- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-512-368/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“
- Atsakovas
- R. K., V. K.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo) ir Linos Muchtarovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ patikslintą ieškinį atsakovams R. K., V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Osvalda“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia (tariama) 2017-05-06 transporto priemonės FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, kurią sudarė atsakovai R. K. ir V. K.; priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 4352,57 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas; priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovų sudaryta 2017-05-06 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, juo nebuvo realiai įgytos pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamos civilinės teisės ir pareigos, o tikroji šio sandorio šalių valia buvo nukreipta ne į transporto priemonės nuosavybės tesės perdavimą, o į atsakovo R. K. siekį išvengti prievolių atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas ieškovei. Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-12 nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad atsakovas 2017-04-29, 2017-06-06 ir 2017-06-28, t. y. po tariamos Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, teikė paaiškinimus administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuose nurodė, kad „prašo nekonfiskuoti automobilio, nes jis priklauso R. K.”. Šiaulių apylinkės teismas šiuo nutarimu konstatavo, kad automobilis V. K. nepriklauso, todėl nekonfiskuojamas ir grąžinamas R. K. kaip teisėtam savininkui. Po tariamos Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovas R. K., 2017-05-09, kaip transporto priemonės savininkas, prašymu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK, prašydamas leisti pasiimti daiktus iš transporto priemonės. Atsakovas V. K. iki šiol nėra paėmęs transporto priemonės, t. y. įgijęs nuosavybės teisės į ją. Todėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu kaip tariamas sandoris. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidos yra 52,57 Eur, o jos saugojimo išlaidos nuo 2017-04-29 iki 2019-11-01 už 917 kalendorinių dienų yra 5309,43 Eur (po 5,79 Eur už vieną transporto priemonės saugojimo parą), o laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06 už 797 kalendorines dienas pradinio ieškinio teismui pateikimo dienos už 797 kalendorines dienas yra 1594,00 Eur (po 2,00 Eur už vieną transporto priemonės saugojimo parą), viso – 7056,00 Eur. Ieškovė pranešimais kreipėsi į atsakovus, siūlydama atsakovams geranoriškai apmokėti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, tačiau atsakovai to iki šiol šių išlaidų nepadengė, o taip pat nepasiėmė priverstinai nuvežtos transporto priemonės iš transporto priemonių saugojimo aikštelės, tuo sąmoningai didindami transporto priemonės saugojimo išlaidas. Todėl ieškovė yra priversta teikti teismui šį ieškinį dėl skolos priteisimo. Ieškovė ieškiniu prašo iš atsakovų solidariai priteisti transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidas – 52,57 Eur, transporto priemonės saugojimo išlaidas – 4300 Eur, viso – 4352,57 Eur.
3. 2014-10-03 UAB „Automagija” ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. 40-IL-5865, pagal kurią UAB „Automagija” įsipareigojo, įgaliotam VPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijose, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal Sutarties 4.1 punktą UAB „Automagija” įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo, įgalioto asmens ar asmens, dėl kurio neteisėtų veiksmų UAB „Automagija” patyrė išlaidas, reikalauti atlyginti Sutartyje nurodytas išlaidas: už transporto priemonės nuvežimą, pervežimą – 52,57 Eur, o už transporto priemonės saugojimą – 5,79 Eur už vieną parą. 2017-04-29 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 0117000225970 iš adr. (duomenys neskelbtini), į Transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Pramonės g. 2C, Šiauliai, buvo priverstinai nuvežtas automobilis FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šioje aikštelėje transporto priemonė yra saugoma iki šiol. Transporto priemonės savininku teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas R. K., o valdytojas (vairuotojas) – atsakovas V. K.. 2019-01-14 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija” perleido ieškovei UAB „Osvalda” reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2019-11-01 sutarčių su Šiaulių apskrities VPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovų transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo bei palūkanų mokėjimo. 2019-10-22 ieškovė ir Šiaulių apskrities VPK sudarė Transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono savivaldybių teritorijose Nr. 40-ST2-109-(1.32), pagal kurią ieškovė nuo 2019-11-01 įsipareigojo, įgaliotam VPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Šiaulių miesto ir rajono savivaldybių teritorijose, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje.
