- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-12
- Bylos Nr.
- I3-2535-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00666-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Alplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2020 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. ADP1-18 „Dėl R. G. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 1–3).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Departamento direktoriaus Įsakymo 1 punktu pripažinta, kad pareiškėjas, eidamas Departamento (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą, nes 2019 m. rugpjūčio 28 d. medžiojo kartu su medžiotoju A. K. dalyvavo ančių medžioklėje prie (duomenys neskelbtini) vandens telkinio. A. K. šaudė į nuo vandens telkinio pakilusias antis arčiau kaip 200 metrų (166) metrai) nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, neturėdamas šių aplinkinių sodybų savininkų sutikimų. Pareigūnas, t. y. pareiškėjas, matė daromą pažeidimą, tačiau apie padarytą pažeidimą nepranešė, nuslėpė ir toleravo. Savo tyčiniais veiksmais/neveikimu nusižengė valstybės tarnautojo etikos principams, pažeidė pamatines valstybės tarnybos veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas, tuo būdu pakenkė Departamento, kaip institucijos, įvaizdžiui, šiais savo veiksmais pažeidė įstatymų nuostatas. Ginčijamo Įsakymo 2 punktu už šio Įsakymo 1 punkte nurodytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.
Nors Įsakymo 1 punkte nurodyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą eidamas vyriausiojo specialisto pareigas, tačiau 2019 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjui buvo poilsio diena, kurią jis, kaip vyriausiasis specialistas, jokių su tarnyba susijusių veiksmų neatliko, ir neturėjo pareigos atlikti. Iš ginčijamo Įsakymo galima spręsti, kad pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda nėra susijusi su profesinės veiklos vykdymu. Todėl pareiškėjo veiksmai/neveikimas ne tarnybos metu negali būti kvalifikuojami kaip tarnybinis nusižengimas. Nurodo, kad atsakovas 2020 m. sausio 6 d. motyvuotoje išvadoje Nr. BDR-11 „Dėl galimo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto R. G. tarnybinio nusižengimo, pažeidžiant įstatymų nuostatas ir pareigūnų etiką“ (toliau – ir Išvada), siekdamas pateisinti tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimą už nesusijusį su profesinės veiklos vykdymu neveikimą, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12. Pareiškėjas, priešingai nei administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12 tarnybinio nusižengimo padarymu kaltinamas valstybės tarnautojas, neatliko jokių aktyvių veiksmų. Atsakovas pareiškėjui taiko tarnybinę atsakomybę už neveikimą, t. y. už tai, kad jis, būdamas laisvas nuo profesinės veiklos, leisdamas savo laisvalaikį medžioklėje, nepranešė apie trečiojo asmens daromą pažeidimą. Taigi administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12 nustatytos aplinkybės ir aplinkybės, iš kurių atsakovas kildina pareiškėjo tarnybinę atsakomybę, skiriasi iš esmės.
Paaiškina, kad atsakovas pareiškėjo neveikimą (nepranešimą apie pažeidimą) kvalifikavo Įsakyme nurodytomis įstatymų normomis, tačiau nei viena iš atsakovo nurodytų teisės normų nesuponuoja pareiškėjui pareigos pranešti apie tokio pobūdžio veiksmus, kuriuos 2019 m. rugpjūčio 28 d. atliko A. K.. Pareiškėjas, net jeigu ir būtų teisiškai įpareigotas pranešti apie padarytą teisės pažeidimą, nebūtų turėjęs apie ką pranešti, nes nematė, kur A. K. buvo tuo metu, kai šaudė. Nežinodamas A. K. buvimo vietos, tuo pačiu negalėjo įvertinti atstumo iki gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų. Taigi pareiškėjas tiesiog nežinojo tų esminių aplinkybių, kurių žinojimas būtų leidęs pareiškėjui A. K. veiksmus traktuoti kaip pažeidimą. Atsakovo prielaida, kad pareiškėjas matė kaip A. K. šaudė į nuo vandens telkinio pakilusias antis arčiau kaip 200 metrų (166) metrai) nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, neturėdamas šių aplinkinių sodybų savininkų sutikimų nėra pagrįsta faktiniais duomenimis. Pats atsakovas delsė pareiškėjo atžvilgiu pradėti tarnybinio nusižengimo procedūrą, kol galutinai nebuvo išspręstas A. K. administracinės atsakomybės klausimas, t. y. kol nebuvo patikimai nustatytos visos faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas kaltinimas A. K. padarius administracinį nusižengimą. Toks atsakovo delsimas tik patvirtina jo abejonių dėl padaryto nusižengimo buvimą bent jau pradiniame etape, tačiau nepaisant to, atsakovas nesąžiningai laikosi pozicijos, kad pareiškėjas iš karto turėjo žinoti, kad buvo padarytas pažeidimas.
