Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Raimondas Dilys Baudž. byla Nr. 1A–278-174/2007 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.3, 1.1.8.1.1, 1.2.14.2.2, 1.2.27, 2.1.6.2, 2.2.6.3.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2007 m. liepos 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir T. L. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2007-04-25 nuosprendžio, kuriuo T. L. , gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d., 286 str., 138 str. 2 d. 10 p. ir nuteistas:

pagal BK 178 str. 2 d. – dvejiems metams laisvės atėmimo;

pagal BK 286 str. – vieneriems metams laisvės atėmimo;

pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. - dvejiems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 5 d., paskirtos bausmės pagal BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p. subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė dvejiems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., pastaroji bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė pataisos namuose.

Į bausmės atlikimą įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2006-07-03 iki 2006-12-06.

T. L. pagal BK 187 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

T. K. , gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų pagal BK 178 str. 2 d., 286 str. ir nuteisti:

pagal BK 178 str. 2 d. – vieneriems metams ir trims mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 286 str. – vieneriems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė pataisos namuose.

Į bausmės atlikimą įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2006-07-03 iki 2006-12-06.

Iš T. L. ir T. K. priteista valstybei po 80,81 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. ir T. K. nuteisti už tai, kad jie 2006 m. liepos 3 d., 00.30 val., apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, T. L. su plyta išdaužus automobilio HONDA CIVIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio prie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priekinių dešinės pusės durelių ir galinį stiklus, T. L. ir T. K. įsibrovus į automobilį HONDA CIVIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išėmus iš automobilio automagnetolą ir garso kolonėlę iš automobilio pagrobė D. Ž. priklausančius 250 Lt vertės automagnetolą „JVC“, 200 Lt vertės garso kolonėlę „PIONER-TS-A6910“. Iš viso pagrobė D. Ž. priklausančio 450 Lt vertės turto.

Be to, T. L. nuteistas už tai, kas jis 2006 m. liepos 3 d. 1.30 val. Palangoje, (duomenys neskelbtini), Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 3-iojo būrio vadui Arūnui Vaizgėlai, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, pranešus T. L. , kad jis įtariamas padaręs nusikaltimą, bus pristatytas į Palangos miesto policijos komisariatą ir nurodžius jam sėsti į policijos tarnybinį automobilį, tačiau T. L. stengiantis pabėgti bei išvengti vykimo į policijos komisariatą, A.Vaizgėlai tris kartus pareikalavus, kad T. L. nutrauktų bandymo pabėgti veiksmus, nesipriešintų, ir stengiantis nuvesti jį į policijos automobilį, T. L. dešine koja spyrė A.Vaizgėlai į lytinius organus, tačiau A.Vaizgėlai stengiantis išvengti smūgio ir prisidengus dešiniąja ranka, pataikė koja A.Vaizgėlai į dešiniąją ranką, padarydamas jam dešiniojo III delnakaulio galvutės įlūžimą, po to T. L. išsilaisvino ir bandė pabėgti, tačiau A.Vaizgėlai vėl jį sulaikius, T. L. dešine ranka sudavė vieną smūgį A.Vaizgėlai į pilvą, o A.Vaizgėlai surakinus jį atrankiais ir vedant į policijos automobilį, T. L. spyrė kaire koja A.Vaizgėlai vieną kartą į pilvą, tuo padarydamas A.Vaizgėlai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, T. K. , nuteistas už tai, kad jis 2006 m. liepos 3 d. 1.30 val. (duomenys neskelbtini), Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 3-iojo būrio vadui Arūnui Vaizgėlai, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, pranešus T. K. , kad jis įtariamas padaręs nusikaltimą ir bus pristatytas į Palangos miesto policijos komisariatą ir nurodžius jam sėsti į policijos tarnybinį automobilį, tačiau T. K. stengiantis pabėgti bei išvengti vykimo į policijos komisariatą, S. D. tris kartus pareikalavus T. K. nutraukti bandymo pabėgti veiksmus, nesipriešinti ir stengiantis nuvesti jį į policijos automobilį, T. K. stengdamasis išvengti vykimo į policijos komisariatą stumdė policijos darbuotoją S. D. , po to T. K. išsilaisvino ir bandė pabėgti, tačiau S. D. sulaikius T. K. ir surakinus jį antrankiais bei vedant į policijos automobilį, T. K. vieną kartą spyrė S. D. į dešinės kojos blauzdą.

BK 286 str. nėra sunkus nusikaltimas. Be laisvės atėmimo bausmės, sankcijoje numatyti viešieji darbai, bauda. Tačiau jis nuteistas griežčiausia bausmės rūšimi- laisvės atėmimu, nemotyvuojant, neatsižvelgiant į minėtas aplinkybes. Paskirdamas jam griežtą - laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis nedirba ir neturi pastovaus ir oficialaus pragyvenimo šaltinio. Šiuo metu jis dirba keleivių pervežimo individualioje įmonėje remontininku, gyvena su šeima, žmona taip pat dirba, kartu augina dukrą. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę. Nuo 1994 m. jis yra tuberkuliozinio dispanserio įskaitoje, gydosi ambulatoriškai. Dėl šios priežasties 1995 m. buvo priverstas palikti sportą.

Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui apeliantas T. L. teigia, kad jo veiksmai nebuvo aktyvūs, jis nesiekė tyčia policininką sužaloti. Tvirtina, kad policininkas neprisistatė, buvo nakties metas, jis buvo išgėręs alkoholinių gėrimų, policininkas negalėjo aiškiai ir oficialiai suformuluoti, kokia nusikalstama veika jis yra įtariamas, kadangi tam nebuvo laiko, nes policininkas vos tik jį pamatęs griebė ir tempė į automobilį. Policininkas įvykio nematė, todėl jis dar negalėjo žinoti, kas yra įtariamasis. Nakties metu jis iš karto nesutiko būti sulaikomas jam nepažįstamo asmens, kuris buvo neuniformuotas. Apeliantas teigia, kad nenorėjo tyčia sužaloti policininko, jis nevartojo nė vieno aktyvaus fizinio veiksmo, kuris būtų specialiai nukreiptas į policininko kūno sužalojimą. Teigia, kad jo veiksmai galėtų atitikti ATPK 187 str. l d. dispoziciją. Teismas be pagrindo pasipriešinimo policininkui epizodą vertino kaip visumą kartu su T. K. veiksmais, kadangi jų pasipriešinimo veiksmai byloje yra užfiksuoti skirtingu laiku ir prieš skirtingus asmenis, taip pat yra ir skirtingos pasekmės. Teigia, kad apylinkės teismas atmetė visus jo prašymus, kuriuos pateikė teisminio nagrinėjimo metu. Atmesdamas jo prašymus teismas užkirto jam teisę pateikti teismui įrodymus, kadangi atitinkamus procesinius veiksmus ir įrodymų rinkimą privalo atlikti ikiteisminio tyrimo institucija, tačiau ši institucija byloje ikiteisminį tyrimą atliko paviršutiniškai ir ne iki galo.

Dėl veikos pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. apeliantas T. L. teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pateiktas įtarimas dėl tokio pat nukentėjusiojo kūno sužalojimo, padaryto tuo pat metu. Taigi jis už tuos pačius veiksmus buvo nuteistas du kartus. Be to, BK 286 str. dispozicijoje yra numatytas veiką kvalifikuojantis požymis - fizinis smurtas, už kurio panaudojimą jis yra nuteistas du kartus - pagal BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p. BPK yra įtvirtinta nuostata, kad asmuo negali būti teisiamas už tuos pačius veiksmus du kartus.

