Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto D. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-15 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu D. D. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. numatytus teisės pažeidimus ir jam paskirtos administracinės nuobaudos: pagal ATPK 127 str. 2 d. – 100 Lt (28 Eur) bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. – 3000 Lt (868 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000 Lt (868 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Paskirtos baudos mokėjimas išdėstytas 15 mėnesių laikotarpiui, įpareigojant D. D. kas mėnesį mokėti po dalį – 200 Lt baudos (po 57.62 Eur).

D. D. nubaustas už tai, kad 2014-11-17 apie 22.40 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. žiedinėje sankryžoje, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz E300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį J. D., nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir užvažiavo ant šaligatvio bortelio. Eismo įvykio metu apgadintas šaligatvio bortelis ir automobilio „Mercedes Benz E300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis, priekinis kairės pusės sparnas, priekinis kairės pusės ratas, užpakalinis kairės pusės ratas. D. D. iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai. Taip jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 222 p. reikalavimą.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

ATPK 7 str. 2 d. nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma griežtai laikantis teisėtumo. Vieni iš ATPK 248 str. numatytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, jog organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal formuojamą teismų praktiką administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų.

Bylos duomenys patvirtina, pats administracinėn atsakomybėn patrauktas D. D. taip pat neginčija fakto, jog nagrinėjamo įvykio metu jo vairuotam automobiliui buvo padaryta žala. Taigi minėtas įvykis formaliai atitinka pirmiau paminėtame įstatyme įtvirtintą eismo įvykio sąvoką. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar šio įvykio metu buvo padaryta žala kitiems asmenims priklausančiam turtui ir ar apie šį eismo įvykį asmuo privalėjo pranešti policijai, t. y. ar jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl ATPK 127 str. 2 d. numatytų pažeidimų padarymo, yra išaiškinęs, jog tam, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus minėtą teisės normą, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą. Jeigu yra apgadinamas tik automobilis, kurį vairuoja pats eismo įvykį sukėlęs asmuo, atsakomybė pagal ATPK 127 str. 2 d. nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-2179/2009, 2012 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje N575-310/2012). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 130 str. 1 d. nuostatas, yra padaręs išvadą, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta KET (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-2179/2009, 2012 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje N575-310/2012). KET 222 p., kuris inkriminuotas apeliantui, numato pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėjant bylas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos reikšminga nustatyti, ar buvo padaryta žala aplinkiniams, sugadintos kitos transporto priemonės ar kitiems asmenims priklausantis turtas, nes būtent tuo pasireiškia pavojingumo eismo saugumui laipsnis. ATPK 130 str. 1 d. numatytas pažeidimas padaromas tik tyčia, taigi asmuo turi suvokti ne tik tai, jog jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai - tyčia nevykdė pareigos pranešti nukentėjusiajam apie padarytą žalą ar informuoti policiją apie eismo įvykį. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas, pasišalina.

