Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-25 · Administracinė byla Nr. I-2344-583/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-25
Bylos Nr.
I-2344-583/2019
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02903-2018-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2344-583/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02903-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 25 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2019 m. vasario 25 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN - AK) priteisti 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. atliko bausmę Pravieniškių PN – AK teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, jog Pravieniškių PN – AK nebuvo užtikrinamas minimalus kameros plotas vienam asmeniui, tarp lovų esančios pertvaros nedidelės, todėl dėl asmeninės erdvės trūkumo tarp kalinčiųjų asmenų nuolat tvyrodavo įtampa, kildavo konfliktinės situacijos. Pravieniškių PN – AK pastatai bei patalpos yra avarinės būklės, nuo sienų trupa tinkas, krenta laukan langai, netvarkinga elektros instaliacija, laiptų turėklai pavojingai kliba, prausyklose esantis inventorius surūdijęs bei purvinas. Gyvenamosiose patalpose nėra tinkamos ventiliacijos, apšvietimas blankus. Akcentuoja, jog Pravieniškių PN – AK gyvenamosios patalpos neatitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjo teigimu kalinimas minėtomis sąlygomis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kadangi visą kalinimo laikotarpį buvo žeminamas jo orumas bei garbė, turėjo gyventi sveikatai pavojingomis sąlygomis, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 14 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN - AK atsiliepimu į skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiškas bylas yra nurodęs, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Pravieniškių PN – AK prašo taikyti ieškinio senaties terminą ginčo laikotarpiui nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. atliko bausmę Pravieniškių PN – AK 1-ame sektoriuje. Teisės aktai reglamentuoja, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Jokie teisės aktai nenumato, kad baldų bei kito inventoriaus, esančių patalpoje užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Pažymi, jog ne visada miegamosiose patalpose visos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose.

Atkreipia dėmesį, kad pataisos namai nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Savo esme kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus – kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki ėjimo miegoti laiko. Nuteistieji, pagal Pravieniškių PN – AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose.

Pravieniškių PN – AK vidaus tvarkos taisyklės nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Pravieniškių PN – AK negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Pabrėžia, jog pareiškėjas su skundais dėl pelėsio ar drėgmės į Ūkio skyrių nesikreipė. Taip pat pareiškėjas nesikreipė su skundais dėl netvarkingų ar gyvenimui netinkamų pastatų.

Įstaigoje yra užtikrintas privatumas: sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis 1,5 m. aukščio sienelėmis. Sanitarinis mazgas ir dušinė randasi atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Atkreipia dėmesį, jog Pravieniškių PN – AK neturi prievolės įrengti matomumą ribojančias sieneles bendroje dušinėje bei prausyklų patalpose. Toks reikalavimas taikomas tik kamerų tipo patalpų dušinėms.

Atsiliepimas

Pravieniškių PN – AK nuomone iš atsiliepime išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad Pravieniškių PN – AK pareigūnai būtu netinkamai atlikę savo pareigas ar dėl jų veiksmų būtu kilusi žala pareiškėjui. Reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretus ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. V. kreipėsi skundu į teismą prašymas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl kalinimo Pravieniškių PN – AK patalpose, neatitinkančiose Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013,2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Taigi, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą jo teigimu netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN – AK, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. Kadangi skundas teismui išsiųstas 2018 m. gruodžio 5 d. (b. l. 8), konstatuotina, jog reikalavimui dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 4 d., pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Kaip jau paminėta šioje byloje, pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (ploto nepakankamumo, privatumo pažeidimo, dėl tualeto įrengimo ir kt.) pareiškėjas iš karto galėjo spręsti ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamas teisines pasekmes, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Kadangi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. gruodžio 5 d., nėra teisinio pagrindo atnaujinti termino, konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 5 d., yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, todėl šioje dalyje skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kalinimo sąlygų atitikties

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Pravieniškių PN – AK buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nesilaikyta reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, pastatai bei patalpos avarinės būklės, prausykloje esantis inventorius purvinas bei surūdijęs, gyvenamosios patalpos neatitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų – blankus apšvietimas, netinkama ventiliacija, netvarkinga elektros instaliacija, netinkamai įrengti san. mazgai.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ .1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus).

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos.