Atsiliepimas
4. Atsakovas R. K. nurodė, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2017-05-06, transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta 2017-04-29. Taigi akivaizdu, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovui galėjo (jei tam būtų teisėtas ir teisinis pagrindas) egzistuoti prievolė atlyginti tik transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-05-06. Atsakovas R. K. savo atsiliepime į pradinį ieškinį buvo nurodęs, kad sutinka atlyginti išlaidas už minėtą laikotarpį, tačiau paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kad UAB „Automagija“ minėtu laikotarpiu neturėjo galiojančios sutarties ir negalėjo teikti tokio pobūdžio paslaugų ir atitinkamai reikalavimo perleisti UAB „Osvalda“, atsakovas R. K. su ieškovės patikslintu ieškiniu nesutinka visiškai. Akivaizdu, kad sandorio sudarymo metu atsakovui R. K. neegzistavo prievolė atlyginti tokias išlaidas, kurias ieškovė UAB „Osvalda“ prašo priteisti savo patikslintu ieškiniu. Nesant galiojančios prievolės, reikalavimo teisės, neįmanoma jos ir išvengti, todėl UAB „Osvalda“ teiginiai, kad neva 2017-05-06 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas R. K. siekė išvengti prievolių atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas yra visiškai nepagrįsti. Administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) analizuotos ir vertintos faktinės aplinkybės civilinės bylos kontekste neturi prejudicinės galios, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo atsakovo V. K. veiksmai administracinio pažeidimo byloje buvo tiriami ir vertinami administracinio proceso ir administracinių įstatymų taikymo aspektu, o šioje byloje atsakovų veiksmai vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2017-07-12 nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) padarė išvadą, kad automobilis „Ford Focus“ V. K. nepriklauso, nesuponuoja išvados, kad 2017-05-06 transporto priemonės – pirkimo pardavimo sutartis yra tariamas sandoris. Svarbu tai, kad Šiaulių apylinkės teismas priėmė 2017-07-12 nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ją išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, atsakovas R. K. paaiškinimus buvo teikęs tik 2017-05-03, t. y. iki transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Be to, teismas, padarydamas išvadą, kad R. K. yra teisėtas automobilio savininkas, vadovavosi informacija, esančia VĮ Regitra bazėje, gauta 2017-04-29 t. y. iki sandorio sudarymo dienos. Tai, kad atsakovas V. K. iki šiol nėra atsiėmęs transporto priemonės, nepaneigia tos aplinkybės, kad jis 2017-05-06 sutartimi ją įgijo. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.), todėl atsakovai galėjo sudaryti sandorį ir dėl apgadintos (sudaužytos) transporto priemonės. Šiuo atveju sandoris buvo įvykdytas ir tai patvirtina visa eilė aplinkybių. Visų pirma, kad atsakovas 2017-05-09, t. y. po trijų dienų nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kreipėsi su prašymu į Šiaulių apskrities VPK, prašydamas atsiimti savo asmeninius daiktus. Tai patvirtina, kad atsakovas R. K. siekė atgauti tik daiktus, o ne automobilį, nes jo savininku tuo metu jau buvo V. K.. 2017-07-24 leidime atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę atsakovo R. K. parašo nėra, t. y. nėra jo patvirtinimo ir sutikimo, kad jis yra transporto priemonės savininkas. Atsakovas R. K. šį faktą išviešino VĮ „Regitra“. R. K. transporto priemonę FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė 2017-05-06, o 2017-11-09 buvo išduota pažyma apie pasikeitusį duomenų registravimą. Be to, atsakovas R. K. buvo gavęs tik vieną pranešimą iš ieškovės dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų apmokėjimo. Tačiau atsakovas R. K. pateikė ieškovei duomenis apie tai, kad transporto priemonę yra pardavęs ir daugiau jokių raginimų ar siūlymų iš ieškovės negavo. Byloje su pradiniu ieškiniu yra pateikta 2017-10-03 sutartis „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų“. Šios sutarties 14 punkte numatyta, kad sutartis galioja iki 2015-10-02. Sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas 2 (du) kartus po 12 mėnesių. Ieškovė byloje minėtos sutarties pratęsimų nepateikė. Šiaulių apskrities VPK pateikė atsakymą, kad sutartis raštu nebuvo pratęsta, o nauja sutartis buvo sudaryta tik 2017-08-29. Iš to galima daryti išvadą, kad pradinis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momentu ir saugojimo laikotarpiu iki 2017-08-27 šių paslaugų atlikti ir atitinkamai reikalavimo perleisti ieškovei. Darytina išvada, kad UAB „Automagija“ laikotarpiu nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo, t. y. nuo 2017-04-29 iki 2017-08-27 neturėjo sutartinio pagrindo nuvežti ir saugoti transporto priemones ir atitinkamai šio reikalavimo negalėjo perduoti UAB „Osvalda“. Atsižvelgiant į tai, kad visą laikotarpį, kuomet transporto priemonė priklausė atsakovui R. K., UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio įsipareigojimo bei negalėjo jo perduoti ieškovei, todėl atsakovas R. K. su patikslintu ieškiniu nesutiko visiškai.