Atsakovas pareiškėjo klausimą žvejui, ar šis turi leidimą žvejoti, traktuoja kaip pareiškėjo piktnaudžiavimą tarnyba, kaip norėjimą parodyti savo galią, kaip siekimą kitų tikslų nei numatyta įstatyme. Viena vertus, atsakovas iš pareiškėjo reikalauja, kad ši net ir būdamas ne tarnyboje, ilsėdamasis, savo nuožiūra leisdamas laisvalaikį, tuo pat metu pranešinėtų apie kitų asmenų daromus pažeidimus. Tačiau kitą vertus, pareiškėjo atsargų pasidomėjimą, ar žvejys teisėtai žvejoja, pozicionuoja, kaip pareiškėjo neteisėtus veiksmus. Tokia atsakovo pozicija yra eklektiška, generuoja dviprasmybę, pareiškėjo padėties neapibrėžtumą, neužtikrintumą dėl to, kokio elgesio iš pareiškėjo tikisi atsakovas kaip jo darbdavys. Skundžiamas Įsakymas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka tiek įstatymo reikalavimų, tiek jurisprudencinės praktikos, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra naikintinas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).
Nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su tuo, kad jis buvo ne tarnybos metu, todėl tai neturėtų būti vertinama kaip tarnybinis nusižengimas, be to, pareiškėjas nematė, kai buvo šaudoma, neatitinka paties pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 26 d. teiktame paaiškinime. Pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad matė kaip A. K. šovė į skrendančias antis, o prie jų atėjo pasipiktinęs pilietis. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 11 d. paaiškinime nurodė, kad susitikus su A. K., jis nurodė, jog nušovė antį, o jiems besišnekučiuojant priėjo vyriškis. Tokios prieštaringos paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, tai pareiškėjo siekis išvengti atsakomybės.
Tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs Departamento pareigūnas išsamiai išnagrinėjo visus tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviuosius, objektyviuosius požymius bei kitas aplinkybes, svarbias tarnybinės nuobaudos skyrimui. Šio tyrimo rezultatai užfiksuoti Išvadoje. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi išimtinę teisę pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priimti sprendimą skirti tarnybinę nuobaudą. Ši teisė savaime negali būti laikoma įstaigos vadovo psichologiniu spaudimu.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2020 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. ADP1-18 „Dėl R. G. tarnybinio nusižengimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad asmuo kreipėsi į Departamento (duomenys neskelbtini) valdybą elektroniniu laišku, nurodydamas, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. 21.15 val. žvejojo (duomenys neskelbtini) ir tuo metu su vyrai pradėjo šaudyti į antis privažiavę automobiliu (b. l. 35).
A. K. 2019 m. rugsėjo 26 d. pateiktame paaiškinime Departamentui nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. medžiojo kartu su pareiškėju bei patikrinus, ar nėra žvejų, šovė 3 ar 4 šūvius bei vieną antį sumedžiojo. Tuomet atvyko vyras, kuris teiravosi, ar jie turi teisę medžioti antis, tuomet kažkam skambino telefonu. Kadangi pareiškėjas ir A. K. nenorėjo veltis į konfliktą, todėl išvažiavo ir grįžo po 30 min, išsitraukti nušautą antį (b. l. 31–32).
Departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. Patikrinimo akte Nr. PA-(6)-2 nurodyta, jog atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pranešimas pasitvirtino A. K. šaudė mažesniu kaip 200 metrų atstumu nuo gyvenamųjų sodybų tuo pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Asmeniui pradėta administracinio nusižengimo teisena (b. l. 25–27).
A. K. 2019 m. spalio 24 d. pateiktame paaiškinime Departamentui nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. apie 21.15 val. vykdydamas medžioklę, su šalia esančių sodybų savininkais nederino, kad bus šaudoma arčiau kaip 200 m nuo pastatų. Manė, jog buvo pasirinktas saugus atstumas. Apie padarytą pažeidimą prisipažįsta bei gailisi (b. l. 30).
Departamentas 2019 m. spalio 24 d. Nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. AM-AAD-ANR_N-3359-2019 A. K. buvo skirtas įspėjimas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. apie 21.15 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) vandens telkinio, (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo ,, (duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, A. K. medžiojo kartu su pareiškėju. A. K., būdamas medžioklės vadovu, šaudė su jam priklausančiu medžiokliniu šautuvu į nuo vandens telkinio pakilusias antis, arčiau kaip 200 metrų (166 metrai) nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, neturėdamas šių aplinkinių sodybų savininkų (rašytine ar žodine forma) sutikimų. Šios medžioklės metu A. K. sumedžiojo vieną antį (b. l. 18–19).
Departamento Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriaus vedėjos M. R. 2019 m. gruodžio 2 d. Tarnybiniu pranešimu ,,Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo“ Departamento direktoriui buvo siūloma pradėti galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą pareigūno, t. y. pareiškėjo, atžvilgiu (b. l. 39).
Departamentas 2019 m. gruodžio 4 d. Pranešimu ,,Apie galimą tarnybinį nusižengimą“ Nr. (6)-VDR- informavo pareiškėją, kad yra pradėtas tyrimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo (b. l. 36–37).
Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 11 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. apie 21.15 val. (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, (duomenys neskelbtini) tvenkinyje, (duomenys neskelbtini) kartu su medžiotoju A. K. medžiojo antis. Pareiškėjas medžioti antis nuėjo į kairę pusę kryptimi link (duomenys neskelbtini) kelio, A. K. paėjo dešinėn link (duomenys neskelbtini) pusės. Tvenkinys buvo apaugęs krūmais, todėl, kur stovėjo A. K., pareiškėjas nematė. Po kiek laiko pasigirdo šūviai, o susitikus, A. K. pasakė, kad nušovė vieną antį. Jiems besišnekant priėjo vyriškis ir pasiteiravo ar turi teisę medžioti antis, nufotografavo apreiškėjo automobilio numerius ir kažkam paskambino (b. l. 38).
Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 11 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog 2019 m. rugpjūčio 28 d. apie 21.15 (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo ,, (duomenys neskelbtini)“ medžioklės plotų vienete, (duomenys neskelbtini) tvenkinyje, (duomenys neskelbtini) kartu su medžiotoju A. K. (medžioklės vadovu), medžioklės lapo Nr. 10, medžiojo antis. Pareiškėjas medžioti antis nuėjo į kairę pusę kryptimi link (duomenys neskelbtini) kelio, A. K. paėjo dešinėn link (duomenys neskelbtini) pusės. Tvenkinys buvo apaugęs krūmais, todėl, kur stovėjo A. K., pareiškėjas nematė. Susitikę prie automobilio, A. K. pasakė, kad nušovė vieną antį. Jiems besišnekant prie jų priėjo vyriškis, kuris paklausė ar jie turi teisę medžioti antis. Pareiškėjo teigimu, jis nežino, kur konkrečiai A. K. medžiojo antis, jo buvimo vietos šūvio momentu pareiškėjas nematė, todėl negali pasakyti, ar jis antis medžiojo arčiau nei 200 m iki gyvenamųjų sodybų. Išvadoje taip pat nurodyta, kad šis 2019 m. gruodžio 11 d. pateiktas paaiškinimas prieštarauja 2019 m. rugsėjo 26 d. pateiktam paaiškinimui. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 26 d. paaiškinime nurodė, kad atvykę į medžioklę (duomenys neskelbtini) vandens telkinyje kartu su A. K. kelio atkarpoje paėjo apsižvalgyti ar nėra žvejų ir surasti vietą iš kurios geriau atsistoti medžioti, kad nebūtų pažeistos medžioklės taisyklės. A. K. šovė į skrendančias antis nuo (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas neprisimena kiek kartų, galimai tris. Po šūvių iš karto prie automobilio priėjo pasipiktinęs pilietis. Išvadoje akcentuota, kad pareiškėjas priėjusio asmens klausė, ar jis turi leidimą žvejoti. Išvadoje taip pat pabrėžta, jog pareiškėjas ne darbo metu būdamas liudininku daromo pažeidimo ir apie jį nepranešdamas, nuslėpdamas bei toleruodamas, nusižengė tarnybinės etikos normoms, pagrindiniams aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principams, tuo žemindamas valstybinės tarnybos sistemos autoritetą, griaudamas pasitikėjimą Departamentu. Atliekant tyrimą lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, Išvada buvo siūloma skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, t. y. pastabą (b. l. 5–6).
Departamento direktorius Įsakymo 1 punktu pripažino, kad pareiškėjas, eidamas Departamento (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiojo specialisto pareigas padarė tarnybinį nusižengimą, nes 2019 m. rugpjūčio 28 d. medžiojo kartu su medžiotoju A. K. dalyvavo ančių medžioklėje prie (duomenys neskelbtini) vandens telkinio. A. K. šaudė į nuo vandens pakilusias antis arčiau kaip 200 metrų (166 metrai) nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų, neturėdamas šių aplinkinių sodybų savininkų sutikimų. Pareiškėjas matė daromą pažeidimą, tačiau apie padarytą pažeidimą nepranešė, nuslėpė ir toleravo. Savo tyčiniais veiksmais/neveikimu nusižengė valstybės tarnautojo etikos principams, pažeidė pamatines valstybės tarnybos veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas, tuo būdu pakenkė Departamento, kaip institucijos, įvaizdžiui, šiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. D1-69 ,,Dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 15.1 ir 15.3 punktus. Pagal Įsakymo 2 punktą, už šio Įsakymo 1 punkto nurodytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba (b. l. 4).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VTĮ, Įstatymas ir Taisyklės.
VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Pagal šio straipsnio 5 punktą, valstybės tarnautojai privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų ir taisyklių, vengti interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė grindžiama be kita ko atsakomybės neišvengiamumo principu – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai turi siekti, kad kiekvienas asmuo, padaręs aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimą, būtų nustatytas, patrauktas atsakomybėn, teisingai ir laiku nubaustas, visiškai atlygintų aplinkai padarytą žalą bei pašalintų pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes.
Taisyklių 15.1 punkte nustatyta, kad ne tarnybos metu Pareigūnas privalo elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sistemą ir Pareigūnus.
Taisyklių 15.3 punkte nustatyta, kad ne tarnybos metu Pareigūnas privalo privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir Pareigūno reputacija.
Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) medžiotojų klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugpjūčio 28 d. medžioklės lapas Nr. 10 patvirtina, kad A. K. turėjo teisę laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 29 d. leidimą medžioti (b. l. 20). A. K. yra medžiotojas nuo (duomenys neskelbtini) (b. l. 28). Taip pat į bylą pateikti 2019 m. rugsėjo 12 d. paaiškinimai, patvirtina, jog buvo šaudoma (b. l. 21, 22). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 28 d. vyko medžioti kartu su A. K.. Pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad jis kaip Departamento vyriausiasis specialistas būdamas ne darbo metu nenustatė medžioklės pažeidimo A. K. ir dėl to jam nevykdant profesinių pareigų buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 26 d. ir 2019 m. gruodžio 11 d. pateikti paaiškinimai skyrėsi, t. y. vienu atveju pareiškėjas nurodo, kad nebuvo kartu su A. K., kai jis šovė į antis, o kitu atveju pareiškėjas teigia, kad buvo kartu ir matė, kaip A. K. šovė. Tokie prieštaringi duomenys, teismo nuomone, suponuoja išvadą, jog tokiu būdu pareiškėjas siekė išvengti atsakomybės. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas kartu su A. K. medžiojo ne darbo metu. Nors pareiškėjas nurodo, kad būdamas ne darbo metu, neturėjo pareigos nustatyti atliekamo pažeidimo ir apie jį pranešti, teismas su šia pareiškėjo pozicija nesutinka, kadangi aukščiau nurodytos teisės aktų nuostatos nesuponuoja pareigos būtent tik darbo metu nustatyti atliekamus pažeidimus ir apie juos informuoti. Pažymėtina, jog valstybės tarnautojas privalo net ir būdamas ne darbo metu informuoti apie daromus pažeidimus atsakingus asmenis, o to neatlikus, jam turi būti taikoma įstatymuose numatyta teisinė atsakomybė.
VTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 3 dalį, už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui už nustatytą tarnybinį nusižengimą buvo taikoma švelniausia nuobauda, vadovaujantis VTĮ 33 straipsnio 3 dalimi.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nei viena iš atsakovo Įsakyme nurodytų teisės normų nesuponuoja pareiškėjui pareigos pranešti apie atliktus veiksmus. Be to, net jei ir tokią pareigą turėtų, tai nebūtų įpareigotas pranešti, kadangi nematė, kur A. K. buvo tuo metu, kai šaudė.
Kaip minėta, nustatyta, jog pareiškėjo pateikti 2019 m. rugsėjo 26 d. ir 2019 m. gruodžio 11 d. paaiškinimai yra prieštaringi. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 26 d. paaiškinime nurodė, kad matė kaip A. K. šovė į antis, tačiau tiksliai neprisimena, kiek kartų. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas matė, kaip A. K. šovė į antis, tačiau vėlesnės apklausos metu savo paaiškinimą pakeitė. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas matė, kaip buvo šaunama į antis, nustatyta tiek Išvadoje, tiek Įsakyme, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, jog tai nėra pagrįsta faktiniais duomenimis. Taip pat ši aplinkybė nurodyta ir asmens, pranešusio apie įvykį, Departamentui pateiktame elektroniniame laiške (b. l. 35). Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas nematė A. K. šūvių į antis. Nors VTĮ, Įstatymo ir Taisyklių nuostatose nėra tiesiogiai reglamentuota pareiškėjui pareiga pranešti apie padarytą įstatymui priešingą veiką, tačiau ši pareiga kyla iš minėtų nuostatų pagal kurias valstybės tarnautojas net ir ne tarnybos metu privalo elgtis atsakingai bei užkardyti daromus teisės pažeidimus. Pareiškėjui, kaip valstybės tarnautojui, susipažinusiam su galiojančių teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis jo tarnybinę veiklą, turėtų būti žinomos VTĮ, Įstatymo ir Taisyklių nuostatos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas delsė pradėti tarnybinio nusižengimo procedūrą, kol A. K. nebuvo taikyta administracinė atsakomybė, o tai reiškia, kad jog atsakovas turėjo abejonių dėl padaryto nusižengimo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. Patikrinimo aktu Nr. PA-(6)-2 buvo nustatyta, jog A. K. šaudė mažesniu kaip 200 metrų atstumu nuo gyvenamųjų sodybų (b. l. 25–27). A. K. administracinė atsakomybė buvo taikyta 2019 m. spalio 24 d. (b. l. 18–19). Išvada priimta 2020 m. sausio 6 d. (b. l. 5–6), o pareiškėjui atsakomybė taikyta 2020 m. sausio 20 d. (b. l. 4). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste nesutiktina su pareiškėjo skundo teiginiais, jog Departamentas delsė taikyti pareiškėjui atsakomybę, kadangi turėjo abejonių dėl nusižengimo. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog gavus pranešimą apie padarytą veiką, buvo pradėtas tyrimas ir nenustačius aplinkybių, jog pareiškėjas medžioklės metu šaudė, tačiau nustačius, kad A. K. šaudė, atitinkamai taikyta įstatyme numatyta atsakomybė. Ta aplinkybė, jog pareiškėjui buvo taikyta atsakomybė po to, kai A. K. buvo taikyta atsakomybė, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Departamentas dėl abejonių netaikė įstatyme numatytos atsakomybės.
