Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė ieškiniu (b.l. 3-6, t.1) prašė nutraukti santuoką tarp ieškovės ir atsakovo, įregistruotą 1990 12 27 Kauno m. CMB, akto įrašo Nr. 4907, dėl atsakovo kaltės, po santuokos nutraukimo palikti sutuoktinei jos santuokinę pavardę “Z. ”, santuokoje įgytą turtą – keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe; Individualią A. Z. įmonę pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad jos šeimyninis gyvenimas su atsakovu daugiau kaip penkeri metai yra nesklandus, santuokinio gyvenimo šalys nebegyvena ir bendro ūkio neveda. Atsakovas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, kadangi turi kitą moterį Vilniuje, pas kurią gyvena ir su kuria važinėja į užsienį, į namus sugrįžta savaitgaliais, sugrįžęs terorizuoja ją ir jos kartu gyvenančią dukrą, pastoviai prieš jas naudoja psichologinį smurtą, žemina, užgaulioja. Kadangi iki santuokos su atsakovu sudarymo ieškovė gyveno jai tėvų padovanotame dviejų kambarių bute, o praėjus trims metams šis butas mainų sutarties pagrindu buvo iškeistas į keturių kambarių butą nemokant jokios priemokos, laiko, kad naujai įgytas butas, nors ir įgytas santuokos su atsakovu metu, turėtų būti nelaikomas bendrąja jungtine nuosavybe, o pripažintas ieškovės asmenine nuosavybe. Nors individuali A. Z. įmonė įsteigta santuokos metu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ji įsteigta iš jo asmeninių lėšų ir naudojama jo poreikiams tenkinti, ieškovė prašo šią įmonę pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe. Bute yra registruota atsakovo įmonė, kas reiškia, jog ji yra panaudos gavėjas, kuri privalo prižiūrėti savo turtą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad langus keitė ne atsakovas, o individuali įmonė, į kurios išlaidas ir buvo įtrauktos šios išlaidos. Komunaliniai mokesčiai negali būti įtraukti į buto pagerinimo išlaidas ir yra privalomi visiems, kurie šiomis paslaugomis naudojasi.

Atsakovas priešieškiniu (b.l. 23-28, t.2) prašė santuoką nutraukti pripažįstant abiejų sutuoktinių kaltę dėl jos nutrūkimo, padalinti santuokoje įgytą turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), per pusę natūra, padalinti kilnojamuosius daiktus pagal pateiktą sąrašą natūra, ieškovei paliekant jos pageidaujamus daiktus. Atsakovas nurodė, kad ieškovės kaltė pasireiškė tuo, jog ji buvo jam nelojali, t.y. neatsižvelgdama į atsakovo nuomonę, leido bendrame šeimos bute apsigyventi dukters R. M. sugyventiniams, kurių viso buvo keturi, ir kurie atsakovo namuose savivaliavo. Tokiu būdu, tiek ieškovė, tiek ir jos duktė padarė žalą, t.y. sumažino turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, dalį, kas pasireiškė negautomis pajamomis už faktinę nuomą ir padidėjusiomis komunalinėmis išlaidomis bei kitomis sąnaudomis, kurios buvo apmokamos iš bendrų šeimos lėšų. Taip pat ieškovės kaltė pasireiškė tuo, jog ji netoleruoja atsakovo darbinės veiklos, teigdama, kad tokiu būdu jis nuo 2000 metų paliko šeimą. Ieškovės argumentus apie jo neištikimybę laiko nepagrįstais. Butą, esantį (duomenys neskelbtini) , atsakovas įgijo santuokoje su ieškove, t.y. po keturių bendro gyvenimo metų, keičiant butus jis sumokėjo vienuolikos tūkstančių JAV dolerių priemoką, tačiau norėdami išvengti mokesčių, sutartyje šios sumos nenurodė. Bute buvo padarytas remontas, pakeisti nauji langai, durys, spynos, užraktai, pagerintas vonios kambarys, įstiklinti balkonai ir kt., viso už 40 000 JAV dolerių. Todėl laiko, kad butas yra bendroji jungtinė nuosavybė ir prašo jį, atsižvelgiant dar ir į tą aplinkybę, kad jis neturi kito nekilnojamojo turto, padalinti po ½ dalį natūra.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 59-69, t.2) atsakovas A. Z. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2007-03-29 sprendimą: nutraukti E. Z. ir A. Z. santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; padalinti santuokoje įgytą turtą, t.y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra, kiekvienai šaliai priteisiant po ½ dalį buto; išspręsti sutuoktinių išlaikymo klausimą, nustatant, kad išlaikymas nei vienam iš sutuoktinių nenustatomas; likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutuoktinių turtiniams santykiams taikė ne galiojantį CK, o SŠK, ir vadovavosi pasenusia, nebegaliojančia, suformuota taikant nebegaliojantį SŠK, teismų praktika. Teismas turėjo vadovautis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad CK 3.87 str. - 3.100 straipsniai, susiję su sutuoktinių turto pagal įstatymą nustatytu teisiniu režimu, taikomi nepaisant to, kad tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Teismas taikė minėto įstatymo 25 straipsnio 2 dalį, kuri nustato taikytinas normas tik sandoriams, susijusiems su disponavimu bendrąja jungtine nuosavybe, jos suvaržymui. Santuokoje įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė tik tuo atveju, jeigu to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 str.1 d. 7 p.). Fakto, jog tam tikras turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, įrodinėjimo pareiga tenka sutuoktiniui, kuris tai teigia. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte išvardytas aplinkybes, sudarančias pagrindą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovės asmeniniu turtu. Ieškovė šių aplinkybių net neįrodinėjo. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo turto įgijimo metu ieškovė būtų aiškiai išreiškusi valią šį turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Priešingai, visos aplinkybės liudija būtent, kad siekta sukurti bendrąją jungtinę nuosavybę: butas buvo mainomas po santuokos sudarymo tam, kad įgytas butas taptų šeimos būstu (tą patvirtino ir pati ieškovė posėdžio metu - b. 1. 152, t.1); iš karto po ginčo buto įsigijimo ieškovės ir apelianto šeima jame apsigyveno ir gyvena iki šiol. Apeliantas neįrodinėjo buto pagerinimų, atliktų santuokoje, vertės, nes atsižvelgiant į šiam turtui taikomą teisinį režimą tai nebuvo tikslinga, be to pačio fakto, kad turtas santuokos metu buvo pagerintas, neneigė ir ieškovė. Ieškovė pati patvirtino, kad įgytas butas buvo „nugyventas" (b.l. 154, t.1), pripažino, kad iš bendrų lėšų buvo daromas remontas. Byloje yra įrodymų, kad butas buvo gerinamas ne tik iš bendrų, bet ir iš asmeninių apelianto lėšų, nes tam tikri pagerinimai buvo įgyti būtent iš apelianto asmenine nuosavybe priklausančios individualios įmonės lėšų. Apelianto nuomone, ieškovės reikalavimas santuokoje įgytą turtą pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe apskritai negalėjo būti nagrinėjamas, kadangi ieškovė sumokėjo tik 100 Lt žyminį mokestį, t.y. sumokėjo tik už neturtinį reikalavimą nutraukti santuoką. Pirmosios instancijos teismas primygtinai siūlė, o vėliau net nurodė atsakovui reikšti priešieškinį, todėl atsakovas buvo priverstas patirti išlaidas, mokėdamas žyminį mokestį už reikalavimą, kurį turėjo pareikšti ir žyminiu mokesčiu apmokėti pati ieškovė. Pirmosios instancijos teismas apelianto sąskaita išsprendė ieškovės ieškinio trūkumus, todėl teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė, gyvendama santuokoje, neva rūpinosi ne tik savo šeima, bet ir apelianto dukterimi iš pirmos santuokos, dirbo, stengėsi prisidėti prie šeimos biudžeto, o apeliantas neva šių pareigų nevykdė. Apelianto dukra iš pirmos santuokos gyveno ne su ieškove, o su savo mama, todėl pagrindo teigti, kad ieškovė rūpinosi apelianto dukterimi, prisidėjo prie jos auklėjimo, nėra. Tai, kad apelianto dukra bendravo su savo tėvu, tai lėmė jos atsitiktinį bendravimą ir su ieškove bei jos dukterimi. Iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad ieškovė priekaištavo, kad apeliantas rūpinasi savo dukra, skiria lėšų jos mokslams (b.1. 151, t.1), neva atsakovo dukteriai sudaromos kuo geresnės sąlygos. Šios aplinkybės paliudija pačios ieškovės netoleranciją, nepakantumą apelianto dukrai, sutuoktinio - apelianto siekiui ja rūpintis, pavydą, kad apeliantas rodo dėmesį, kartu skirdamas finansavimą savo dukrai iš pirmos santuokos, kurią ieškovė laiko „pašaliniu asmeniu". Apeliantas nuo mažens kartu augino ir ieškovės dukterį, rūpinosi tiek ieškove, tiek jos dukterimi iš pirmos santuokos, prisiėmė didžiąją dalį šeimos išlaikymo išlaidų, ką patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek ieškovės parodymai (b.1.169, t.1), finansavo ieškovės ir jos dukters keliones į užsienį, kitaip rūpinosi savo šeima. Teismas minėtų aplinkybių nelaikė reikšmingomis. Aplinkybes, kad atsakovas už butą mokėdavo tik dalinai ir tik prieš 5 metus, paneigė tiek ieškovės dukra R. M. , patvirtinusi, kad apeliantas bute gyvena jau 12 metų, tiek liudininkas T. P. , patvirtindamas, jog T. P. bute gyveno kartu su apeliantu, tiek pačios ieškovės atstovas, pripažinęs, kad apeliantas moka už bute sunaudotą elektrą, vandenį (b. 1. 169, t.1). Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovė yra nesąžininga, siekia dirbtinai sukurti neigiamą nuomonę apie apeliantą. Aplinkybes, kad apeliantas buvo reiklus ieškovės dukrai, teismas nepagrįstai vertino kaip apelianto nepakantumą, netoleranciją ir nesirūpinimą. Nors ieškovės dukra nėra biologinė apelianto dukra, jis ją augina nuo 8 metų. Ieškovė, būdama R. M. mama, atlaidžiau žiūri į R. M. elgesį ir akcentuoja ne poreikį ją sudrausminti, o faktą kad apeliantas R. M. kritikuoja, todėl apelianto priekaištus vertina neadekvačiai. Tačiau tai jokiu būdu neįrodo apelianto nelojalumo, netolerancijos ir nepakantumo. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, pagrindžiančius ieškovės kaltę - nelojalumą, nepagarbą apeliantui. Teismas nelaikė reikšmingu to, kad apeliantas buvo savo namuose negerbiamas, jo nuomonės, sprendžiant vaikų auklėjimo, bendro gyvenimo klausimus, sprendžiant leidimo T. P. apsigyvenimo šeimos bute klausimą, nebuvo paisoma. Apelianto nuomone, natūralu, kad bute apsigyvenus asmeniui, kurio įsikėlimo klausimas su apeliantu nederintas, apeliantas tam prieštaravo. Taip pat natūralu, kad kaip ir daugelis savo vaikais besirūpinančių tėvų, apeliantas prieštaravo R. M. gyvenimui su vyriškiu nesusituokus, tuo labiau jo namuose. Ieškovė iš bendrų šeimos lėšų remdama asmenį, nesantį šeimos nariu, suteikdama neatlygintiną gyvenamąjį plotą šeimos namuose, bei iš esmės jį išlaikydama, veikė priešingai šeimos interesams, pademonstravo nepagarbą savo sutuoktiniui, bendrosios jungtinės nuosavybės bendrasavininkiui. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai privalo paisyti vienas kito nuomonės, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu sutarimu. Klausimo dėl R. M. sugyventinio apgyvendinimo išsprendimas neatsižvelgiant į apelianto nuomonę, net jos neklausiant, rodo akivaizdžią ieškovės nepagarbą sutuoktiniui, nelojalumą šeimai, o tai sudaro esminį CK 3.27 straipsnyje įtvirtintos pareigos vienas kitą remti pažeidimą, bei sutuoktinių lygiateisiškumo principo (CK 3.26 str.) pažeidimą. Teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad apeliantas ieškovei buvo neištikimas, turėjo lytinių santykių su kita moterimi S. A. . Apeliantas laiko nepagrįstu teismo motyvą, neva iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad A. Z. užsakė bilietus į Barseloną trims asmenims, tarp kurių buvo dvi moterys, o viena jų S. A. . Byloje esanti PVM sąskaita - faktūra LBF 0962165 kaip tik įrodo, kad asmens, pavarde Z. , vardu buvo perkamas 1 (vienas) bilietas kelionei. Kartu pateiktoje „sąskaitoje išankstiniam mokėjimui" nėra jokių parašų, ir joje be A. Z. - nurodomos dar dvi pavardės - S. A. bei M. P. . Kelionės dokumentai neįrodo ir negali įrodyti intymių ryšių, lytinių santykių nei su viena iš minimų keleivių, jie net neįrodo, kad A. Z. apskritai kartu vyko į kelionę tiek su S. A. , tiek su M. P. . Kad apeliantas į kelionę vyko būtent kartu su S. A. , negalėjo patvirtinti ir šiuos dokumentus pateikusios UAB „Novaturas" ir UAB „Kauno ugnelė". Apeliantas taip pat teigia, jog jo ir S. A. parodymuose jokių prieštaravimų nėra. Tai, kad apeliantas S. A. lėktuve matė, o pastaroji jo ne - nereiškia, kad kažkuris jų meluoja. Teismas iškreipė apelianto parodymus, nurodydamas, kad apeliantas neva parodė, kad jis su S. A. pietavo kavinėse. A. Z. nurodė, kad pietavo kavinėje, kurioje dirba S. A. , teismas šį teiginį interpretavo, tarsi A. Z. ir S. A. nuolat pietautų įvairiose kavinėse, ne darbo aplinkoje. Teismo išvadas, neva apeliantas buvo neištikimas ieškovei, turėjo lytinių santykių su S. A. , nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, to nepatvirtina ir liudininkų parodymai. Ieškovės teiginiai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, o R. M. pati pripažino, kad apie neva esančią neištikimybę žino tik iš ieškovės teiginių. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 3.59 straipsnį, kadangi nutraukiant santuoką nesprendė vieno sutuoktinio išlaikymo klausimo, paliko nenagrinėtu. Kadangi nei vienas iš sutuoktinių išlaikymo nereikalavo, teismas turėjo nuspręsti, kad išlaikymas nenustatomas, o ne palikti klausimą nenagrinėtu.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas, nesutikdamas su tokiomis teismo padarytomis išvadomis, nurodė, jog teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl jo kaltės. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės teiginius bei teismo padarytas išvadas tuo klausimu.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutuoktinių turtiniams santykiams taikė ne galiojantį CK, o SŠK, ir vadovavosi pasenusia, nebegaliojančia, suformuota taikant nebegaliojantį SŠK, teismų praktika.