5. Atsakovas V. K. nurodė, kad automobilio pirkti nenorėjo, nes neturi vairuotojo teisių. Sutarties jis nepasirašė, nežino kaip jo parašas atsirado ant sutarties. Jokių automobilio dokumentų jis negavo. Pasirašė tik raštelį, kad atlygins žalą, apmokės už saugojimą aikštelėje. To raštelio neturi, jis liko pas R. K., buvo tik vienas egzempliorius. Žalos neatlygino, išlaidų neapmokėjo. Po įvykio transporto priemone nesidomėjo, nes ji jam nepriklauso. Administracinio nusižengimo byloje savo paaiškinimuose nurodė, kad automobilis nėra jo. Su ieškiniu sutinka, nes sukėlė eismo įvykį, žalą ir išlaidas atlygintų po truputį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė UAB „Osvalda“ iš V. K. 4300 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidas, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas laikotarpiu nuo 2021-09-27 iki 2022-01-06 nuo 3705,60 Eur sumos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (4300 Eur) nuo 2022-01-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 523,06 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią patikslinto ieškinį dalį atmetė. Priteisė R. K. iš UAB „Osvalda“ 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei iš UAB „Osvalda“ 17 Eur, iš V. K. 16 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
7. Spręsdamas dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju duomenų, kad V. K. būtų kreipęsis dėl transporto priemonės perregistravimo, nėra, šią pareigą įvykdė R. K. 2017-11-09 sužinojęs, kad V. K. duomenų nepakeitė. Toks Transporto priemonės savininko duomenų pakeitimo išviešinimas sukėlė teisinius padarinius, t. y. buvo išviešinta, jog transporto priemonės savininkas yra V. K., šiais duomenimis gali remtis tretieji asmenys, VĮ „Regitra“ 2017-11-09 išdavė pažymą dėl pasikeitusių Transporto priemonės savininko duomenų. Teismas nenustatė aplinkybių patvirtinančių, jog pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sprendė, kad 2017-06-28 paaiškinime V. K. nurodydamas, kad transporto priemonė priklauso R. K., siekė išvengti transporto priemonės konfiskavimo. Teismas nenustatė faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, t. y. ieškovė neįrodė, kad atsakovai, sudarydami pirkimo – pardavimo sutartį, nesiekė sukurti tarp šalių civilinių teisinių santykių, kad atsakovų veiksmai buvo fiktyvūs ir kad atsakovų tikroji valia nebuvo sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties, taip pat nebuvo įrodytas atsakovų elgesio motyvas ir tikslai. Ieškovė, įrodinėdama atsakovų elgesio motyvą ir tikslą, iš esmės akcentavo tik atsakovo R. K. siekį išvengti transporto priemonės išlaidų mokėjimo, tačiau neįrodinėjo atsakovo V. K. elgesio motyvų ir tikslų sudaryti tariamą sandorį. Nustačius, kad ieškovės argumentas dėl siekio išvengti išlaidų atlyginimo yra nepagrįstas, kadangi pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu saugojimo išlaidos nebuvo ženklios, todėl mažai tikėtina, kad atsakovas R. K. būtų siekęs jų išvengti. Nei ieškovė, nei atsakovas V. K. neprašė teismo skirti rašysenos ekspertizės, neįrodinėjo, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, todėl teismas konstatavo, jog pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta sutartyje nurodytu metu (2017-05-06) ir pasirašyta abiejų sutarties šalių, todėl yra galiojanti.