Pareiškėjo teigimu, Departamentas Išvadoje nepagrįstai remiasi LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-2793-12, kadangi pareiškėjas neatliko jokių aktyvių veiksmų.
Šioje LVAT nutartyje konstatuota, kad šios teisės normos įtvirtina svarbiausius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus (tarp jų pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo) bei įpareigoja valstybės tarnautoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Minėtų etikos principų valstybės tarnautojas turi laikytis ne tik tiesiogiai atlikdamas savo pareigas, bet ir kitu tarnybos laiku, viešojoje erdvėje vengti tokio elgesio, kuris galėtų suformuoti neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą ir jos elementus. <...> Reikalavimas iš valstybės tarnautojų laikytis bendrųjų etikos principų tik tiesiogiai atliekant jų pareigybės aprašyme numatytas funkcijas būtų neprotingas ir nesuderinamas su valstybės tarnybos tikslais.
Pareiškėjas neatlikdamas jokių veiksmų, t. y. šiuo atveju neinformuodamas apie padarytą pažeidimą, atliko tarnybos nusižengimą, nesuderinamą su valstybės tarnybos tikslais. Tai, ar asmuo atliko aktyvius veiksmus ne tarnybos metu, ar jų neatliko, tačiau būdamas valstybės tarnautoju, bet kuriuo atveju privalo pranešti apie daromą ar jau padarytą pažeidimą. Aukščiau nurodyta LVAT nutartis patvirtina, kad teismai laikosi vieningos praktikos, pagal kurią asmeniui būnant ne tarnybos metu, jis vis tiek turi elgtis taip, kaip numatyta jo tarnybinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjas turėjo pranešti apie atliktą neteisėtą veiką.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Departamentas netinkamai kvalifikavo pareiškėjo pateiktą klausimą žvejui apie turimą leidimą žvejoti, pažymėtina, jog ši aplinkybė nurodyta Išvadoje, tačiau Įsakymu pareiškėjui už tai netaikyta tarnybinė atsakomybė, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Įsakymą.
Pareiškėjo teigimu, Įsakymas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka tiek įstatymo reikalavimų, tiek jurisprudencinės praktikos, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Įsakymas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Iš ginčijamo Įsakymo matyti, jog jis yra motyvuotas bei pagrįstas teisės aktų nuostatomis, t. y. jame yra nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisės aktų reikalavimai, kuriuos pareiškėjas pažeidė, atlikdamas tarnybinį nusižengimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas Įsakymas galėtų būti panaikintas. Be to, ginčijamas Įsakymas yra pasirašytas įgaliojimus turinčio asmens, jame yra nurodyta jo apskundimo tvarka. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Įsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2020 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. ADP1-18 „Dėl R. G. tarnybinio nusižengimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.