Kaip matyti iš D. D. pareikšto kaltinimo, jam aptariamo įvykio metu inkriminuoti jo paties vairuoto automobilio ir šaligatvio bortelio padaryti apgadinimai. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, nagrinėjamu atveju bylos duomenimis neginčijamai nustatyta tik tai, jog analizuojamo eismo įvykio metu buvo apgadintas D. D. vairuojamas automobilis. Jokių objektyvių ir patikimų duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog D. D. aptariamo įvykio metu savo veiksmais padarė žalą kitiems asmenims priklausančiam turtui, nagrinėjamoje byloje nėra. Kaip matyti iš byloje esančių policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, juose nurodyta, jog policijos pareigūnams, atvykusiems į analizuojamo eismo įvykio vietą, buvo rastas apgadintas šaligatvio bortelis ir pabirusios automobilio plastikinės detalės. Iš paties D. D. pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų bei jo apeliacinio skundo matyti, kad jis, sužinojęs iš policijos pareigūnų, jog užvažiavęs ant šaligatvio bortelio jį galimai apgadino, apie tai informavo Panevėžio miesto savivaldybės pareigūnus bei susitiko su pareigūnu, atsakingu už Panevėžio miesto gatves, su kuriuo tarėsi dėl galimų nuostolių, kurie nebuvo dideli (siekė apie 200 Lt), padengimo. Pats nepastebėjo ir nesuprato, jog aptariamo įvykio metu apgadino šaligatvio bortelį ir dėl to kam nors padarė žalą, taip pat nepagalvojo, kad reikia kviesti policiją. Būdamas įsitikinęs, jog apgadino tik savo vairuotą transporto priemonę, dėl ko jokia atsakomybė jam nekyla, pasitraukė iš įvykio vietos. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, vien šie duomenys neleidžia kategoriškai tvirtinti D. D. kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Tokios išvados nepaneigia ir byloje esančios foto nuotraukos, kadangi jose užfiksuoti duomenys, nesant byloje jokių kitų objektyvių įrodymų apie galimai padarytą žalą kitiems asmenims priklausančiam turtui, nepatvirtina, kad foto nuotraukose užfiksuoti galimi šaligatvio bortelio apgadinimai buvo padaryti būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apylinkės teismas, nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, nesiaiškino dėl aptariamo įvykio metu galimai kitų asmenų turtui padarytos žalos, t. y. apylinkės teismas nesiaiškino, ar būtent D. D. veiksmai, jam užvažiuojant ant šaligatvio bortelio, sąlygojo šio bortelio apgadinimą, taip pat nesiaiškino šio bortelio būklės iki analizuojamo eismo įvykio. Byloje nėra jokios pretenzijos dėl žalos, padarytos dėl bortelio apgadinimo, t. y. nagrinėjamoje byloje nėra jokio objektyvaus ir patikimo dokumento, pagrindžiančio kitų asmenų turtui padarytos žalos faktą. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie D. D. veiksmais padarytą žalą kitų asmenų turtui, galimai padarytos žalos apimtį ir jos dydį. Dėl to lieka neaišku, kokiais bylos duomenimis remdamasis apylinkės teismas padarė išvadą, jog D. D. analizuojamo eismo įvykio metu apgadino šaligatvio bortelį ir suvokęs, jog savo veiksmais padarė turtinę žalą, siekdamas išvengti jos atlyginimo, tyčia, sąmoningai iš eismo įvykio vietos pasišalino, nepranešęs apie eismo įvykį policijai, nes tik neginčijamai nustačius šias aplinkybes kyla administracinė atsakomybė už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų teisės pažeidimų padarymą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi tik prielaida, kad šaligatvio bortelis buvo apgadintas būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu, nors, kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat yra numatyta pareiga rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes (ATPK 256 str. 3 d.). Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus – imtis priemonių nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes bei pašalinti byloje esančias abejones tam, kad būtų priimtas pagrįstas ir teisėtas bei abejonių nekeliantis sprendimas. Tačiau apylinkės teismui, nesiėmus priemonių papildomiems duomenims surinkti bei juos ištirti ir įvertinti, o nagrinėjamoje byloje nesant objektyvių, neginčytinų bei patikimų įrodymų, patvirtinančių apie aptariamo eismo įvykio metu galimai padarytą žalą kitų asmenų turtui, apygardos teismo vertinimu, skundžiamame nutarime nebuvo jokio pagrindo konstatuoti D. D. kaltės dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., padarymo. Vien pats faktas, jog aptariamo įvykio metu D. D. nesuvaldęs automobilio užvažiavo ant šaligatvio bortelio ir apgadino automobilį, nesant byloje jokių objektyvių duomenų apie eismo įvykio metu padarytą žalą kitiems asmenims priklausančiam turtui, neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog yra padarytas ATPK 127 str. 2 d. numatytas pažeidimas, o kartu ir pažeidimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad D. D. veiksmais, t. y. jam užvažiavus ant šaligatvio bortelio, buvo padaryta žala kitiems asmenims priklausančiam turtui, dėl ko jam kyla atsakomybė už ATPK 127 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą, o kartu ir pareiga pranešti apie eismo įvykį policijai.

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad skundžiamame teismo nutarime išvados dėl D. D. kaltės padarytos nesurinkus ir išsamiai neištyrus visų bylai reikšmingų duomenų. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ATPK 248 ir 257 str. reikalavimų, skundžiamas nutarimas naikinama kaip neteisėtas bei nepagrįstas, ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tenkinti dalį D. D. apeliacinio skundo.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimą ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.