8. Pasisakydamas dėl transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo teismas sprendė, kad ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, todėl ieškovė negali skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02 (laikotarpiu iki VPK ir UAB „Automagija“ 2017 08-29 sudarytos sutarties įsigaliojimo 2017-10-03). Atsižvelgiant į tai, atsakovui R. K. nekyla pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-05-06, o atsakovui V. K. – laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02. Transporto priemonės saugojimo išlaidų pagrįstumą teismas vertino laikotarpiu nuo 2017-10-03 iki 2019-11-01 (Reikalavimo teisės perleidimo), t. y. už 762 kalendorines dienas, ir laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06, t. y. už 797 kalendorines dienas. Ieškovė laikotarpiu iki 2019-11-01 taikė 2017-10-03 sutartyje numatytą saugojimo išlaidų įkainį – 5,79 Eur už vieną parą, o laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06 taikė 2019-10-22 sudarytoje sutartyje numatytą saugojimo išlaidų įkainį – 2 Eur už vieną parą (2.6 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad 2017-08-29 sutarties 4.1.2 punkte numatyta kaina su mokesčiais už saugojimą yra 4 Eur, o ne 5,79 Eur, todėl ieškovė neturėjo pagrindo už Transporto priemonės saugojimą taikyti 5,79 Eur įkainį už parą. Tokiu atveju, laikotarpiu nuo 2017-10-03 iki 2019-11-01 saugojimo išlaidų sumą sudaro 3048 Eur, o laikotarpiu nuo 2019-11-02 iki 2022-01-06 sudaro 1594 Eur, iš viso 4642 Eur. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo priteisti mažesnę sumą – 4300 Eur, tačiau nenurodo kurio laikotarpio saugojimo išlaidų sumą ar įkainį sumažino.
9. Teismas vertino, kad 2017-08-29 sutartyje nustatytas pasaugos įkainis – 4 Eur už vieną parą atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, duomenys apie rinkos vertes patvirtina, kad šis įkainis neviršija nustatytų rinkos verčių nurodytu laikotarpiu, t. y. 2021-03-01 pateikti duomenys apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas patvirtina, kad vidutinė saugojimo paslaugų kaina laikotarpiu nuo 2008-02-07 iki 2021-01-31 buvo 8,29 Eur. Pasaugos įkainį nagrinėjamu atveju skaičiuojant 4 Eur už vieną parą laikotarpiu nuo 2017-10-02 iki 2019-11-01, išlaidų suma už 761 kalendorines dienas būtų 3044 Eur. Kadangi laikotarpiu nuo 2019-11-01 iki 2022-01-06 ieškovė taikė 2 Eur įkainį, teismas neturėjo pagrindo vertinti saugojimo išlaidų sumos (1594 Eur) paskaičiuotos šiuo laikotarpiu, pagrįstumo ir proporcingumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad ieškovė išlaidų sumą sumažino iki 4300 Eur, t. y. sumos, kuri neviršija teismo paskaičiuotos išlaidų sumos, netenkinus ieškovės reikalavimo priteisti transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidų (52,57 Eur) reikalavimą priteisti 4352,57 Eur sumą teismas tenkino iš dalies, iš atsakovo V. K. ieškovei priteisė 4300 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidas.
