- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-02
- Bylos Nr.
- 2A-359-186/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Virginija Volskienė, Egidijus Žironas (pran.)
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės
- Advokatai
- Audronė Rimienė, Sonata Dusevičienė
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui A. V.
atsakovo atstovams Rimantui Keblui, advokatei Sonatai Dusevičienei
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui VšĮ Vilniaus miesto universitetinei ligoninei dėl darbo sutarties termino pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A.V. pateikė ieškinį (patikslintą ieškinį), kuriuo prašė panaikinti atsakovo VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. P1-825K ir pripažinti, kad su ieškovu sudarytos darbo sutarties terminas nustatytas netinkamai; sutarties sąlygą dėl darbo sutarties termino nustatymo pripažinti negaliojančia ir pripažinti, kad buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis; pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikinti atsakovo 2008 m. sausio 8 d. įsakymo dalį dėl atleidimo iš darbo; grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis VšĮ Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje dirbo nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. pagal darbo sutartis, o ieškovui laimėjus konkursą, su juo buvo sudaryta terminuota darbo sutartis 5 metams (laikotarpyje nuo 2002-08-30 iki 2007-08-31), ieškovą įdarbinant 0,5 etato profesoriaus konsultanto pareigose, vėliau su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis laikotarpiui nuo 2007-08-31 iki 2007-12-31, dar vėliau terminuota darbo sutartis laikotarpiui nuo 2008-01-08 iki 2008-08-31, kuriam pasibaigus, ieškovas buvo atleistas iš darbo. Ieškovas teigė, kad jo dirbamas darbas yra nuolatinio pobūdžio, todėl su juo terminuota sutartis galėjo būti sudaryta tik įstatymuose ar kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais. Teigė, kad nepaisant to, jog kolektyvinėje sutartyje numatyta bendro pobūdžio nuostata, jog darbuotojai antraeilėms pareigoms ir papildomam nuolatinio pobūdžio darbui atlikti gali būti priimami pagal terminuotą darbo sutartį, darbdavys turi pareigą įrodyti kiekvienos terminuotos sutarties sudarymo būtinybę. Pažymėjo, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. P1-825K, kuriame nustatytas ne ilgesnis kaip vieneri metai darbuotojų įdarbinimo antraeilėms pareigoms terminas, nepagrįstas, nes darbdavys neturi teisės vienašališkai keisti kolektyvinės sutarties nuostatų. Pažymėjo, kad pagal tarp Vilniaus universiteto ir atsakovo sudarytos sutarties dėl bendradarbiavimo 2.3-2.5 p., atsakovas įsipareigojo ieškovą įdarbinti 0,5 etato konsultanto pareigose pagal neterminuotą darbo sutartį. Pažymėjo, kad atsakovo 2008 m. sausio 8 d. įsakyme Nr. P1-15K nurodyta, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas suėjus terminui bei atsižvelgiant į ieškovo prašymą, tačiau ieškovas jokio prašymo nebuvo pateikęs.
Atsiliepimas
Atsakovas VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė prašė ieškinio netenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal tarp atsakovo ir Vilniaus universiteto sudarytą bendradarbiavimo sutartį, su ieškovu buvo sudaryta terminuota sutartis iki mokslo metų universitete pabaigos (iki 2008-08-31). Pažymėjo, kad kiekvienų metų gruodžio mėnesio paskutinę dieną būna tvirtinama kitų metų ligoninės etatų struktūra, kuri priklausomai nuo praėjusių metų darbo krūvių, kinta. Teigė, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. P1-825K yra teisėtas, nes DK 109 str. 2 d. nenumato, jog terminuotos darbo sutarties terminas gali būti nustatytas tik kolektyvinėje sutartyje. Pažymėjo, kad ieškovas nėra laimėjęs jokio konkurso, jį atleidus, į jo vietą nėra priimtas kitas žmogus, tiesiog su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis rotacijos būdu, klinikos vadovui pasiūlius jo kandidatūrą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad tarp šalių 2008 sausio 8 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis; panaikino atsakovo direktoriaus 2008 sausio 8 d. įsakymo Nr. P1-15K „Dėl A. V. priėmimo ir atleidimo iš darbo“ 2 p.; pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžino ieškovą į jo eitas pareigas ir priteisė ieškovui iš atsakovo nuo 2008 rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo vidutinį darbo užmokestį – 1274,58 Lt už kiekvieną mėnesį bei 2 600 Lt dydžio ieškovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad ieškovas dirbo nuolatinio pobūdžio darbą nepertraukiamai tose pačiose pareigose 6 metus, laikotarpyje nuo 2002-08-30 iki 2008-08-31, todėl su ieškovu turėjo būti pasirašyta neterminuota darbo sutartis. Pažymėjo, kad darbdavys 2008 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. P1-257K, įskaitydamas ieškovo darbo laiką nuo 2008-01-01 iki 2008-01-08, pripažino darbo santykių su ieškovu tęstinumą, todėl, vadovaujantis DK 111 str. 1 d., darbo sutartis turėjo būti laikoma pratęsta neapibrėžtam terminui. Nustatė, kad 2005 m. gruodžio 19 d. kolektyvinės sutarties Nr. VN-10 3.2. punkte nėra kategoriško draudimo sudaryti neterminuotas darbo sutartis, be to DK 4 str. 4 d. nustatyta, kad negalioja kolektyvinės sutartys dėl darbo sąlygų, pabloginančios darbuotojų padėtį. Iš byloje esančių įsakymų dėl priėmimo į darbą, kuriuose darbdavys, terminuotos darbo sutarties sudarymo dieną, priimdavo ir sprendimą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, suėjus darbo sutarties terminui, bei iš atsakovo paaiškinimų, teismas nustatė, kad terminuotų darbo sutarčių pagalba darbdavys sprendė darbo krūvio, etatų klausimus, darbdaviui nereikėjo reorganizuoti skyrių, padalinių, buvo taupomos lėšos, nereikėjo mokėti DK 140 str. numatytų išeitinių išmokų, be to ieškovą atleidus, jo pareigos liko, į jas buvo perkeltas kitas asmuo. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė su ieškovu sudaryti neterminuotą darbo sutartį, vienašališkai nustatė darbo sąlygas, pabloginančias darbuotojo padėtį, pažeidė jo teises bei darbo teisės normas, be to, terminuota darbo sutartis sumažino ieškovo subjektinių teisių apimtį, pažeidė darbuotojo teises ir teisėtus interesus. Teismas nustatė, kad, objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių terminuotos darbo sutarties sudarymą, kurios egzistavo ir buvo žinomos darbo sutarties sudarymo metu, nebuvo, o atsakovas neįrodė darbo santykių laikinumą pagrindžiančių aplinkybių. Teismas atmetė ieškinio reikalavimo dalį dėl 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. P1-825 pripažinimo neteisėtu, nes pastarasis įsakymas ieškovui teisių ir pareigų nesukuria, kadangi jis administruoja darbo sutarčių sudarymą su darbuotojais, dirbančiais daugiau nei vienu etatu antraeilėse pareigose.
Šalies argumentai
Atsakovas VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą dalyje, kuria patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patikslintą ieškinį atmesti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovo darbas Vilniaus universitete buvo pagrindinis, o pas atsakovą ieškovas dirbo antraeilėse pareigose, todėl vadovaujantis 2005 m. gruodžio 19 d. kolektyvinės sutarties Nr. VN-10 3.2 p. (su kuria ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai) bei atsakovo 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.P1-825, su ieškovu buvo teisėtai sudaryta terminuota darbo sutartis. Teigia, kad teismas neteisingai nutarė, jog pastarasis atsakovo įsakymas yra taikomas tik antraeilėse pareigose daugiau nei vienu etatu dirbantiems darbuotojams, nes pastarajame įsakyme sąlyga – virš vieno etato, taikoma tik papildomam darbui. Teigia, kad darbdaviui nereikia įrodinėti darbo santykių laikinumo fakto tuo atveju, kai terminuotos sutarties sudarymo galimybę numato įstatymas ar kolektyvinė sutartis (LAT 2006-01-30 nutartis Nr. 3K-3-74/2006). Nurodo, kad su ieškovu 2007 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta terminuota darbo sutartis galiojo iki 2007-12-31, o atsakovo 2008 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. P1-257K buvo tiesiog įvykdytas Valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. vasario 25 d. reikalavimas Nr. 628-260 tinkamai įforminti su ieškovu sudarytą darbo sutartį, pažymint darbo laiką ir laikotarpyje nuo 2007-12-31 iki 2008-01-08. Teigia, kad teismas nepagrįstai nepasisakė dėl 2007 m. gruodžio 17 ir 27 d. ieškovo prašymų sudaryti su juo terminuotą darbo sutartį, kurie įrodo paties ieškovo valią sukurti terminuotus darbo santykius (LAT 2003-01-16 nutartis c.b. 3K-7-4/2003). Atsakovas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino Valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. vasario 21 d. rašto Nr. SD-3244, kuriame buvo konstatuota, jog terminuota darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta pagrįstai. Teigia, kad ieškovui priteisiant vidutinį darbo užmokestį nebuvo atsižvelgta i tai, kad jis dirbo Vilniaus universitete.
Atsiliepimas
Ieškovas A. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad darbdavys negali vienašališkai įsakymu keisti kolektyvinės sutarties, taip pat kolektyvine sutartimi negali būti bloginama darbuotojo padėtis. Teigia, kad tarp šalių darbo santykiai niekada nebuvo nutrūkę. Nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. vasario 21 d. raštas Nr. SD-3244 yra informacinio pobūdžio, kuriame taip pat pažymėta, kad kilus ginčui, atliekamo darbo laikiną pobūdį privalės įrodyti darbdavys. Teigia, kad DK 297 str. nenumatyta, jog ieškovui dirbant kitur, jam nėra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių vyksta ginčas dėl darbo teisinių santykių, konkrečiai dėl darbo sutarties termino nustatymo bei su tuo susijusiomis pasekmėmis (atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumu, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimu, reikalavimo grąžinti į darbą pagrįstumu). Kitaip tariant, ieškovas reikalauja pripažinti, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę darbo teisiniai santykiai yra neterminuoto pobūdžio, nepaisant to, kad ieškovas dirbo pas atsakovą pagal terminuotas darbo sutartis laikotarpyje nuo 2002-08-30 iki 2008-08-31, tuo tarpu atsakovas su ieškiniu nesutinka ir įrodinėja, kad su ieškovu pagrįstai laikotarpyje nuo 2002-08-30 iki 2008-08-31 buvo sudarinėjamos terminuotos darbo sutartis bei ieškovas teisėtai, pasibaigus paskutinės terminuotos darbo sutarties terminui, 2008 m. rugpjūčio 31 d., buvo atleistas iš darbo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies, tai yra nustatė, kad ieškovas buvo priimtas į darbą pagal neterminuotą darbo sutartį, todėl buvo neteisėtai atleistas, bei įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovą į darbą (į jo eitas pareigas) bei išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir jį skundžia apeliacine tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovo darbas Vilniaus universitete buvo pagrindinis, o pas atsakovą ieškovas dirbo antraeilėse pareigose, todėl vadovaujantis 2005 m. gruodžio 19 d. kolektyvinės sutarties Nr. VN-10 3.2 p. bei atsakovo 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-825, su ieškovu buvo teisėtai sudaryta terminuota darbo sutartis. Iš pastarųjų atsakovo argumentų matyti, jog atsakovas neteisingai aiškina darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. DK 64 str. vienprasmiškai ir aiškiai nustatyta, kad įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimo ar papildymo tvarka nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje. VšĮ Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje galiojančios 2005 m. gruodžio 19 d. kolektyvinės sutarties Nr. VN-10 (toliau – Kolektyvinė sutartis) 1.8 p. nurodyta, jog kolektyvinė sutartis bei jos priedai gali būti keičiami ir papildomi tik sutarties šalių rašytiniu susitarimu. Vadinasi, atsakovo išleistas 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. P1-825, kuriuo remiantis atsakovas vienašališkai susiaurina Kolektyvinės sutarties 3.2 p. trimis aspektais (tai yra nustato, kad su konkrečia darbuotojų grupe, o ne su visais darbuotojais; kad bus sudaromos, o ne gali būti sudaromos; konkretaus termino, o ne terminuotos, sutartys), iš tikrųjų yra ne kas kita, o darbdavio bandymas vienašališkai pakeisti Kolektyvinės sutarties 3.2 p. įtvirtintą nuostatą, pažeidžiant tiek pačios Kolektyvinės sutarties 1.8 p. įtvirtintą, tiek DK 64 str. nustatytą kolektyvinės sutarties keitimo procedūrą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus minėtas atsakovo įsakymas yra vienašališkas darbdavio iniciatyva išleistas lokalinis aktas, kuris jokiu būdu negali būti pripažįstamas teisėtu kolektyvinės sutarties pakeitimu. Tuo tarpu DK 109 str. aiškiai ir vienprasmiškai nurodo, kad su darbuotoju, kuris dirba nuolatinio pobūdžio darbą, galima sudaryti terminuotą darbo sutartį tik įstatymuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais (pastarąją išvadą patvirtina ir atsakovo nurodyta LAT 2006-01-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-74/2006). O tai reiškia, kad atsakovas neturėjo teisės remdamasis 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-825, kuris nėra nei įstatyminis pagrindas, nei kolektyvinės sutarties pakeitimas, su ieškovu sudaryti 2008 m. sausio 8 d. terminuotą darbo sutartį Nr. P4-9180, priimant ieškovą į darbą laikotarpiui nuo 2008-01-08 iki 2008-08-31. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas turėjo teisę su ieškovu sudaryti terminuotą darbo sutartį, remiantis 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-825, atmetamas kaip nepagrįstas ir prieštaraujantis darbo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms.
Atitinkamai atmetamas kaip nepagrįstas ir kitas minėtas apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas su ieškovu gali sudaryti terminuotą darbo sutartį, vadovaudamasis Kolektyvine sutartimi. Kolektyvinės sutarties 3.2 p. įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai antraeilėms pareigoms ir papildomam nuolatinio pobūdžio darbui atlikti gali būti priimami pagal terminuotą darbo sutartį, yra taikoma visiems Įstaigos darbuotojams, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 1.3 p. (kuris iš esmės atkartoja DK 59 str. 2 d.). Vadinasi, pastaroji nuostata, kuri konkrečiai nenurodo su kokias darbo funkcijas atliekančiais darbuotojais, kurie yra antraeilėse pareigose ar dirba papildomą nuolatinio pobūdžio darbą, gali būti sudaromos terminuotos darbo sutartys, turi būti taikoma visiems Įstaigos darbuotojams vienodai, nediskriminuojant vienų darbuotojų kitų atžvilgių vien dėl to, kad jie eina pagrindines pareigas Vilniaus universitete. Iš to seka, kad atsakovas neturi teisės, remdamasis Kolektyvinės sutarties 3.2 p. sudaryti su ieškovu, kuris dirba antraeilėse pareigose, terminuotos darbo sutarties, jei jis nesudarė terminuotų sutarčių su visais Įstaigos darbuotojais, kurie dirba antraeilėse pareigose ar papildomą nuolatinio pobūdžio darbą, terminuotų darbo sutarčių. Priešingu atveju, ieškovas būtų diskriminuojamas kitų darbuotojų atžvilgiu bei ieškovui būtų sukurtos nepalankesnės darbo sąlygos, palyginti su kitais darbuotojais, dirbančiais antraeilėse pareigose ar papildomą nuolatinio pobūdžio darbą. Pabrėžtina, kad šiuo atveju darbo sutarties, sudarytos su ieškovu, termino nustatymo teisėtumas negali būti pagrįstas tarp atsakovo ir Vilniaus universiteto sudaryta 2005 m. birželio 21 d. Sutartimi Nr. B1-150000-1030 (toliau – Bendradarbiavimo sutartis), pagal kurios 2.3 ir 2.5 p. atsakovas įsipareigojo įdarbinti Vilniaus universiteto medicinos fakulteto klinikų (centrų) profesorius ar docentus konsultanto pareigose 0,5 etato darbo krūviu ne ilgiau kaip 5 metams. Kaip jau buvo minėta, DK 109 str. aiškiai ir vienprasmiškai nurodyta, kad su darbuotoju, kuris dirba nuolatinio pobūdžio darbą, galima sudaryti terminuotą darbo sutartį tik įstatymuose ar kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais. Tuo tarpu tarp ieškovo darbdavių (atsakovo ir Vilniaus universiteto) sudaryta Bendradarbiavimo sutartis nėra nei kolektyvinė sutartis, nei kuriame nors įstatyme įtvirtinta kaip pagrindas terminuotos darbo sutarties su darbuotoju sudarymui. Tačiau pažymėtina, kad pastaroji sutartis yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi įstatymo galią ją sudariusioms šalims (CK 6.189 str.). Todėl tuo atveju, jei pasibaigs darbo santykiai tarp ieškovo ir Vilniaus universiteto, atsakovas nebebus įsipareigojęs Vilniaus universitetui, vadovaujantis Bendradarbiavimo sutarties 2.3 p. įdarbinti ieškovą (esant jo pageidavimui) antraeilėse pareigose VšĮ Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje ir vadovaujantis DK 129 str. įgis teisę nutraukti su ieškovu sudarytą darbo sutartį dėl svarbios priežasties. Iš Bendradarbiavimo sutarties nuostatų akivaizdu, jog ieškovas, netekęs darbo Vilniaus universitete, nebegalės atlikti dalies savo darbo funkcijų, pavyzdžiui, nebegalės ligoninės klinikose vykdyti pedagoginio, mokslinio darbo, kas kitų įrodymų visete galėtų būti traktuojama kaip darbuotojo vienos esminių darbo funkcijų nebegalėjimas vykdyti, o tai ir galėtų būti vertinama kaip svarbi priežastis atleisti darbuotoją iš darbo, nesant jo kaltės. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad terminuota darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta, vadovaujantis kolektyvine sutartimi, atmetamas kaip nepagrįstas, nes atsakovas neįrodė, jog su visais Įstaigos darbuotojais, dirbančiais antraeilėse pareigose ar papildomą nuolatinio pobūdžio darbą, buvo sudarytos terminuotos darbo sutartis.
Vadovaujantis jau išdėstytais motyvais, netenka prasmės atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nutarė, jog atsakovo 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. P1-825 yra taikomas tik antraeilėse pareigose daugiau nei vienu etatu dirbantiems darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, jog pastarajame įsakyme sąlyga – virš vieno etato, taikoma tik papildomam darbui. Pastarąją išvadą suponuoja DK 114 str. įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios papildomą darbą ir antraeiles pareigas. DK 114 str. 2 d. aiškiai ir vienprasmiškai nurodyta, kad darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas kitoje darbovietėje, o pastarojo straipsnio 1 d. nurodyta, kad darbuotojas gali susitarti dirbti papildomą darbą toje pačioje darbovietėje. Iš to ir seka, kad toje pačioje darbovietėje papildomą darbą darbuotojas gali dirbti tik tuomet, kai jis dirba virš vieno etato. Tačiau pastarasis atsakovo apeliacinio skundo argumentas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, nes kaip jau buvo minėta DK 109 str. 2 d., nenumato, jog darbdavio įsakymas gali būti pagrindas sudaryti su darbuotoju terminuotą darbo sutartį, esant neterminuoto pobūdžio darbui.
Taip pat atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis 2008 m. vasario 21 d. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus rašte Nr. SD-3244 (toliau – VDI Raštas) nustatytas aplinkybes nepagrįstai interpretuoja savo naudai. Pažymėtina, kad jokios valstybinės ar viešosios institucijos išvados nėra privalomos teismams ir negali įtakoti jų procesinių sprendimų, nes tai prieštarautų konstituciniam principui, jog teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki (Konstitucijos 109 str. ir CPK 21 str.). Minėtas VDI Raštas yra laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), kuris tiriamas ir vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti iš prieš tai išdėstytų teisėjų kolegijos motyvų, VDI Rašte paminėtos aplinkybės, kiek jos yra susijusios su darbo sutarties termino nustatymu, buvo paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Todėl minėti atsakovo argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir neįtakojantys teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Taip pat pažymėtina, kad galiojusio Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 9 str. 2 d. buvo nustatyta, jog neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jei darbas yra nuolatinis, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus arba kai terminuotą darbo sutartį pageidauja sudaryti pats darbuotojas. Tuo tarpu dabar galiojančiame DK 109 str. 2 d., kuri numato išimtis, kada su darbuotoju, kuris dirba nuolatinio pobūdžio darbą, gali būti sudaroma terminuota darbo sutartis, jau nebėra numatytas kaip vienas iš pagrindų - paties darbuotojo pageidavimas. „Toks darbo sutarties šalių laisvės apribojimas yra pagrįstas darbuotojų teisių apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo terminuotoms darbo sutartims sudaryti“ (LAT 2006-01-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-74/2006). Todėl atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl ieškovo prašymų sudaryti su juo terminuotą darbo sutartį bei ieškovo nurodyta LAT 2003-01-16 nutartis c.b. 3K-7-4/2003, kuri buvo priimta būtent vadovaujantis DSĮ, o ne DK nuostatomis, atmetami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys šiuo metu galiojančių darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios nebenumato galimybės sudaryti terminuotą darbo sutartį dėl nuolatinio pobūdžio darbo vien todėl, kad to pageidauja pats darbuotojas.
Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovui, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstines pravaikštas, nebuvo atsižvelgta į tai, jog jis dirbo Vilniaus universitete, atmetamas kaip nepagrįstas. Kaip nurodė pats atsakovas, jis ieškovą, kuris jau dirbo pagrindinį darbą Vilniaus universitete, priėmė į darbą antraeilėms pareigoms, vadovaudamasis Bendradarbiavimo sutartimi. Vadinasi, ieškovas darbo užmokestį už pagrindinį darbą Vilniaus universitete būtų gavęs, nepriklausomai nuo to, ar būtų dirbęs pas atsakovą antraeilėse pareigose. Iš to seka, kad ieškovo gautas darbo užmokestis Vilniaus universitete jo patirtų nuostolių dėl negauto darbo užmokesčio iš atsakovo nesumažino.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Todėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinant apeliacinio skundo iš atsakovo ieškovui priteisiamos 1 500 Lt dydžio išlaidos, patirtos dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo prašomų priteisti atstovavimo išlaidų (patirtų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo ir dėl ieškovo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme) dydis, atsižvelgiant į ginčo esmę ir sudėtingumą, neprieštarauja Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatoms.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės ieškovo A. V. naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.