Taip pat apeliantas teigia, kad apylinkės teismas paskyrė per griežtas bausmes, neatitinkančias bausmės skyrimo reikalavimų. Apylinkės teismas nemotyvavo kiekvieno bausmės skyrimo kriterijaus atskirai ir todėl nėra aišku, kaip teismas atsižvelgė, skirdamas bausmę, į kaltės formą, padarytos veikos motyvus, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis visiškai prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo. Vien tik apelianto ankstesni teistumai negali būti lemiamu veiksniu jam skirti griežtas laisvės atėmimo bausmes. Jis atlygino visas savo nusikalstamais veiksmais padarytas materialines žalas, todėl yra nepagrįstas teismo teiginys, kad jis iš dalies atlygino matarialinę žalą. Teigia, kad apylinkės teismas be jokio pagrindo nuosprendyje nurodo, kad jis yra nedirbantis, nes teismui pateikė duomenis apie darbą. Apylinkės teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, kadangi jis vagystę padarė vienas, o pasipriešinimas policijos pareigūnams buvo padarytas skirtingu laiku, skirtingoje vietoje ir skirtingiems asmenims. Taip pat nepagrįsta išvada, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi teismas jo girtumo netyrė, neįrodė ir niekaip nenustatė, kad girtumas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Apeliantas nurodo, kad proceso išlaidos 80,81 Lt yra priteistos nepagrįstai, kadangi jam apie šias išlaidas nebuvo žinoma ir teismo nuosprendyje šios išlaidos nėra paaiškintos. Procesą inicijavo valstybė, kurios kompetentingos institucijos vykdo ikiteisminį tyrimą ir teisingumą. Mano, kad pagal LR BPK teismo procesas yra nemokamas, o jeigu procesas yra mokamas, tokiu atveju teismas privalo supažindinti su išlaidų sąmata.

Nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai kvalifikavo T. K. ir T. L. nusikalstamas veikas ir pripažino kaltais pagal inkriminuojamus kaltinimus. Teisėjų kolegijos nuomone, apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti.

Nuteistųjų kaltę dėl vagystės iš automobilio padarymo patvirtina įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolai (t. 1, b. l. 5-9, 56-59, 62-63), nukentėjusiojo D. Ž. (t. 1, b. l. 10-15), liudytojų A.Vaizgėlos, S. D. , I. J. , J. S. parodymai (t. 1, b. l. 18-21, 31-33, 38-41), iš dalies įtariamojo T. L. parodymai (t. 1, b. l. 74-75, 78-79, 81-83), teisiamojo posėdžio protokolas (t. 3, b. l. 5-29, 33-50, 53-62).

Apeliaciniame skunde T. L. neigia įsibrovimo į automobilį siekiant pagrobti svetimą turtą aplinkybę, tai yra neigia kvalifikuojantį požymį - įsibrovimą į saugyklą, tačiau neginčija svetimo turto pagrobimo fakto ir tvirtina, kad jo veika atitinka BK 178 str. 1 d. dispozicijoje aprašytą nusikaltimo sudėtį. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Įsibrovimas pagal BK 178 str. 2 d. – tai slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Įsibraunama gali būti įveikiant kliūtis (pvz., išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją) ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Saugykla – tai tam tikras įrenginys. Saugoma teritorija – tai apibrėžtas žemės ar vandens plotas. Ir saugykla, ir saugoma teritorija – tai objektai, specialiai įrengti ar skirti nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.), saugomi fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis (saugykla – seifai, konteineriai, refrižeratoriai, kasos aparato pinigų stalčiai, kt.; saugoma teritorija – prekybinių ar krovinių pervežimų organizacijų teritorijos, kur laikomos prekės ar kitos materialios vertybės, elevatoriai, aptvarai gyvuliams ir paukščiams laikyti ir pan.). Taip pat saugykla ar saugoma teritorija yra materialių vertybių saugojimui skirti objektai, į kuriuos patenkama tik su specialiais leidimais. Pažymėtina, kad saugykla laikomas tik tam tikras stacionarus ar transportuojamas įrenginys. Standartinis automobilis pagal paskirtį yra transporto priemonė, tačiau, jeigu iš mechaninėmis ar elektroninėmis priemonėmis saugomo automobilio pavagiami asmeniniai žmogaus daiktai ar automobilio priedai (automagnetolos, garso kolonėlės ir pan.), vagystė laikoma padaryta įsibraunant į saugyklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 15 p.).

