Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Administracinėn atsakomybėn patrauktas T. L., nesutikdamas su Institucijos nutarimu, kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė administracinę nuobaudą panaikinti, tai motyvavo tuo, kad su įmonės darbuotojais neatsiskaitė dėl įmonėje susiklosčiusios sunkios materialinės padėties, nes įmonėje nebuvo apyvartinių lėšų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-22 nutartimi skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos pareigūno 2011-09-13 nutarimą dėl T. L. nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ str. 1 d. ir bylą grąžino papildomam tyrimui.

Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau VDI) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-22 nutartį ir palikti VDI Vilniaus skyriaus 2011-09-13 nutarimą nepakeistą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytais motyvais ir mano, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą bei priėmęs nutarimą, faktiškai neatliko jokio tyrimo, kadangi po protokolo surašymo nesiėmė jokių veiksmų siekdamas gauti įmonės „W“ (duomenys pakeisti) dokumentaciją ar kitokiu būdu tikrinti įmonės mokumo/nemokumo fakto. Teismo nuomone, institucija nesurinko objektyvių duomenų, kurie leistų spręsti T. L. kaltės buvimo ar nebuvimo faktą, o papildomų aplinkybių tyrimui būtina atlikti didelės apimties tyrimą. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas veikė šališkai. Iš teismui pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, kad T. L. įmonės pardavimo metu, būdamas vienintelis akcininkas ir direktorius, neperdavė jokių įmonės dokumentų naujam įmonės savininkui ir direktoriui. 2011-09-01 Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Š. Š., susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal VDI pareiškimą dėl dokumentų klastojimo ir konstatavo, kad UAB „Wo“ (duomenys pakeisti) naudojamuose dokumentuose matyti ankstesnės įmonės UAB „W“ (duomenys pakeisti) įrašai, asmenų vardai, pavardės, parašai ir datos, o pats T. L. paliudijo, kad jis pats darė užklijavimus ir rašymus, norėdamas sutaupyti žurnalus, nes pirmoji bendrovė nevykdė veiklos. T. L. nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad jis yra perdavęs visus UAB „W“ (duomenys pakeisti) dokumentus naujam įmonės savininkui, todėl teismo nuomonė, kad institucija nesiėmė jokių veiksmų, siekdama gauti dokumentus ir tariamai perkėlė įrodinėjimo naštą ant T. L., yra niekuo nepagrįsta. Institucija dėjo visas pastangas, siekdama surasti naujus įmonės vadovus ir gauti naujus įmonės dokumentus, tačiau nesėkmingai. Darytina išvada, kad nesant jokių objektyvių įrodymų, kad T. L. perdavė dokumentus naujai įmonės savininkei, įmonės dokumentai nebuvo vedami, t. y. nebuvo apskaitomas darbuotojų darbo užmokestis, vedama darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaita.

Apeliantas taip pat išreiškė prašymą iškviesti liudytojais ir apklausti buvusius UAB „W“ (duomenys pakeisti) darbuotojus, tačiau teismas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad T. L. neginčija paties darbo užmokesčio nemokėjimo fakto. Apelianto nuomone, teismas minėta prašymą atmetė be pagrindo, kadangi įmonės darbuotojai galėjo paliudyti faktą, ar jiems buvo mokamas bet koks užmokestis už atliktą darbą ir kokia forma mokamas („vokelyje“ ar oficialiai) bei ar buvo vedami darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščiai. Šių aplinkybių nustatymas, apelianto nuomone, turėjo esminės įtakos teismo nutarimo priėmimui ir objektyvių aplinkybių nustatymui, todėl teismas bylos nagrinėjimo metu buvo neobjektyvus ir šališkas.