Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityta pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendį atliktos bausmės dalis bei sulaikymo ir suėmimo laikas 2009-03-17, 2009-04-20 iki 2009-04-01, nuo 2009-06-15 iki 2009-09-02, nuo 2009-09-15 iki 2009-11-13.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2009-04-17 apie 16 val. (duomenys neskelbtini) g. prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinį smurtą – grasindamas suduoti smūgius į galvą, panaudodamas fizinį smurtą – sugriebiant nukentėjusįjį J. P. už striukės rankovės bei jėga nuvesdamas jį pas save į namus adresu (duomenys neskelbtini), kur, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, kartu buvusiam asmeniui, kuris pagal LR BK 13 str. nėra nusikaltimo subjektas, šiam asmeniui panaudojant psichologinį smurtą prieš nukentėjusįjį – grasinant užsiundyti šunį, panaudojant fizinį smurtą – užlaužiant nukentėjusiajam ranką už nugaros, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą bet nerealizuotą savo tikrą teisę dėl žalos už sugadintą mobiliojo ryšio telefoną atlyginimą, t. y. ištraukdamas iš nukentėjusiojo kišenės bei užvaldydamas nukentėjusiajam J. P. priklausančius daiktus: 190 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia N 70“, 30 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorolla C 115“, 18 litų, iš viso svetimo turto už 238 Lt, padarydamas nukentėjusiojo interesams didelę turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo sušvelninti bausmę paskiriant kuo švelnesnę. Taip pat nurodo, kad subendrinta bausmė taip pat per griežta, nes jis jau buvo atlikęs visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Mano, kad bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu. Be to teigia, kad nukentėjusysis į jo namus ėjo savo noru, kad šunimi jam niekas negrasino.

Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai A. V. nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal BK 180 str. 1 d., kaip buvo nurodyta kaltinime, o pagal BK 294 str. 2 d., kaip savavaldžiavimą, panaudojant fizinę ir psichinę privartą nukentėjusiojo atžvilgiu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad A. V. veiksmuose yra savavaldžiavimo požymių, išsamiai išsiaiškino, kaip jis suvokė savo padarytos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių, taip pat įsigilino į veikos motyvus bei tikslus. Skundu apeliantas neginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su inkriminuota objektyviąja aplinkybe – grasinimu šunimi.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad A. V. inkriminuotos nusikalstamoje veikoje dalyvavo ne tik apeliantas ir nukentėjusysis, tačiau ir asmuo, kuris pagal BK 13 str. nėra nusikaltimo subjektas. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje ir A. V. pateiktame kaltinime (t. 2, b. l. 58) yra aiškiai išdėstyta ir nurodyta, kokiu būdu veikė A. V. ir kitas asmuo, naudodami nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę ir fizinę prievartą. Konkrečiu atveju grasinimas šunimi, kaip psichinė prievarta nukentėjusiajam, pasireiškė ne nuteistojo, o kito asmens veikime, kas ir nurodyta apylinkės teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. P. parodymais, kad jam buvo grasinama šunimi, nes apie tai jis nuosekliai tvirtino viso baudžiamojo proceso metu. Faktas tas, kurio neginčija ir apeliantas, jog parsivedus nukentėjusįjį namo – namuose buvo šuo, kurį kitas asmuo, nesantis nusikaltimo subjektu, apibūdino, kaip kovinį šunį (t. 1, b. l. 94-95). Tokiu būdu, reikalaujant atlyginti už sugadintą telefoną, buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija, kurią vienareikšmiai suvokė nukentėjusysis, kaip psichinę prievartą grasinant šunimi. Psichinė prievarta yra vienas iš nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., alternatyvių kvalifikuojančių požymių, todėl nustačius grasinimą šunimi, nėra pagrindo šią aplinkybę šalinti iš kaltinimo.

Visgi kolegija pažymi, kad apylinkės teismas neteisėtai išplėtė kaltinimo ribas, konstatuodamas, kad savavaldžiaudamas nuteistasis nukentėjusiojo interesams padarė didelę turtinę žalą. Iš vienos pusės tai galėtų būti vertinama kaip baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 256 str.) pažeidimas, nes teismas nuosprendyje suformuotame kaltinime nurodė iš esmės skirtingą faktinę aplinkybę, apie kurią nebuvo pranešta apeliantui. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nustatė didelės žalos asmens interesams požymį, todėl yra pagrindas šią aplinkybę pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies. Baudžiamasis įstatymas (BK XLII skyrius) nenumato universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių argumentų, dėl ko laiko, kad nukentėjusiojo interesams padaryta didelė turtinė žala. Šios aplinkybės iš esmės nepatvirtina nei byloje surinkti, ištirti įrodymai. Nukentėjusysis baudžiamojo proceso metu nei sykio nenurodė, kad jo interesams būtų padaryta didelė turtinė žala, civilinio ieškinio nereiškė (t. 2, b. l. 62), neteisėtai iš jo paimti du mobilaus ryšio telefonai buvo sugrąžinti. Akivaizdu, jog konstatuoti didelės turtinės žalos padarymą nukentėjusiojo interesams nebuvo ir nėra jokio pagrindo, todėl ši aplinkybė šalinama iš skundžiamo nuosprendžio nustatomosios dalies.

Tuo pačiu pažymėtina, kad iš nuosprendžio pašalinus didelės žalos požymį, nėra pagrindas konstatuoti, jog nuteistojo padaryta veika neatitinka BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties. A. V. savavaldžiavo panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu – tai yra viena iš dviejų, BK 294 str. nustatytų, savarankiškų alternatyvių savavaldžiavimo nusikaltimo sudėčių. Pagal byloje nustatytas aplinkybes yra aišku, kad apelianto veikoje yra BK 294 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementai, vadinasi, baudžiamasis įstatymas (BK 294 str. 2 d.) pritaikytas tinkamai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas A. V. BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (A. V. pažeidė baudžiamąjį įstatymą savavališkai vykdydamas ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę dėl padarytos žalos už sugadintą telefoną), į nuteistojo asmenybę (ankščiau teistas, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, yra recidyvistas, charakterizuojamas patenkinamai), į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurių nenustatė, ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistasis savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, tačiau akcentavo, jog jam paskirta bausmė yra per griežta.

Kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui – nelaikyti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus apgailestavimo. Apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. V. teisme prisipažino tik formaliai, prispirtas įrodymų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas dėl pareikšto įtarimo, apeliantas pripažino savo kaltę, nurodė visas esmines įvykio aplinkybes, išreiškė nuoširdų apgailestavimą dėl to kas įvyko (t. 1, b. l. 105-106; 134; 137-138), parodymų patikrinimo vietoje patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 109-115). Nėra pagrindo teigti, kad A. V. ikiteisminio tyrimo metu, neigdamas grasinimą panaudoti fizinį smurtą, kas pradiniame kaltinime buvo įvardinta, kaip nukentėjusio sugriebimas už striukės, neigdamas grasinimą šunimi, savo kaltės nepripažino. Pažymėtina, kad bylos teisminio nagrinėjimo procese buvo keičiamos kaltinimo faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis (t. 2, b. l. 58), dėl kurių apeliantas prisipažino teisiamojo posėdžio metu. Tokiu būdu nėra pagrindo reikalauti iš kaltininko prisipažinti dėl tų aplinkybių, kurios, kaip buvo nustatyta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės skyrėsi nuo tų, kurios buvo dėstomos reiškiamuose įtarimuose ir kaltinamajame akte. Kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad nusikaltimas, kurį įvykdė A. V., buvo daugiau spontaniškas nei iš anksto suplanuotas. Nuteistasis apgailestavo dėl to kas įvyko, atsiprašė nukentėjusiojo (t. 2, b. l. 66).

Kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Dėl minėtų aplinkybių skundžiamas nuosprendis keičiamas, nes teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 str. 1 p.).

Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgusi į minėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei nustačiusi vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, daro išvadą, kad apylinkės teismo A. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams 5 mėnesiams pagal BK 294 str. 2 d. – per griežta. Tokiu būdu skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.) ir bausmės terminas nuteistajam sumažinamas.

Apylinkės teismas, paskyręs A. V. bausmę pagal BK 294 str. 2 d., pagrįstai taikė BK 63 str. 9 d. nuostatas ir paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Apeliantas teigia, kad paskirta bausmė turėjo būti subendrinta apėmimo būdu, tačiau nenurodė savo manymą pagrindžiančių argumentų. Kolegija pažymi, kad BK 63 str. 5 d. yra aiškiai reglamentuota, kada teismas privalo bausmes bendrinti apėmimo būdu. Nei viena iš BK 63 str. 5 d. 1-3 p. numatytų sąlygų neatitinka esamos nustatytos situacijos, todėl apėmimo būdu subendrinti bausmes nėra pagrindo.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad subendrinęs paskirtą bausmę su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, apylinkės teismas klaidinančiai nurodė į galutinę subendrintą bausmę įskaitomus sulaikymo, suėmimo ir atliktos bausmės, pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį, laikotarpius, kas akivaizdu iš apeliacinio skundo. Kolegija šiuo nuosprendžiu iš naujo subendrindama sumažintą bausmę, paskirtą pagal BK 294 str. 2 d., su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme, ištaiso šią klaidą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę – didelės turtinės žalos padarymą nukentėjusiojo interesams.

Pripažinti A. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

A. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu paskirta atlikta laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 2 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį atliktą bausmę bei sulaikyme ir suėmime būtą laiką: 2009-03-17, nuo 2009-04-20 iki 2009-04-21 ir nuo 2009-06-15 iki 2010-02-03.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.