartis su pareiškėju nėra panaikinta bei neatsižvelgus į tai, jog pareiškėjas, būdamas UAB „Suzan Mars“ darbuotoju turi teisę į socialinės apsaugos garantijas. Pareiškėjas nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, įtrauktas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas, todėl remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatomis pareiškėjui turi būti garantuojama teisė į socialinę apsaugą Lietuvoje. Sprendime Nr. SPRE-1009 neatsižvelgta į tai, kad 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas ir 2012 metų mokestinis tyrimas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjo darbo veiklos, nes buvo tikrinama UAB „Suzan Mars“, o ne jos darbuotojai. Be to, 2010 metais jokio UAB „Suzan Mars“ patikrinimo nebuvo, o pareiškėjas šioje bendrovėje dirbo nuo 2010 m. gegužės 1 d. Tarnyba, turėdama duomenis apie tariamą 2010 metų patikrinimą, vis tiek įtraukė pareiškėją į valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą, o 2013 m. rugsėjo 20 d. išdavė jam Al pažymėjimus. Operatyvaus patikrinimo metu surinkti duomenys bei aplinkybė, jog už pareiškėją mokėtos socialinio draudimo įmokos jam nebuvo grąžintos, objektyviai patvirtina pareiškėjo darbo faktą Lietuvoje bei paneigia Tarnybos ir Valdybos niekuo nepagrįstas prielaidas neva jis Lietuvoje nedirbo, o sudaryta darbo sutartis yra apsimestinis sandoris. UAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė ir sąžiningai vykdė veiklą. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog Tarnyba kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su nesutikimu dėl pareiškėjui taikytinų socialinio draudimo teisės aktų, taip pat nėra pateikta duomenų, jog Tarnyba nesutinka su Lenkijos kompetentingos įstaigos teisės aktų nustatymu pareiškėjui. Iš Sprendimo Nr. SPRE-1009 darytina išvada, jog Al pažymėjimai pareiškėjui buvo išduoti remiantis Lenkijos kompetentingos įstaigos laikinai nustatytu Lietuvos teisės aktų taikymo pagrindu, kuris tapo galutiniu dar 2013 metais (išdavus pareiškėjui Al pažymėjimus). Atsižvelgiant į tai, jog Tarnyba nepateikė jokių duomenų, kad per 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 987/2009 nustatančiame Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) nustatytą laikotarpį pateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai nesutikimą su pareiškėjui nustatytų teisės aktų taikymu, Tarnyba įpareigotina pateikti duomenis, ar tokį nesutikimą reiškė, ir jei taip – pateikti atitinkamą sprendimą. Tarnyba ne tik paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį (Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.), bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes nesant pateiktam prieštaravimui Lenkijos kompetentingos įstaigos pareiškėjui nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. pareiškėjui taikytini ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI ) 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o UAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ 2009 m. birželio 4 d. – 2012 m. birželio 30 d. mokestinio laikotarpio tyrimą, nustatė, kad pagrindines bendrovės išlaidas sudarė darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Nėra dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė dokumentų, įrodančių, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėta, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas. Tai rodo, kad bendrovė ekonominių tikslų neturėjo, buvo įkurta kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė sprendimą ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Suzan Mars“ atsakingo asmens padarytos neteisėtos veikos užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu. Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatomis, Sprendimu Nr. SPRE-1009 pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas savo skundą grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Valdyba nurodė, kad iki Sprendimo Nr. SPRE-1009 priėmimo laikotarpiais, kuriems buvo išduoti A1 pažymėjimai dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų dėl Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. Nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Naikinant asmeniui, vykdančiam veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių, anksčiau išduotą A1 pažymėjimą, Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis netaikomas.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
8.1. Pareiškėjas 2009 m. liepos 1 d. su UAB „Suzan Mars“ pasirašė darbo sutartį Nr. 40, pagal kurią įsidarbino bendrovėje reklamos agentu. Dar viena darbo sutartis tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta 2010 m. balandžio 30 d.
8.2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2010 m. birželio 4 d. raštu Nr. (28.4-61)SD-3738 Valdybai ir Tarnybai nurodė, jog atlikus patikrinimą išsiaiškinta, kad UAB „Suzan Mars“ dirbantys Lenkijos piliečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje faktiškai darbo funkcijų nevykdo, todėl jiems negali būti išduotos E101 LT formos pažymos apie jiems taikomus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktus.
8.3. VDI Vilniaus teritorinis skyrius 2012 m. birželio 6 d. raštu Nr. (01)SD-8527 informavo UAB „Suzan Mars“ atstovę A. V., kad įmonės inspektavimas nebuvo atliktas, nes įmonės registracijos adresu – (duomenys neskelbtini) – įmonės (jos atstovų, darbuotojų) nerasta. Rašte taip pat nurodyta, kad atvykusi įmonės direktorė A. M. paaiškino, kad įmonės dokumentai yra paimti Vilniaus AVMI ir kad įmonėje įdarbinti 112 Lenkijos Respublikos piliečių Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir nedirba.
8.4. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2013 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 25/10-1-13-11639 A. V. pareikalavo pateikti visus UAB „Suzan Mars“ 2010 m. vasario 19 d. – 2013 m. gegužės 20 d. laikotarpio apskaitos ir kitus dokumentus. Toks pat reikalavimas 2015 m. rugsėjo 10 d. buvo išsiųstas UAB „Suzan Mars“ direktorei E. B. K.
8.5. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.2)S2-2710 inicijavo įmonių, įskaitant UAB „Suzan Mars“, patikrinimą dėl tikėtinai fiktyvios veiklos ir įmonės darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje.
8.6. Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 30 d. surašė operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-FR1042-7773, kurioje konstatavo, jog UAB „Suzan Mars“ buhalterinė apskaita neinformatyvi, nes bendrovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie vykdomą veiklą, apie įdarbintų Lenkijos gyventojų Lietuvoje atliktus darbus 2013 ir 2014 metais, biuro nuomos ir kelionės išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Išanalizavęs banko ir kasos dokumentus mokesčių administratorius padarė išvadą, kad sąskaitos papildomos tik siekiant sumokėti privalomus mokesčius ir įmokas, o į kasą pinigai įnešami siekiant sumokėti darbo užmokestį darbuotojams. Mokesčių administratorius sprendė, kad su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), nes darbo jėgos pasiūla Lietuvoje buvo ir yra pakankama.
8.7. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. (12.12-30-8)-46-KD7110 informavo Tarnybą, kad UAB „Suzan Mars“ tęsia galbūt neteisėtą veiklą, dėl kurios atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tarnyba 2015 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.2)S2-2689 dėl to kreipėsi į VDI, kuri 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (25)SD-2582 informavo, kad susisiekti su UAB „Suzan Mars“ atstovais ir atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko.
8.8. Tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 UAB „Suzan Mars“ ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr.(7.16)S2-1532 UAB „Suzan Mars“ įgalioto atstovo advokatų B. Rutkauskienės, V. Rutkausko ir A. Turso kontoros paprašė pateikti duomenis apie UAB „Suzan Mars“ sutartis ir sąskaitų faktūrų registrą.
8.9. FNTT 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 25/10-1-13-163 Tarnybą informavo, kad dėl UAB „Suzan Mars“ galbūt nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.
8.10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5706-866/2015 UAB „Suzan Mars“ iškelta bankroto byla.
8.11. Tarnyba 2016 m. spalio 19 d. Sprendimu Nr. SPRE-1009 anuliavo pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus Nr. 13055, Nr. 13056, Nr. 13057, Nr. 13058, Nr. 13059, Nr. 13060 ir Nr. 13061 bei nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su UAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Valdyba 2016 m. gruodžio 29 d. Sprendimu Nr. (1.45)I-7375 minėtą Tarnybos sprendimą paliko nepakeistą.
9. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo darbo sutartis su UAB „Suzan Mars“ nėra nuginčyta ir yra galiojanti, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004, Reglamento Nr. 987/2009 ir Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) teisinis reglamentavimas taikytiną teisę sieja ne su darbo sutarties sudarymo faktu ir socialinių įmokų mokėjimu, o su realiai atliekamu darbu ir jo apimtimis. Atsižvelgęs į Vilniaus AVMI, VDI, FNTT duomenis ir išvadas dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos, teismas darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai sprendė, jog UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė. Tuo pačiu jokios veiklos Lietuvos teritorijoje nevykdė ir šioje įmonėje įdarbinti darbuotojai, įskaitant pareiškėją. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie vykdytą veiklą, veiklos intensyvumą, veiklos geografiją, veiklos rezultatus ir pan. Šios nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikytinas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktas, pagal kurį vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu vykdė ūkinę veiklą Lenkijos teritorijoje, būtent šios šalies teisės aktai, reglamentuojantys socialinę apsaugą, jo atžvilgiu ir taikytini.
10. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnybai buvo pateikta pakankamai objektyvių duomenų apie tai, kad UAB „Susan Mars“ faktiškai veiklos Lietuvoje nevykdė ir tai institucijoms leido pagrįstai spręsti, kad ir šios bendrovės, kaip vienos iš darbo sutarties šalies (darbdavio), sudarytos darbo sutartys vertintinos kaip apsimestiniai sandoriai, kuriais siekiama išvengti asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Ginčijami sprendimai yra tinkamai pagrįsti faktiniais duomenimis, kurie, be kita ko, yra patikrinti ir patvirtinti kitų institucijų sprendimais bei aktualiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas sutiko su Valdybos pozicija, kad, kai nustatomi faktiniai ir teisiniai pagrindai naikinti anksčiau išduotus A1 pažymėjimus, Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje įtvirtintos procedūros netaikytinos, kadangi jos reglamentuoja kitą (pirminę) taikytinos teisės nustatymo stadiją.
III.
11. Pareiškėjas I. J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, t. y. ar skundžiami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, ar jų turinys yra aiškus ir pakankamas, ar sprendimai nėra dviprasmiški. Teismas nepatikrino skundžiamų sprendimų teisėtumo pagal Tvarkos aprašo 44 punktą, nebuvo aktyvus tiriant įrodymus – neatsižvelgė į tai, kad Tarnyba ir Valdyba nepateikė VDI ir Vilniaus AVMI patikrinimų ir išvadų, kuriomis grindė savo sprendimus, patikrinimų duomenys nebuvo pateikti ir Tarnybos Sprendime Nr. SPRE-1009. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte nurodė, jog objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti ar paneigti faktą dėl įmonės fiktyvios veiklos ir jos darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje neturi, tačiau pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė. FNTT 2015 m. rugsėjo 16 d. rašte nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas dar atliekamas ir procesinis sprendimas nepriimtas. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovės veikla yra fiktyvi. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad VDI 2012 m. birželio 6 d. rašte nurodė, jog 2010 metų inspektavimas nebuvo atliktas, tačiau teismas šio įrodymo taip pat nevertino, dėl jo nepasisakė ir rėmėsi tik atsakovui palankiais dokumentais bei prielaidomis. Pareiškėjo teigimu, neįvyko ir 2015 metų tariamai VDI atliktas patikrinimas, bet teismas vis tiek rėmėsi šio neįvykusio patikrinimo išvadomis, kurių atsakovas nepateikė nei pareiškėjui, nei teismui. Apeliaciniame skunde pažymima, kad išvada, jog įmonė nevykdo veiklos, buvo padaryta remiantis tuo, kad UAB „Suzan Mars“ nepavyko rasti jos registracijos vietoje, tačiau Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato imperatyvios pareigos veikti buveinės registracijos vietoje. Be to, skundžiamas Tarnybos sprendimas nebuvo grindžiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 metais atliktu operatyviuoju patikrinimu, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo patikrinimu, praplėtė Tarnybos Sprendimo Nr. SPRE-1009 faktinį pagrindą, t. y. buvo šališkas. Be to, nors skundžiami sprendimai buvo grindžiami neįvykusiais 2010 ir 2015 metų patikrinimais, paneigiant sąžiningumo prezumpciją dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai laikė, kad ginčijami sprendimai atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus turinio ir teisėtumo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išėjo už reikalavimo ribų, nes atsakovas nėra pateikęs savarankiško reikalavimo pripažinti pareiškėjo ir UAB „Suzan Mars“ sutartis fiktyviomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad, Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjui laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl to nepateikė.