10. Atsakovui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, iš jo ieškovei teismas priteisė 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021-09-27 iki patikslinto ieškinio priėmimo dienos 2022-01-06 už 3705,60 Eur (pradiniu ieškiniu prašoma priteisti suma atėmus priverstinio nuvežimo išlaidas), bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (4300 Eur) nuo 2022-01-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Osvalda“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 13 d. sprendimą dalyse, kuriose yra atmestas ieškovės UAB „Osvalda” patikslinto ieškinio reikalavimai atsakovams R. K. ir V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (apsimestiniu), transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidų priteisimo solidariai iš atsakovų R. K. ir V. K., transporto priemonės saugojimo išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo R. K. ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Osvalda” patikslinto ieškinio reikalavimus atsakovams R. K. ir V. K. tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
11.1. Atsakovas V. K. bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad jis nesudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties, t. y. nesiekė įgyti nuosavybės teisės į transporto priemonę, o siekė tik sudaryti susitarimą su atsakovu R. K. dėl žalos jam atlyginimo. Tačiau, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas kažkodėl šių atsakovo V. K. teiktų paaiškinimų dėl jo valios nevertino. Apeliantės įsitikinimu, aplinkybė, kad atsakovas V. K. nesiėmė aktyvių veiksmų sandoriui nuginčyti, neturi įtakos ieškovės ieškinio pagrįstumui, kadangi ieškovė ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu reiškia visai kitu teisiniu – CK 1.86 straipsnio – pagrindu. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovo R. K. tikslo ir motyvo sudaryti tariamą sandorį. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jam nėra aišku, kokį tikslą, ieškovės vertinimu, sudarydamas tariamą sandorį turėjo atsakovas V. K.. Tai, kad atsakovas V. K. neišviešino savo transporto priemonės nuosavybės teisės perėjimą dar labiau turėjo sustiprinti teismo įsitikinimą, kad atsakovas V. K. po tariamo sandorio sudarymo išties neįgyvendino jokių savo kaip transporto priemonės savininko teisių. Teismas nepagrįstai atsakovo V. K. policijoje 2017-06-28 duotus paaiškinimus, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso atsakovui R. K., vertino kaip atsakovo V. K. siekį išvengti transporto priemonės konfiskavimo. Teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo R. K. teiktus paaiškinimus byloje apie sutarties įregistravimo VĮ Regitra aplinkybes, kodėl ginčijama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis buvo išviešinta praėjus 6 mėnesiams nuo jos sudarymo datos. Atsakovo R. K. teikti paaiškinimai apie atsitiktinį sužinojimą po 6 mėnesių nuo tariamo sandorio datos, kad transporto priemonė registre vis dar yra registruota atsakovo R. K. vardu ir kodėl tariama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis viešajame registre buvo išviešinta tik po 6 mėnesių po joje nurodytos datos turėtų būti vertinami kritiškai. Apeliantė įsitikinusi, kad 2017-05-06 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, todėl negaliojantis. Juo nebuvo realiai įgytos pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamos civilinės teisės ir pareigos – nors atsakovas V. K. formaliai įgijo nuosavybės teisę į transporto priemonę, tačiau jos dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo negalėjo įgyvendinti ir nesiekė įgyvendinti – atsiimti ją iš transporto priemonės saugojimo aikštelės. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta atgaline data. Tariamos transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties šalių valia nebuvo nukreipta į nuosavybės teisės perdavimą – atsakovas V. K., teikdamas paaiškinimus nurodė, kad jis niekada nesiekė įgyti nuosavybės teisės į transporto priemonę, o siekė tik atlyginti žalą atsakovui R. K., o atsakovo R. K. tariamo sandorio sudarymo tikslas – siekis išvengti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo.
Šalies argumentai
11.2. Apeliantė nesutinka su teismo argumentu, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo momentu – 2017-04-29 – negaliojo pradinio kreditoriaus UAB „Automagija” ir Šiaulių apskrities VPK sudarytos rašytinės sutartys dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo ir tokios praktikos laikosi Šiaulių apygardos teismas analogiškose bylose.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. K. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantė deklaratyviai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta, jog pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, šios versijos nekėlė ir pati ieškovė, todėl pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo data yra tokia, kokia nurodyta sutartyje.
12.2. Įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Visą laiką atsakovas V. K. pirkimo – pardavimo sutarties neginčijo, jokių kitų aktyvių veiksmų, siekiančių paneigti sandorio sudarymo faktą neatliko, tuo patvirtindamas ir pripažindamas, kad V. K. ir R. K. 2017-05-06 sudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.
12.3. Ginčijamo sandorio sudarymo metu, atsakovui R. K. galėjo egzistuoti prievolė atlyginti tik transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. gegužės 6 d., tačiau paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kad UAB „Automagija“ minėtu laikotarpiu neturėjo galiojančios sutarties ir negalėjo teikti tokio pobūdžio paslaugų ir atitinkamai reikalavimo perleisti UAB „Osvalda“, atsakovas R. K. su ieškovės patikslintu ieškiniu nebesutiko visiškai. Taigi akivaizdu, kad ieškovė UAB „Osvalda“ neįrodė ir nepagrindė atsakovo R. K. tikslo ir motyvo sudaryti tariamą sandorį.