2018 m. gruodžio 31 d. Pravieniškių PN-AK pirmojo sektoriaus l. e. Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pareigas, atliekančio direktoriaus pavaduotojo funkcija, pažyma, 2019 m. sausio 16 d. ūkio skyriaus specialisto, atliekančio Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas pažyma (b. l. 28-31) nustatyta, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu, kuriuo nėra taikoma senatis, t. y. laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gegužės 3 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN – AK 1-ojo sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas yra 46,38 kv. m., joje įrengta 14 miegamųjų vietų (vienam asmeniui tekantis plotas 3,31 kv. m.); nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. liepos 29 d. gyveno 11 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas siekia 11,30 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 5,65 kv. m.); laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d., pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN – AK 1-ojo sektoriaus 1 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 21,73 kv. m., joje įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam asmeniui tenkantis plotas 3,10 kv. m.). Kaip matyti iš 2019 m. vasario 12 d. Pravieniškių PN-AK teikiamų papildomų duomenų (b. l. 89 – 90) nuteistųjų skaičius aukščiau minimose patalpose buvo mažesnis nei miegamųjų vietų skaičius, taigi vienam asmeniui tekusio ploto dalis buvo netgi didesnė nei ją apskaičiuojat pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Atsakovo atstovas teikia ir duomenis apie patvirtintas nuteistųjų dienotvarkes (b. l. 73 - 78), kurios patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas kameros tipo patalpose, o gyveno bendrabučio tipo patalpose. Kaip minėta, jo atžvilgiu pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto pažeidimų nenustatyta, jis dienos metu galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl nagrinėjamu atveju bendrabučio tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, nėra jokio pagrindo laikyti kamerų tipo patalpomis ir joms taikyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte nustatytą 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui normatyvą. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma buvo netgi didesnė, todėl kaip nepagrįstas atmestinas skundo argumentas, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktais nustatyto ploto. Pareiškėjo atžvilgiu nacionalinių teisės aktų reikalavimai, t. y. pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto reikalavimai dėl minimalaus ploto (3,1 kv. m) nebuvo pažeisti.

Kaip ir minėtą pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą taip pat kildina ir iš kitų aplinkybių – avarinės būklės patalpų, blankaus apšvietimo ir tinkamos oro ventiliacijos trūkumo gyvenamosiose patalpose, netvarkingos elektros instaliacijos, sanitarinių mazgų įrengimo.

Pataisos namams taikomus visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti nemažesnė kaip 200 lx. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 punktas). HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pravieniškių PN – AK atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentuoja, kad įstaigoje avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Teigia, jog Pravieniškių PN – AK 1-ojo sektoriuje esančios patalpos vėdinamos per langus, įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. To patvirtinimui teikiami statinių techninės priežiūros žurnalai su tai patvirtinančiais įrašais, kad siekiama pašalinti nustatytus defektus, imamasi veiksmų planuojant remonto darbus. Vertinant patalpų atitiktį švarai ir tvarka, pažymėtina, kad nuteistiesiems tenka prievolė palaikyti bendrą švarą ir tvarką gyvenamosiose ir buitinėse patalpose (b. l. 79 - 81) ir patalpų būklė priklauso nuo pačių nuteistųjų gebėjimo ją užtikrinti.

Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, blankaus apšvietimo, netvarkingos elektros instaliacijos, dėl patalpų avarinės būklės) kreipėsi į atitinkamas institucija, o šios į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios ventiliacijos, netvarkingos elektros instaliacijos, netinkamo apšvietimo, dėl patalpų avarinės būklės, sanitarinių mazgų neatitikties laikytini nepagrįstais. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, oro ventiliaciją, netvarkingą elektros instaliaciją, patalpų avarinę būklę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės.

Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje P.prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

Kaip jau paminėta šiame sprendime, pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, argumentus išdėstė deklaratyviai ir trumpai, nepagrindė priežastinio ryšio tarp minėtos aplinkybės ir skunde nurodomų neigiamų išgyvenimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl kalinimo sąlygų neatitikties nevertintini kaip pakankami neturtinės žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, o Pravieniškių PN-AK neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias skunde nurodomas neigiamas pasekmes. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo, žalos atlyginimas negalimas.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V. V. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo.

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN - AK, negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas