- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-27
- Bylos Nr.
- eI2-4465-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02514-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.2Įpareigojimas išvykti
- 8.6.3Užsieniečių išsiuntimas
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Afganistano Islamo Respublikos piliečio M. A. grąžinimo į Afganistano Islamo Respubliką“ (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad Sprendimas priimtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjui buvo suteikta laikina apsauga, kuri buvo panaikinta atsakovo 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu ir pareiškėjas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Pažymi, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB (toliau – Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje įvertinus Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, pažymėta, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.
Paaiškina, kad Sprendime nurodyta, kokiais UTPĮ straipsniais vadovaujantis priimtas Sprendimas, tačiau nepaaiškinta kaip nurodytas teisinis reglamentavimas taikomas pareiškėjo faktinėje situacijoje.
Mano, kad Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, ir tai sudaro pagrindą jį panaikinti.
Pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nevertino nei pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiko, nei jo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nei jo esamų socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl Sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Pareiškėjui 2012 metais Migracijos departamento sprendimu buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). Atsakovas 2020 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes neliko aplinkybių, į kurias atsižvelgus ji buvo suteikta.
Akcentuoja, kad pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsienietis gali būti grąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi panaikintas, jo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas dėl grąžinimo į Afganistano Islamo Respubliką, suteikiant laikotarpį savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Pažymėjo, kad atsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją.
Pažymėjo, kad 2020 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir įsiteisėjus sprendimui dėl papildomos apsaugos panaikinimo, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas Migracijos departamento sprendimo dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo, per sprendime nurodytą sprendimo apskundimo terminą, neapskundė, todėl sprendimas įsigaliojo, o leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu nuo 2020 m. birželio 19 d.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendime nurodytos UTPĮ 128 straipsnyje nustatytos aplinkybės, tačiau nenurodyta kaip jos taikomos pareiškėjo situacijoje. Pažymi, kad Sprendime nurodyta, kad duomenų apie tai, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų jo teisinei padėčiai turinčių įtakos socialinių ar ekonominių ryšių, nerasta. Pažymi, kad pareiškėjo sutuoktinei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi iki galios jos sutuoktiniui išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi panaikintas 2020 m. birželio 19 d., kitų aplinkybių pareiškėjas dėl savo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje nenurodė, atsakovas tokių ryšių taip pat nenustatė.
Migracijos departamentas 2020 m. sausio 6 d. raštu informavo pareiškėją apie prasidėjusią suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą bei kvietė atvykti į apklausą. Pareiškėjas atvykęs į apklausą jokių kitų aplinkybių be pradėtų studijų Mykolo Romerio universitete nenurodė, todėl atsakovas, įvertinęs pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, nenustatė, kad šios aplinkybės turėtų esminės reikšmės priimant Sprendimą.
Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ ir kitais teisės aktais, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Atsakovo nuomone, Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas priimtas nepažeidžiant gero administravimo principo reikalavimo, įvertinus pareiškėjo šeiminius ir kitus ryšius tarp jo ir Lietuvoje gyvenančių asmenų.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje nei pareiškėjas, nei jo atstovė nedalyvavo, pateikė prašymą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Prašyme taip pat nurodė, kad palaiko skundą ir prašo jį patenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad įsigaliojusiu Sprendimu panaikinus pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, jam išduotas leidimas laikinai gyventi pripažintas negaliojančiu, todėl pareiškėjas Sprendimu įpareigotas išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas turėjo teisę prašyti Migracijos departamento pratęsti jam Sprendimu suteiktą išvykimo terminą iki 60 dienų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Aplinkybė, kad pareiškėjas Mykolo Romerio universitete, nesudaro pagrindo jo neįpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Afganistano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Migracijos departamentas 2012 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui M. A.“ pareiškėjui suteikė papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes grįžus atgal į kilmės valstybę kyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Minėtu sprendimu Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2013 m. spalio 11 d.
Migracijos departamentas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl papildomos Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui M. A.“ pareiškėjui suteikė papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir pakeitė išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2014 m. spalio 23 d.
Migracijos departamentas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl papildomos Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui M. A.“ pareiškėjui suteikė papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir pakeitė išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2015 m. spalio 9 d.
Migracijos departamentas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui M. A.“ pareiškėjui pakeitė išduotą leidimą laikinai gyventi, ir sprendime nenurodė jo galiojimo datos.
Migracijos departamentas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjui pakeitė leidimą laikinai gyventi ir išdavė naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį 2 metus.
Migracijos departamentas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pakeitė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris galios dvejus metus.
Migracijos departamentas 2020 m. sausio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo“ informavo pareiškėją, kad vadovaudamasis UTPĮ 90 straipsnio 2 dalimi, jam pradėjo papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą. Minėtu raštu pareiškėjas buvo informuotas apie suteiktą galimybę per 14 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos, t. y. iki 2020 m. sausio 24 d. pranešti priežastis, dėl kurių jam suteikta papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta.
Migracijos departamente 2020 m. sausio 27 d. atlikta pareiškėjo apklausa. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad pradėjo studijuoti Lietuvoje, tačiau pasijutęs blogai, susirgęs depresija daug metų nestudijavo. Pasijutęs geriau studijavo Mykolo Romerio universitete, kur baigė vieną semestrą. Šiuo metu jaučiasi geriau. Kol gyveno Lietuvoje, buvo išvykęs į Afganistaną, kiek tiksliai kartų keliavo nežino. Susituokė. Taip pat paaiškino, kad Afganistane yra jo šeima – tėvai ir 2 broliai ir 3 seserys, visi jie yra jau suaugę. Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad Afganistane yra labai prasta kultūra, kuri susijusi su moterimis ir jaunais vyrais. Pareiškėjo tėvas yra policininkas ir todėl jis Afganistane gali turėti problemų. Pareiškėjas teigė, kad buvo pagrobtas, ir mano, kad jeigu grįžtų į Afganistaną, jį vėl pagrobtų. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu dirba taksi, ir kad galėtų dirbti, nuomoja automobilį.
Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo nusprendė: 1) panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje; 2) įsiteisėjus sprendimui dėl papildomos apsaugos panaikinimo, panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įsigaliojus šiam sprendimui, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo: 1) įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Afganistano Islamo Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 2) įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusius santykius reglamentuoja UTPĮ, kurio 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (1 punktas); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (2 punktas); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (3 punktas); turi suklastotą leidimą gyventi (4 punktas); turi suklastotą kelionės dokumentą (5 punktas). UTPĮ 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. UTPĮ 125 straipsnyje nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsieniečiui yra panaikintas leidimas laikinai ar leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą), o būtent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama – užsienietį draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas arba jis tokiu būdu bus baudžiamas. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja UTPĮ 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 3² dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl 2020 m. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2020 m. liepos 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Pareiškėjas atskiruoju skundu apskundė šią nutartį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartį nepakeistą. Taigi, Migracijos departamento 2020 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) teisme nenuginčytas ir yra galiojantis.
Teismas akcentuoja, kad pagal administracinių teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2624/2014) administracinės institucijos gali priimti tokio pobūdžio sprendimus, kokiais yra skundžiami sprendimai, t. y. dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę, tik tada, kai, pirma, nustato, jog užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir, antra, įvertina UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, t. y. buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir kt.
Kaip byloje nustatyta, Sprendimas priimtas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. Migracijos departamentui 2020 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjui panaikinus papildomą apsaugą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad Sprendimas pagrįstas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. pareiškėjas 2020 m. birželio 30 d. (Sprendimo priėmimo metu) vis dar buvo Lietuvos Respublikoje, nors papildoma apsauga ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam jau buvo panaikinti.
Teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su jo socialiniais ir ekonominiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, vertina kritiškai. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Šia teisės norma užtikrinama, kad sprendimas įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos nepagrįstai neribotų asmens teisių, kad toks sprendimas nesukeltų neproporcingai neigiamų pasekmių užsieniečiui ar jo šeimos nariams. Pažymėtina, kad pareiškėjo sutuoktinei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tol kol, galios pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi.
Teismo vertinimu, pakankamai svarus pagrindas neįpareigoti nelegaliai esančio užsieniečio išvykti iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinti užsienietį į užsienio valstybę dėl jo socialinių ar ekonominių ryšių gali būti konstatuojamas tuomet, kai išvykęs iš Lietuvos Respublikos užsienietis patirs itin dideles neigiamas pasekmes.
Teismas negali sutikti su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas nevertino ir neištyrė jo šeiminių, socialinių ir ekonomių ryšių. Bylos medžiaga nustatyta, kad prieš priimant sprendimą dėl pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, siekiant išsiaiškinti visas su pareiškėjo situacija susijusias reikšmingas aplinkybes, Migracijos departamentas 2020 m. sausio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėją apie prasidėjusią suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą bei atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas kitų aplinkybių, be pradėtų studijų Mykolo Romerio universitete, nenurodė. Teismo vertinimu, Mykolo Romerio 2019 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete, nesudaro pagrindo konstatuoti pakankamus socialinius ir ekonominius ryšius, galinčius būti pagrindu neįpareigoti jo išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. leisti jam pasilikti Lietuvos Respublikoje be teisinio pagrindo. Teismas pažymi, kad pareiškėjo studijos aukštojo mokslo įstaigoje Lietuvos Respublikoje, sudaro pagrindą UTPĮ nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo 46 straipsnio pagrindu. Akcentuotina, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 nurodytais pagrindais (UTPĮ 39 straipsnis).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, bei UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, neturi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal neformaliojo ugdymo programą, o pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra susiję tiek, kiek yra susiję su pareiškėjo buvusiomis studijomis ir darbu, nelaikytini tokiais, kurių pagrindu pareiškėjas negalėtų būti grąžinamas į Afganistano Islamo Respubliką.
Byloje nėra jokių įrodymų ar pagrįstų aplinkybių, kurie leistų manyti, kad pareiškėjas sugrįžęs į Afganistano Islamo Respubliką bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalis).
Be to, kaip matyti iš Sprendimo turinio ir kaip nurodo atsakovas, buvo įvertintos ir UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, todėl pareiškėjui Sprendimu nustatytas maksimalus terminas savanoriškam išvykimui t. y. 30 dienų.
Iš į bylą pateiktų asmens duomenų matyti, kad pareiškėjas neturi kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, toks dokumentas nebuvo pateiktas ir teismui. Teismas šią aplinkybę vertina kaip neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, ir tai laikytina faktiniu pagrindu priimti sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į jo kilmės valstybę.
Teismas pažymi, kad nors Sprendimas nėra labai išsamus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau reikalavimus, būtinus priimant viešojo administravimo subjektui sprendimus jam priskirtoje viešojo administravimo srityje ir numatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, atitinka. Pažymėtina, kad kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų teismas taip pat nenustatė (ABTĮ 91 straipsnis).
Teismas, atsižvelgęs į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas iš esmės tinkamai nustačius ir išanalizavus UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas faktines aplinkybes. Todėl Migracijos departamento 2020 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Afganistano Islamo Respublikos piliečio M. A. grąžinimo į Afganistano Islamo Respubliką“ laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132-134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą