Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-02-26 nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pagėgių policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio (toliau – Institucija) pareigūnas surašė K. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2015 m. birželio 14 d., apie 14 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) m., vairavo automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,02 promilės). Tuo K. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d.

Apeliantas neneigia vartojęs alkoholį grįžęs į namus, tačiau neigia vairavęs girtas ir nurodo, kad KET nuostata vairuotojui, transporto priemonę vairuojančiam neblaiviam, atsakomybės momentą sieja būtent su transporto priemonės vairavimo faktu ir neblaivumo laipsnis šiuo atveju yra aktualus būtent vairavimo metu. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai interpretavo liudytojos V. V. pranešimą, kad jos automobilį BMW kliudė neblaivus automobilio „Audi A6“ vairuotojas. Policijos įvykių pranešime aiškiai užfiksuota, kad pranešta, jog liudytoja tik įtaria, jog vairuotojas neblaivus. Apeliantas tai paaiškina tuo metu buvusia savijauta – aukštas kraujo spaudimas, galvos sukimasis ir pan. Apie tai, kad nebuvo tiesioginių duomenų, kad jis neblaivus, teismo posėdyje patvirtino ir pareigūnas R. S., kuris parodė, kad gautame pranešime buvo nurodyta, kad vairuotojas galbūt neblaivus. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta įrodymų vertinimų išvada, nustatant laiką, kurį jis buvo V. S. bute, nes girtumas jam buvo nustatytas tik po 32 minučių nuo įvykio, prieš kurį jis buvo blaivus, ir iki 2,02 girtumo laipsnio prisigėrė per 32 minutes, be to, nukentėjusioji į policiją skambino tik po pokalbio su juo, todėl logiška, kad laiko tarpas, išbūtas kambaryje, dar šiek tiek pailgėja. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, jog liudytojų V. S., G. P., V. P. parodymai vertintini kaip nepatikimi, kadangi jie yra jo pažįstami, jų duoti parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems, ir mano, kad jei ir yra kokie nors prieštaravimai, tai jie nėra esminiai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir nuspręsti, ar jų pakanka konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar pažeidimą padarė tas asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn. Administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Byloje esantys duomenys – liudytojų V. V., J. V., policijos pareigūno R. S. parodymai teismo posėdžio metu, kiti rašytiniai duomenys – pareigūno tarnybinis pranešimas, alkotesterio duomenys, įvykio suvestinė, fotonuotraukos, garso įrašas, neabejotinai patvirtina, kad K. B. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą.

Iš administracinės teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog K. B. teismo posėdžio metu neigė vairavęs automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus. Tačiau apygardos teismas mano, kad tokie K. B. parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams – V. V., J. V., policijos pareigūno R. S. parodymams, alkotesterio duomenims, kurių patikimumu apygardos teismas neabejoja. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek V. V., tiek J. V. nuo pat pradžių tvirtino, kad pamačiusios, jog K. B. atsitrenkė į automobilį, priėjusios prie jo pamatė jį akivaizdžiai neblaivų – nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis sunkiai išlipo iš automobilio ir sunkiai paėjo, nesiorientavo aplinkoje, todėl V. V. iš karto apie įvykį pranešė pagalbos centrui telefonu 112 nurodydama, kad automobilis „Audi A6|“ kliudė jos automobilį ir kad įtaria, jog vairuotojas neblaivus (b. l. 82–83). Atvykę į įvykio vietą pareigūnai fiksavo įvykį (b. l. 11–13), tačiau tik jiems atvykus ir aiškinantis įvykio aplinkybes paaiškėjo, kad žala nepadaryta. Paminėtų įvykių seka leidžia suprasti, kad K. B. atsitrenkimas į kitą automobilį nėra laikomas autoįvykiu, tai paaiškėjo tik atvykus policijos pareigūnams. Taigi, K. B. versija, jog jo automobiliui pariedėjus ir atsitrenkus į kitą automobilį jis neišsiaiškinęs dėl galbūt padaryto eismo įvykio nuėjo į namus iš karto vartoti alkoholį, ne tik visiškai neįtikinama ir nelogiška, bet ir prieštaraujanti teisės aktams. Būdamas blaivus ir vertindamas situaciją adekvačiai pirmiausia asmuo būtų išaiškinęs įvykio aplinkybes, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės. Toks K. B. veikimas, kai iš karto po įvykio, neišsiaiškinus jo aplinkybių, pradedamas vartoti alkoholis, yra visiškai nesuderinamas ne tik su blaiviai mąstančio žmogaus veikimu, bet ir su KET 233 p. numatytomis eismo dalyvių pareigomis įvykus eismo įvykiui – su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti, be to, už šios pareigos nesilaikymą numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 126 str. 5 d.). Surašytame paaiškinime iš karto po įvykio K. B. sutiko, jog vairavo neblaivus, ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi (b. l. 8). Taip pat išklausius pateiktą garso įrašą (b. l. 14) matyti, kad K. B. neneigė vairavęs neblaivus, nustatyto girtumo neginčijo, nekėlė versijos, jog išgėrė tik iš karto po įvykio, o, atvirkščiai, nurodė, kad išgėręs butelį alkoholinio gėrimo (garso įrašo 25:35) jis važiavo pas draugę. K. B. parodymai pasikeitė tik bylą nagrinėjant teisme, kur jis iškėlė versiją, kad išgėrė tik atvykęs pas draugę. Iš 2015-09-16 teismo posėdžio metu duotų jo parodymų matyti, kad ryte jis jautėsi blogai, todėl važiavo į vaistinę nusipirkti vaistų, bet vaistinė nedirbo, todėl atvažiavo pas draugę ir ten vartojo alkoholį (b. l. 37). 2016-01-06 teismo posėdžio metu jis patvirtino savo parodymus (b. l. 77), tačiau po garso įrašo perklausimo K. B. parodymus pakeitė ir nurodė, kad ryte su kaimynu truputį išgėrė ir tada važiavo (b. l. 89), nors, kaip minėjo anksčiau, ryte blogai jautėsi ir važiavo pirkti vaistų. Taigi, būtent K. B. pirminis paaiškinimas sutampa su garso įraše esančiais duomenimis, jis yra logiškas, jį taip pat patvirtina liudytojų V. V., J. V., policijos pareigūno R. S. parodymai ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Minėtų liudytojų parodymai yra logiški ir nuoseklūs, nekito viso proceso metu, juolab kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie tarpusavyje susieti logiška grandine ir kurie patvirtina, jog K. B. automobilį vairavo neblaivus. Be to, nenustatytas motyvas liudytojams V. V., J. V., R. S. apkalbėti ir nepagrįstai apkaltinti pažeidimo padarymu K. B., tokio motyvo nenurodo ir pats nubaustasis. Apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, šių liudytojų parodymais neturi pagrindo netikėti.

Apygardos teismas laiko pagrįsta apylinkės teismo išvadą, jog liudytojų V. S., G. P. ir V. P. parodymai laikytini nepatikimais, nes šie asmenys yra pažįstami ir artimai bendrauja ir tokie jų parodymai yra siekis, kad K. B. išvengtų administracinės atsakomybės. Be to, šių liudytojų parodymai visiškai paneigti anksčiau paminėtų įrodymų visuma, taip pat ir pateiktu garso įrašu, iš kurio galima daryti pagrįstą išvadą, kad V. S. būdama visą laiką kartu su K. B. aktyviai dalyvavo jo apklausoje policijos komisariate ir girdėjo K. B. parodymus, jų neneigė ir nepareiškė, kad K. B. pas ją atvyko blaivus, o alkoholį vartojo kartu su G. P. tik atvykęs pas ją, kaip tai vėliau nurodė teismo posėdžio metu. Girdėdama K. B. duodamą paaiškinimą policijos pareigūnams, V. S., atvirkščiai, skatino K. B. nesakyti, kad prieš atvažiuodamas pas ją jis išgėrė butelį alkoholinio gėrimo, tačiau šis norėjo pareigūnams sakyti tiesą. Be to, visiškai logiška, kad kartu neva gėręs G. P. pareigūnams atvykus būtų nurodęs, kad gėrė kartu su K. B., tačiau to nepadarė nei pareigūnams atvykus, nei vėliau galbūt atvykęs į policijos komisariatą. Todėl visiškai pagrįstai apylinkės teismas šiuos liudytojų parodymus laikė nepatikimais ir nepripažino įrodymais, jog K. B. alkoholį vartojo tik po įvykio.

Apylinkės teismas visiškai pagrįstai atmetė K. B. atstovo prašymą nesiremti byloje esančiu garso įrašu kaip įrodymu, jam nurodant, kad jis gautas neteisėtu būdu. Apygardos teismas sutinka su teismo su pozicija, jog nėra pagrindo teigti, kad įrašas buvo gautas neteisėtu būdu, vien dėl to, kad asmuo nebuvo įspėtas, jog viskas, ką K. B. pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad esminę reikšmę turi aplinkybė, kad pareigūnas informavo K. B. apie daromą garso įrašą, dėl ko jis turėjo suprasti, kad įrašas gali būti panaudotas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą.

Apygardos teismas mano, kad ta aplinkybė, kad K. B. pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jis mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių LR ATPK straipsnio nuostatų. Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nubaustojo asmens apeliaciniame skunde nėra jokių naujų objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.

Apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtame 2016-02-26 nutarime visi teismo posėdyje ištirti įrodymai išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, padarytos išvados argumentuotos ir logiškai pagrįstos. K. B. gynybos versija, neva jis alkoholį vartojo tik po vairavimo, o pas draugę atvyko būdamas blaivas, buvo tiriama ir, išanalizavus įrodymus, motyvuotai atmesta. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepakanka šioms išvadoms paneigti. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

palikti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-02-26 nutarimą nepakeistą, K. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.