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus ir duomenis priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Byloje pateikti duomenys leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o šioje įmonėje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Ginčas šioje byloje kilo dėl Tarnybos Sprendimo Nr. SPRE-1009 dėl pareiškėjui išduotų A1 pažymėjimų anuliavimo, taip pat dėl Valdybos Sprendimo Nr. (1.45)I-7375, kuriuo minėtas Tarnybos sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad UAB „Suzan Mars“, taigi ir jos darbuotojai, jokios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė, pareiškėjas veiklą vykdė Lenkijoje, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikytinas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktas, pagal kurį vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės, t. y. Lenkijos, teisės aktai.
17. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, nepatikrino skundžiamų sprendimų teisėtumo pagal Tvarkos aprašo 44 punktą, nebuvo aktyvus tiriant įrodymus, buvo šališkas ir nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą.
18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
20. Ginčui dėl A1 pažymėjimų išdavimo ir panaikinimo aktualios Reglamento Nr. 883/2004, Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos, taip pat 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Reglamentai yra skirti koordinuoti Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
21. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, jog reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, nepažeisdamos Reglamento nuostatų (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C-316/10).
22. Valdybos direktorius, vadovaudamasis Reglamentais Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 bei kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Tvarkos aprašą, kuris nustato A1 pažymėjimų išdavimo tvarką, inter alia (be kita ko) išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo pagrindus. Vadovaujantis Tvarkos aprašu, A1 pažymėjimas pareiškėjui galėjo būti išduotas Tarnybai nustačius, kad pareiškėjas atitiko jo išdavimo sąlygas. Aprašo 44 punkte įtvirtintos sąlygos, kurioms esant Tarnyba panaikina išduotą A1 pažymėjimą (44.1–44.3 p.). Todėl pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas galėjo būti panaikintas tik nustačius vieną ar kelis pagrindus, nurodytus Tvarkos aprašo 44.1–44.3 punktuose, kai atsiranda aplinkybės, dėl kurių Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas asmeniui negalimas.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis bei konstatavo, kad Tarnybai iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė. Šią aplinkybę patvirtina ne tik VDI ir Vilniaus AVMI Tarnybai apie UAB „Suzan Mars“ pateikti paaiškinimai, bet ir byloje pateiktas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-790-655/2011, kuriame konstatuota, kad: M. M. L. (M. M. L.) įsteigė juridinį asmenį – UAB „Suzan Mars“ – nusikalstamai veiklai nuslėpti, pagal išankstinį susitarimą direktoriumi paskirdama A. Z., o nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. – A. M., žinodama, kad Lenkijos Respublikos piliečiai realiai UAB „Suzan Mars“ nedirbs, jokių pareigų neatliks, tačiau už juos mokant privalomojo draudimo įmokas Lietuvos Respublikoje, visos sveikatos priežiūros, gautos Lenkijos Respublikoje, išlaidos padengiamos Lietuvos Respublikos Privalomojo socialinio draudimo fondo biudžeto lėšomis, nurodė UAB „Suzan Mars“ direktoriui A. Z., o nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. – A. M., įdarbinti ir UAB „Suzan Mars“ vardu apdrausti 86 Lenkijos piliečius ir pateikė šių Lenkijos piliečių pasirašytas darbo sutartis; vykdydami išankstinį susitarimą A. Z., o nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. – A. M., žinodami, kad M. M. L. pateiktose darbo sutartyse yra nurodyti neteisingi duomenys apie asmenų įdarbinimą bei darbo užmokestį, iš anksto žinodami, kad realiai pastarieji asmenys sutartyje nurodytu laikotarpiu UAB „Suzan Mars“ nedirbs, jokių pareigų neatliks ir darbo sutartyse nurodyto dydžio darbo užmokesčio negaus, patvirtino savo parašais ir UAB „Suzan Mars“ antspaudu melagingas darbo sutartis, įskaitant 2009 m. liepos 1 d. su pareiškėju I. J. V. sudarytą darbo sutartį, bei surašė melagingus pranešimus apie šių Lenkijos piliečių įdarbinimą ir jų socialinio draudimo pradžią, kuriuos pateikė Valdybos Vilniaus skyriui, bei prašė išduoti E 106 LT formos pažymas; kaltinamoji M. M. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais savo kaltę dėl jai inkriminuojamų nusikaltimų padarymo pripažino visiškai. Vadovaujantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, šis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-790-655/2011 įsiteisėjo 2011 m. lapkričio 8 d.
24. Šios byloje nustatytos ir surinktais įrodymais patvirtintos aplinkybės dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos atitinka Tvarkos aprašo 44.3 punkte įtvirtintą A1 pažymėjimo panaikinimo sąlygą, kai paaiškėja, kad nebėra A1 pažymėjimo išdavimo sąlygų.
25. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, priėmė subjektyviomis prielaidomis grįstą sprendimą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012). Deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų dokumentų bei netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, savaime nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino netinkamai ar apskritai jų nevertino.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgiant į byloje pateiktų dokumentų visumą ir jų priėmimo laiką matyti, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavedimu VDI 2010 metais pradėjo įmonių (UAB „Suzan Mars“, UAB „Darvada“, UAB „Vil-Training“, individualios įmonės „Ebi Kursas“), kuriose įdarbinti Lenkijos piliečiai, patikrinimus, kurie buvo tęsiami iki 2015 metų. Atsižvelgdama į tai, jog visa informacija apie minėtas įmones buvo parengta tik 2015 metais, teisėjų kolegija vertina, jog Tarnyba pagrįstai priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. SPRE-1009 anuliuoti pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus tik turėdama pakankamai svarius argumentus dėl UAB „Suzan Mars“ vykdytos veiklos bei Lenkijos Respublikos piliečių faktinio įdarbinimo Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina faktinio pareiškėjo darbo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas jam perkėlė įrodinėjimo naštą, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. SPRE-1009 anuliuoti pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus, jį pagrindė surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.
28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita, ko teigia, kad skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, šiuos savo teiginius grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017.
29. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje skundžiami Tarnybos Sprendimas Nr. SPRE-1009 ir Valdybos Sprendimas Nr. (1.45)I-7375 pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, motyvų išdėstymas juose yra aiškus ir pakankamas, todėl jie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus.
30. Dėl 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017 pateiktų išaiškinimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2019 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-1-520/2019, kurioje nurodė, kad 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017 įformintas sprendimas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika, o ne kitokiu materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju yra atliekamas individualiai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus. Be to, aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus. Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.
31. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė esminių skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose dėl A1 pažymėjimų neišdavimo / anuliavimo, yra suformavęs išsamią ir vieningą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1107-502/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1386-502/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5187-1062/2018), o nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas šią praktiką atitinka.
32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės, materialinės teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės pažeidimų nepadarė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo I. J. V. (I. J. W.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.