Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Atsakovui priėmus 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1019 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka ) 57 punkte minimas turto perdavimo aktas nebuvo surašytas, pats sprendimas priimtas neapžiūrėjus grąžinamo turto, o vadovaujantis pastato techniniais inventorizavimo duomenimis 1996 metų stoviui (t. 1, b. l. 18, 144-146). Nesurašius perdavimo akto pareiškėja negalėjo disponuoti savo turtu, šio turto valdytoju liko atsakovas, kuris ir privalėjo pasirūpinti, kad turtas išliktų tokios būklės kaip ir sprendimo priėmimo dieną iki jo perdavimo pareiškėjai. Teismo nuomone, tai reiškia, kad buvo pirmoji būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – atsakovo neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6. 246 str.). Antroji būtinoji sąlyga – priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių atsiradimas (Civilinio kodekso 6. 247 str.), teismo nuomone, taip pat yra, kadangi atsakovas, kaip turto savininkas, privalėjo šiuo turtu rūpintis, jį apsaugoti, tačiau to nepadarė, priemonės, kurių, atsakovo teigimu, imtasi turto apsaugai nebuvo pakankamos. Paaiškėjus, jog turtas niokojamas, pastatas nugriautas, atsakovas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo organus tikslu, kad visos aplinkybės būtų nustatytos ir surasti tai padarę asmenys. Trečia būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – atsakovo kaltė (CK 6. 248 str.), teismo nuomone, taip pat byloje įrodyta, kadangi būtent dėl atsakovo kaltės nebuvo nustatyta tvarka surašytas turto perdavimo aktas ir dėl šios priežasties pareiškėja neturėjo galimybės pati tinkamai rūpintis turtu, kadangi atsakovas buvo šio turto savininkas. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl turto perdavimo, tačiau dėl jai neaiškių priežasčių tai padaryta nebuvo. Žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.), teismo nuomone, taip pat visiškai įrodyti – pastatai dalinai nugriauti, padarytą žalą, jos dydį patvirtina turto vertinimo aktas (t. 1, b. l. 9). Esant visoms sąlygoms civilinei atsakomybei atsirasti, atsakovas, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, privalo atlyginti žalą.

Atsakovo argumentas, kad byla turi būti nutraukta, kadangi dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra priimta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, yra nepagrįstas, kadangi ieškinio palikimas nenagrinėtu neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 104 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 297 str. 2 d.). Be to, pati pareiškėja neturėjo galimybės pašalinti nutartyje išdėstytas aplinkybes, kadangi turtas jai nebuvo perduotas aktu, o atsakovas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo organus.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl žalos atlyginimo pareiškėjai, kurią ji kildina iš administracinių aktų, t.y. Kauno miesto valdybos 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1213 ir 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į ūkinės paskirties pastatą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) neįvykdymo.

Kauno miesto valdybos 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1213 pareiškėjai atstatytos nuosavybės teisės į 0,19 pastato (duomenys neskelbtini) Kaune, (duomenys neskelbtini), dalių (t. 1, b. l. 13), o Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 1019 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į likusią šio pastato dalį ir nuspręsta pastatą (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra (t. 1, b. l. 16).

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (pagal Įstatymo 2 straipsnį) nuosavybės teisės atkuriamos į ūkinės – komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 57 punkte nustatyta, kad vadovaujantis sprendimu atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra ūkinės – komercinės paskirties pastatus su priklausiniais, surašomas perdavimo aktas, kurį pasirašo savininkas ir perduodančioji šalis. Perdavimo aktą šalys pasirašo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos. Nutarimo 58 punkte nurodyta, kad registruojant nuosavybės teises į natūra sugrąžintus ūkinės – komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, Nekilnojamojo turto registro įstaigai pateikiami sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir perdavimo aktas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento. Pagal Civilinio kodekso 4.52 straipsnio nuostatas perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kai jam pereina nuosavybės teisė, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (1 d.), jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktą perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (2 d.).

Kaip jau buvo minėta, atsakovo sprendimas grąžinti pareiškėjai ūkinės paskirties pastatą Kaune, (duomenys neskelbtini) natūra priimtas 2002 m. lapkričio 19 d., taigi perdavimo aktas, laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos tvarkos, turėjo būti pasirašytas iki 2003 m. vasario 19 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad šio pastato perdavimo aktas surašytas nebuvo, taigi atsakovas pareiškėjai natūra grąžinto ūkinės paskirties pastato realiai neperdavė. Atsakovui neįvykdžius Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 ir pažeidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 57 punkto reikalavimus, jam kilo pareiga atlyginti pareiškėjai žalą Civilinio kodekso 4.52 straipsnio bei 6.271 straipsnio pagrindu. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas ,,aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d.). Savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Akivaizdu, kad atsakovas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminu neperdavęs sprendimu natūra grąžinti ūkinės paskirties pastato pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėto 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 jis negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių, sprendimas yra galiojantis, jo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, pabrėžė, kad priėmus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą pareiškėjai atsirado teisė reikalauti, kad šis pastatas jai būtų perduotas tokios būklės, kokios jis buvo šių sprendimų priėmimo metu. Tad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ūkinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini) būklę ir vertę Kauno miesto valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 priėmimo metu ir pastato (pamatų) būklę bei vertę teismo sprendimo priėmimo metu.

Pirmosios instancijos teismas pastato vertės sprendimo priėmimo metu nenustatinėjo, priteisdamas pareiškėjai 65 000 Lt žalai atlyginti, vadovavosi tik jos pateiktu UAB ,,Vadasa“ atliktu turto vertinimo aktu. Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės 2003 m. kovo 10 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad Kaune, (duomenys neskelbtini) esantis pastatas/sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), pažeistas fiziškai, yra valstybės nuosavybėje, patikėjimo teise valdomas Kauno miesto savivaldybės tarybos nuo 1979 m. birželio 15 d., vidutinė jo rinkos vertė – 6 399 Lt (registro duomenys tikslinti 1996 m. balandžio 4 d.) (t. 1, b. l. 108-109). Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2006 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 1759103 nurodyta, kad šio pastato vidutinė rinkos vertė (nustatyta atkuriamosios vertės (kaštų) metodu) 2002 m. lapkričio – gruodžio mėn. ir 2003 m. sausio – kovo mėn. yra 2 115 Lt (t. 2, b. l. 7). Šių duomenų, taip pat ir UAB ,,Vadasa“ turto vertinimo ataskaitos teismas neanalizavo, jų pagrįstumo nevertino.

Iš byloje esančios turto vertinimo ataskaitos (t. 1, b. l. 178) matyti, kad pastatas vertintas lyginamosios vertės metodu ir darant prielaidą, jog 1996 metų gruodžio mėnesį pastato būklė buvo tokia: išlikę betoniniai pamatai, išlikusios raudonų plytų sienos, čerpėmis dengtas stogas, mediniai tarpaukštiniai perdengimai, ant langų išlikę rankų darbo metalinės langinės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad grąžinti ūkinės paskirties pastatą ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjai natūra sprendimas buvo priimtas ne 1996, o 2002 metais. Jau VĮ ,,Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro“ 1996 m. gegužės 23 d. rašte S. D. nurodyta, kad 1996 m. kovo 14 d. einamosios inventorizacijos duomenimis sandėlio (duomenys neskelbtini) išlikę tik sienos, pastato susidėvėjimas apie 90 % (t. 1, b. l. 102-103). Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio departamento nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus 2002 m. spalio 18 d. aiškinamajame rašte ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei S. D. “ taip pat nurodyta, kad 1996 m. kovo 14 d. inventorizacijos duomenimis sandėlio (duomenys neskelbtini) išlikę tik sienos (t. 1, b. l. 144-146). Be to, vertintojas nustatydamas pastato vertę, ją skaičiavo lygindamas su trijų analogų, kurie statyti kur kas vėliau nei vertinamas objektas, kurių būklė nurodyta patenkinama, tuo tarpu kai vertinamo objekto – bloga, nėra ir jokių duomenų apie lyginamų objektų nusidėvėjimo procentą. Tokia vertinimo ataskaita negalima laikyti pagrįsta ir vien ja remtis priteisiant žalą pareiškėjai.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat ir ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis), todėl teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, reikšmingoms bylos aplinkybėms išaiškinti taip pat būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų siekti objektyvaus pareiškėjai padarytos žalos įvertinimo, tam pasitelkiant specialistus ar ekspertus, jiems pateikti visą byloje esančią medžiagą, susijusią su ginčo pastato inventoriniais duomenimis. Visapusiškam ir objektyviam visų bylos aplinkybių ištyrimui ir nustatymui pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra gali naudoti ir kitas ABTĮ 57 straipsnyje apibrėžtas įrodinėjimo priemones.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.