12.4. Atsakovas V. K. iš esmės neįgyvendino savo, kaip transporto priemonės savininko teisių, bet tai susiję jau su sutarties vykdymu, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ar nėra įsigaliojusi.
12.5. Ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, tai ieškovė negali skaičiuoti išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02 (laikotarpiu iki VPK ir UAB „Automagija“ 2017-08-29 sudarytos sutarties įsigaliojimo 2017-10-03). 2014 m. spalio 3 d. sutartis raštu nebuvo pratęsta, o nauja sutartis buvo sudaryta tik 2017 m. rugpjūčio 29 d. Iš to galime daryti išvadą, kad pradinis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momentu ir saugojimo laikotarpiu iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. šių paslaugų atlikti ir atitinkamai reikalavimo perleisti UAB „Osvalda“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu ir atsakovų pareigos atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
15. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Dėl transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo tariamu sandoriu
16. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Teismas remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai.
17. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 33-36 punktus ir juose nurodytą praktiką).
18. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2013; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; kt.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovai, sudarydami pirkimo – pardavimo sutartį, nesiekė sukurti tarp šalių civilinių teisinių santykių, kad atsakovų veiksmai buvo fiktyvūs ir kad atsakovų tikroji valia nebuvo sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties, taip pat neįrodytas atsakovų elgesio motyvas ir tikslai. Ieškovė, įrodinėdama atsakovų elgesio motyvą ir tikslą, iš esmės akcentavo tik atsakovo R. K. siekį išvengti Transporto priemonės saugojimo išlaidų mokėjimo, tačiau neįrodinėjo atsakovo V. K. elgesio motyvų ir tikslų sudaryti tariamą sandorį. Kadangi pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu saugojimo išlaidos nebuvo ženklios, todėl teismas nepripažino, kad atsakovas R. K. būtų siekęs jų išvengti. Nei ieškovė, nei atsakovas V. K. neįrodinėjo, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data, todėl teismas konstatavo, jog pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta sutartyje nurodytu metu (2017-05-06) ir pasirašyta abiejų sutarties šalių, todėl yra galiojanti ir nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia kaip tariamą sandorį.
20. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismai netinkamai vertino V. K. parodymus ir jo tikrąją valią dėl sandorio sudarymo. Apeliantė nurodo, kad atsakovas V. K. bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad jis nesudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties, t. y. nesiekė įgyti nuosavybės teisės į transporto priemonę, o siekė tik sudaryti susitarimą su atsakovu R. K. dėl žalos jam atlyginimo. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
21. Visų pirma, kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, kiekvienas pakankamai apdairus bei rūpestingas asmuo, sužinojęs apie sutartį, kurios jis nesudarinėjo, imtųsi aktyvių veiksmų šiam sandoriui nuginčyti bei eliminuoti bet kokių galinčių atsirasti teisinių pasekmių dėl tokios sutarties sudarymo atsiradimą. Taigi, šiuo atveju V. K. sutarties dėl transporto priemonės įsigijimo neginčijo. Antra, atsakovo V. K. argumentai, kad jis nėra sudaręs sutarties, nežino, kaip jo parašas atsirado sutartyje, nėra pagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).
22. Apeliantė tvirtina, kad pateikė įrodymus ir argumentus, patvirtinančius, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas atgaline data: 1) Šiaulių apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantį Atsakovo V. K. 2017-06-28 teiktą paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad „labai prašau nekonfiskuoti automobilio, nes jis yra ne mano, o R. K., kuriam aš žalą prižadėjau atlyginti”; 2) Šiaulių apylinkės teismo 2017-07-12 nutarimą, kuriuo teismas konstatavo, kad “automobilis (...) V. K. nepriklauso, todėl jis nekonfiskuojamas. Automobilis grąžinamas R. K. kaip teisėtam savininkui” bei aplinkybė, kad atsakovas R. K. su šiuo nutarimu sutiko, jo neskundė; 3) VĮ Regitra 2022-04-06 pažymą Nr. S-4518, kurioje nurodyta, kad atsakovas R. K. tik 2017-11-09 d. (t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo tariamo sandorio sudarymo) VĮ Regitra deklaravo transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą; 4) ieškovo atstovės advokatės K. G. 2022-03-17 teismo posėdyje teiktus paaiškinimus, kad ginčijama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta atgaline data. Apeliantės vertinimu, šios aplinkybės įrodo, kad ginčijama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta ne joje nurodytą 2017-05-06 – o vėliau, prieš jos 2017-11-09 pateikimą VĮ Regitra. Šiuo atveju neteisi apeliantė tvirtindama, kad jog pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta atgaline data.
23. Pirma, vertinant Šiaulių apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esantį atsakovo V. K. 2017-06-28 paaiškinimą, pažymėtina, kad asmens, siekiančio išvengti, kad jo automobilis nebūtų konfiskuotas, paaiškinimai niekaip neįrodo sandorio sudarymo atgaline data fakto. Priešingai nei tvirtina apeliantė, 2017-06-28 paaiškinime V. K. nurodė, kad transporto priemonė priklauso R. K., siekdamas išvengti transporto priemonės konfiskavimo.
24. Antra, Šiaulių apylinkės teismas, priėmė 2017 m. liepos 12 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ją išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka. Atsakovas R. K. paaiškinimus buvo teikęs tik 2017 m. gegužės 3 d., t. y. iki transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Be to, teismas, padarydamas išvadą, kad R. K. yra teisėtas automobilio savininkas, vadovavosi informacija VĮ Regitra, gauta 2017 m. balandžio 29 d., t. y. iki sandorio sudarymo dienos. Be to, šioje administracinio nusižengimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl V. K. atsakomybės, todėl apeliantės minimas nutarimas R. K. net nebuvo siunčiamas ir jis neturėjo jokio teisinio pagrindo jo apskųsti.
25. Trečia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo-pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Vienas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teises gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.
26. Esminė nagrinėjamam ginčui spręsti taikytina kasacinio teismo išvada, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų ne pakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai vertino, kad nustatyta aplinkybė, jog pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo įregistruota VĮ „Regitra“, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą, kas yra transporto priemonės savininkas pagal pirkimo – pardavimo sutartį. Tokią kasacinio teismo išvadą suponavo tai, kad įstatymų leidėjas nenustatė privalomo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties registravimo pareigos. Akivaizdu, kad VĮ „Regitra“ 2022-04-06 pažyma Nr. S-4518, kurioje nurodyta, kad atsakovas R. K. tik 2017-11-09, t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo sandorio sudarymo, VĮ „Regitra“ deklaravo transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą, negali patvirtinti, kad pirkimo – pardavimo sandoris įvyko kitą, o ne 2017-05-06, dieną. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad VĮ „Regitra“ 2017-11-09 išdavus pažymą dėl pasikeitusių transporto priemonės savininko duomenų, atsakovas V. K. pirkimo – pardavimo sutarties neginčijo, jokių kitų aktyvių veiksmų, siekiančių paneigti sandorio sudarymo faktą neatliko, tuo iš esmės patvirtindamas ir pripažindamas, kad atsakovai būtent 2017-05-06 sudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.
27. Ketvirtą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės tvirtinimu, kad ieškovės atstovės advokatės K. G. 2022-03-17 teismo posėdyje teikti paaiškinimai gali patvirtinti, kad ginčijama transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta atgaline data ir tai įrodo šį faktą. Prieštaraujantys kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, toks apeliantės tvirtinimas niekaip neįrodo, kad sandoris buvo sudarytas kita, nei nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyje data.
28. Apeliacinės instancijos teismas, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos už laikotarpį nuo jos priverstinio nuvežimo iki 2017-11-09 , t. y. 52,57 Eur priverstinio nuvežimo ir 1 129,05 Eur (po 5,79 Eur už 195 kalendorines dienas) buvo pakankamai didelės, kad atsakovas R. K., atgaline data sudarydamas tariamą sandorį, siekė išvengti jų mokėjimo, o ne perleisti nuosavybės teisę į transporto priemonę atsakovui V. K.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu, atsakovui R. K. galėjo egzistuoti prievolė atlyginti tik transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. gegužės 6 d., kurias atsakovas sutiko atlyginti. Tik paaiškėjus aplinkybėms, kad UAB „Automagija“ minėtu laikotarpiu neturėjo galiojančios sutarties ir negalėjo teikti tokio pobūdžio paslaugų ir atitinkamai reikalavimo perleisti UAB „Osvalda“, atsakovas R. K. su tokiu ieškovės reikalavimu nesutiko visiškai. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimui, nepatvirtina atsakovo R. K. tikslo ir motyvo sudaryti tariamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, tai nėra ženkliai didelė suma, kurios mokėjimo siektų išvengti atsakovas R. K..
29. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sprendė, kad tariamos pirkimo – pardavimo sutarties šalių elgesys – jos nevykdymas – sprendžiant sandorio tariamumo klausimą, nėra reikšmingas. Visų pirma, tai, kad nagrinėjamu atveju sandoris buvo įvykdytas patvirtina byloje esančių faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma. Atsakovas R. K. 2017 m. gegužės 9 d., t. y. po trijų dienų nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kreipėsi su prašymu į Šiaulių apskrities VPK prašydamas atsiimti savo asmeninius daiktus. Tai patvirtina, kad atsakovas R. K. siekė atgauti tik daiktus, o ne automobilį, nes jo savininku tuo metu jau buvo V. K.. 2017 m. liepos 24 d. leidime atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę atsakovo R. K. parašo nėra, t. y. nėra jo patvirtino ir sutikimo, kad jis yra transporto priemonės savininkas. Be to, ieškovė prie ieškinio pateikė siūlymus (raštus), kurie buvo siunčiami tik atsakovui V. K., nes apeliantei buvo žinoma informacija apie transporto priemonės pardavimą bei jos savininką.
30. Įvertinus nutarties 16–29 punktus, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus ir teismo padarytas išvadas, nėra pagrindo pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia kaip tariamą sandorį.
Dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo išlaidų atlyginimo
31. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė negalėjo reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, tai ieškovė negali skaičiuoti išlaidų už Transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02.
32. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirminis kreditorius UAB „Automagija“ su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2014 m. spalio 3 d. sutarties 13 ir 14 punktuose susitarė, jog sutartis įsigalioja 2014 m. spalio 3 d. ir galioja iki 2015 m. spalio 2 d., o sutarties galiojimo terminas paslaugos gavėjo sprendimu gali būti pratęstas du kartus po 12 mėnesių (iki bendro trijų metų termino). Šiuo atveju ieškovė teismui nepateikė rašytinių duomenų, kad sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas įstatymų nustatyta tvarka. Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju, ieškovė privalėjo kartu su ieškiniu pateikti įrodymus apie transporto priemonės saugojimo pagrindo tęstinumą. Priešingai, Šiaulių apskrities VPK rašte nurodė, kad sutartis su UAB „Automagija“ pratęsta du kartus žodine forma. Pažymėtina, jog Šiaulių apygardos teismas analogiškose savo teisine problematika bylose konstatavo, kad pagal faktinius šalių veiksmus, t. y. susiklosčiusią tarp šalių praktiką, tarp šalių sutartys buvo sudaromos raštu ir tarp šalių sudarytos nuostatos pratęsimo būdo žodžiu – nenumatė (pvz. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-715-368/2021). Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, kadangi ieškovė negalėjo Reikalavimo perleidimo sutartimi perimti daugiau teisių nei jų turėjo pradinis kreditorius, tai ieškovė negali skaičiuoti išlaidų už Transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02 (laikotarpiu iki VPK ir UAB „Automagija“ 2017 08-29 sudarytos sutarties įsigaliojimo 2017-10-03). Atsižvelgiant į tai, atsakovui R. K. nekyla pareiga atlyginti Transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-05-06, o atsakovui V. K. – laikotarpiu nuo 2017-04-29 iki 2017-10-02. Nauja sutartis buvo sudaryta tik 2017 m. rugpjūčio 29 d., todėl pradinis kreditorius UAB „Automagija“ neturėjo sutartinio pagrindo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momentu ir saugojimo laikotarpiu iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. šių paslaugų atlikti ir atitinkamai reikalavimo perleisti UAB „Osvalda“. Būtent tokią išvadą ir padarė pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimus solidaraus atsakovo R. K. atžvilgiu.
33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą.
34. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
34. Atsakovas R. K. teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 400,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios priteistinos iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, 400 Eur (keturis šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.