- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-11
- Bylos Nr.
- 2-247/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- A. Ž., L. V.
- Ieškovas
- P. M.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių A. Ž. ir L. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2047-538/2009 pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovėms A. Ž. ir L. V. , trečiasis asmuo Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biuro notarė N. B. , dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas P. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:
1) dovanojimo sutartį, sudarytą 2004 m. lapkričio 2 d. Klaipėdos raj. 2-jame Notarų biure, pagal kurį ieškovas P. M. padovanojo atsakovei A. Ž. žemės sklypą su mišku, kurio plotas 6.9600 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo ir taikyti restituciją;
2) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2004 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos raj. 2-jame notarų biure, pagal kurį ieškovas P. M. pardavė atsakovei L. V. žemės sklypą, kurio plotas 1.0400 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės ir taikyti restituciją.
Ieškovas taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovėms priklausantį ginčo turtą: atsakovei A. Ž. priklausantį 6.960 ha žemės sklypą su mišku, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir atsakovei L. V. priklausantį 1.0400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi areštavo atsakovei A. Ž. , a.k. (duomenys neskelbtini) priklausantį 6.960 ha žemės sklypą su mišku, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę; areštavo atsakovei L. V. , a.k. (duomenys neskelbtini) priklausantį 1.0400 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Teismas sprendė, kad atsakovės gali imtis veiksmų, dėl kurių ginčo turto teisinė padėtis gali pasunkėti, t. y. turimą turtą gali įkeisti, padovanoti, parduoti ir t.t. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl taikytinos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 str. 1 d. 1 p.). Taip pat teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus atsakovams (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atsakovės A. Ž. ir L. V. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės. Skunde nurodo, kad ieškovas – P. M. 2009 m. lapkričio 12 d. mirė. Atsakovės, kurios yra ieškovo P. M. dukra (A. Ž. ) ir vaikaitė (L. V. ), paskutiniaisiais ieškovo gyvenimo metais gerai žinojo jo sveikatos būklę, būtent tai, kad nei ieškinio pasirašymo dieną, nei anksčiau dėl sunkios ligos, kuria ieškovas sirgo, negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti dėl jam diagnozuotos sunkios ligos ir to pasekoje pakrikusios psichinės sveikatos būklės. Tiek ieškinys, tiek ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra paduotas neveiksnaus fizinio asmens. Bylos baigtimi yra suinteresuoti ir veikia piktnaudžiaudami procesinėmis teisėmis ieškovo kiti vaikai. Pagrįstų motyvų ir argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas nepateikė. Atsakovė A. Ž. 2008 m. birželio 9 d. yra įregistravusi ūkininko ūkį, todėl disponuoti įregistruotu ūkiu, kuris yra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis, atsakovei nėra jokio tikslo. Taip pat be pagrindo ir nemotyvuotai ieškovo atstovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones neinformuojant apie tokio prašymo svarstymą atsakovių.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, mastą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu.
Nagrinėjamoje byloje ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiomis nekilnojamojo turto dovanojimo bei prikimo-pardavimo sutartis ir taikyti restituciją. Neareštavus ginčo turto, pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo galėtų būti neįvykdomi, jeigu turtą įgiję nauji savininkai jį perleistų kitiems asmenims. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog neareštavus ginčo turto, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pripažintina, kad teismas turėjo pagrindą išvadai, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo šioje byloje neįvykdymo rizika gali padidėti.
Kaip minėta, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiamas ieškinio pagrįstumo klausimas, tame tarpe ir ieškovo teisė reikšti reikalavimus atsakovams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas (CPK 144 str.), tuo pačiu vertinamas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl apeliančių argumentai, susiję su ieškovo jiems pareikštų reikalavimų pagrįstumu, nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.
Skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neinformavo atsakovių apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra atmestini. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovėms. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovėms apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą. Be to, atsakovės atskiruoju skundu apskundė teismo priimtą nutartį, tad galėjo pareikšti visus savo argumentus, susijusius su ieškovo pareikštu prašymu ir skundžiama nutartimi, bei pateikti įrodymus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.