T. L. išdaužė du automobilio langų stiklus. Išdaužęs priekinių keleivio pusės durelių stiklą jis neteisėtai įlindo į automobilio vidų ir pagrobė magnetolą. Ir tik po to buvo išdaužtas automobilio galinio lango stiklas. Tokiu būdu T. L. pateko į automobilio vidų (kaip pagrįstai apylinkės teismo nurodyta – saugyklą) neteisėtai. Todėl šiuo atveju apelianto nurodyti argumentai neturi reikšmės kvalifikacijai, nes BK 178 str. 2 d. dispozicijai (konkrečiai kvalifikuojančiam požymiui - įsibrovimui į saugyklą) reikšminga yra ne patekimo į saugyklą būdas, o svetimo turto pagrobimo būdas. Be to, apeliantas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad mašinoje pamatė „magą“, išdaužė langą ir išėmė magnetofoną, po to išdaužė galinį langą ir išėmė kolonėles (t. 3, b. l. 9). Todėl apelianto T. L. teiginys, kad daužiant langų stiklus jo tyčia nebuvo nukreipta į svetimo turto pagrobimą, nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų argumentus, kad vagystę padarė tik T. L. . Apylinkės teismas tinkamai įvertino nepilnamečių liudytojų I. J. ir J. S. parodymus teisiamojo posėdžio metu ir parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai dėl nepilnamečių parodymų teisėtumo yra detaliai aptarti apkaltinamajame nuosprendyje. Nuosprendyje nuosekliai ir aiškiai nurodyta, kokie ir kodėl nepilnamečių liudytojų parodymai pripažįstami įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad nuteistieji kvalifikuotą vagystę įvykdė veikdami bendrai.

Apylinkės teismas tinkamai įvertino nepilnamečių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Pagrįsta apylinkės teismo išvada, kad nepilnametės liudytojos parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi. Šis skirtumas yra reikšmingas nustatant vagystės vykdytojų bendrininkavimą. Teisiamojo posėdžio metu I. J. parodė, kad tiksliai neatsimena ankstesnių savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, mano, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė tas aplinkybes, kurias atsiminė, mano, kad matytas įvykio aplinkybes teisingai paaiškino (t. 3, b. l. 20). Analogiškai nurodė ir J. S. : ji tiksliai neatsimena, ką pasakojo tyrėjai ikiteisminio tyrimo metu, mano, kad protokole viskas užfiskuota teisingai, ji nieko nebūto nepripasakojo, neprikūrė, niekas jos neprašė pasakoti kitaip (t. 3, b. l. 22).

Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti ankstesniais šių liudytojų parodymais ir juos vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas. Byloje nustatyta, kad automobilio langų stiklų dūžiai sekė vienas po kito ne iš karto, o po tam tikro laiko. Be to, I. J. teismo posėdžio metu parodė, kad būnant kieme pamatė nuo Laukų g. ateinančius du vaikinus. Kažkas iš susirinkusių sakė, kad čia šitie du, kurie laužėsi į mašiną. Ji vieną iš jų atpažino kaip besibraunantį į mašiną, tačiau dabar jau nebegali atpažinti (t. 3, b. l. 19). Tuo tarpu I. J. apklausos protokole užfiksuotos daug tikslesnės aplinkybės. Ji nurodė, kad matė praeinančius du vyrus ir po to išgirdo stiklo dūžius. Tada ji matė prie automobilio tuos pačius vyrus, o vyras baltais marškinėliais lindo į vidų. Po antro stiklo (automobilio galinio lango) dūžio matė, kad kitas vyras, apsirengęs juodai, stovėjo prie automobilio galinio išdaužto stiklo, o vyras baltais marškinėliais sėdėjo automobilyje. Netrukus šie vaikinai pabėgo. Po 10 minučių matė nuo Laukų g. ateinančius tuos pačius vyrus (t. 1, b. l. 38-39).

Apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad įvertinus liudytojų I. J. ir J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus matosi, kad jie yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys. Liudytojai S. J. , A. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad I. J. ir J. S. išgirdusios pirmą stiklo dūžį nubėgo iš laiptinės žiūrėti, kas vyksta, į kiemą, taigi patvirtina I. J. ir J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kaltinamiesiems laužiantis į automobilį jos buvo kieme ir matė kaltinamųjų veiksmus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių nepilnamečių liudytojų parodymais, nes jie iš esmės yra nuoseklūs, sutampa su kitų liudytojų S. J. , A. R. , A.Vaizgėlos, S. D. parodymais bei atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečių parodymai iš esmės nesiskiria, o tik nutylima apie bendrininkavimo faktą, nurodant kai kurių įvykio detalių neprisiminimą (kitaip - pasiteisinant neprisiminimu). Todėl pagrįstai apylinkės teismo nurodyta, kad tokiu būdu siekiama palengvinti T. K. teisinę padėtį.

Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šių nepilnamečių parodymai niekiniai, nes jie gauti neteisėtai. BPK nenumato privalomo nepilnamečio liudytojo atstovo (tėvų, psichologo ar kt.) dalyvavimo. BPK 186 str. 3 d. įtvirtinta diskrecija kviesti dalyvauti apklausoje tokius asmenis. Todėl šie apeliantų argumentai atmestini.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja E. N. , atlikusi ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje byloje ir apklaususi nepilnametes liudytojas I. J. ir J. S. , parodė, kad įvertino šių liudytojų socialinę ir psichologinę brandą ir nusprendė nekviesti nurodytų asmenų dalyvauti nepilnamečių liudytojų apklausose (t. 3, b. l. 26). Apylinkės teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklausus minėtas liudytojas teismui bei kitiems proceso dalyviams, taip pat ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei E.Lapėnienei nekilo abejonių dėl liudytojų I. J. ir J. S. socialinės ir psichologinės brandos vykusių bei vykstančių apklausų metu. Todėl tai nelaikytina baudžiamojo proceso pažeidimu. Tuo labiau nėra pagrindo šių parodymų laikyti neteisėtais. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausus liudytojas pirmosios instancijos teisme nenustatyti galimi kategoriški, esminiai liudytojų parodymų neatitikimai, prieštaravimai.

Atmestini ir apeliacinių skundų argumentai dėl to, kad nebuvo atliekami asmens atpažinimo veiksmai. Ikiteisminį tyrimą kontroliuoja prokuroras. Ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko šiuo atveju ikiteisminio tyrimo įstaiga – policija. Ikiteisminio tyrimo metu nėra būtina atlikti visus įstatymo numatytus ir galimus tyrimo veiksmus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats savarankiškai sprendžia, kokie tyrimo veiksmai reikalingi, siekiant ištirti padarytą nusikalstamą veiką. Todėl apelianto argumentai, kad nebuvo atliekami atpažinimo veiksmai, atmestini. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečių liudytojų apklausose nurodytos aplinkybės, kad jos pamatė tuoj pat po įvykio nusikaltimą padariusius asmenis, taip pat matė, kaip juos sulaikė policijos pareigūnai pagal liudytojos matytus įtariamųjų apibūdinimus, todėl šiuo atveju atlikti papildomą veiksmą – asmens parodymo atpažinti – buvo netikslinga.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo metu procesiniuose dokumentuose darytų taisymų yra pagrįstos. Tokie taisymai, kurie nebuvo aptarti, nėra toleruotini ir vertintini kaip baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 179 str. 4 d.). Daryti pataisymai – mėnesio pataisymas (t. 1, b. l. 38), įtariamojo apklausos pradžios laiko (t. 1, b. l. 187) bei liudytojos apklausos laiko taisymai nėra aptarti, kaip teisingai nurodyta apliaciniuose skunduose. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie pataisymai neturi esminės reikšmės šių apklausų turiniui. Byloje nėra duomenų, kad šie taisymai turėjo įtakos tiek bylos nagrinėjimui, tiek atliktų apklausų rezultatams, todėl šie pažeidimai nekeičia įrodymų vertinimo.

Be to, apeliantas T. K. nurodo, kad nežino, kaip liudytojos J. S. apklausos protokole atsirado jos motinos parašas. Anksčiau yra aptarti nepilnamečių liudytojų apklausos ypatumai ir nenustatyta jokių pažeidimų dėl to, kad nebuvo būtinybės kviesti nepilnametės atstovų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia šio parašo ir prierašo kilmės, nes tai nėra apeliacinio skundo dalykas.

Teisėjų kolegija pamini, kad nuteistojo T. L. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad nepilnamečių apklausos buvo vykdomos ne vieną kartą, yra klaidinančios teismą. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nepilnametė I. J. , tiek J. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos vieną kartą, kitokių duomenų byloje nėra. Teisiamojo posėdžio metu taip pat nenustatyta, kad buvo daugiau apklausų ikiteisminio tyrimo metu. Be to, BPK 186 str. 2 d. numatyta, kad jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą.

Apeliantų apeliacinių skundų argumentai dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams atmestini kaip nepagrįsti. BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, jei tai susiję su fiziniu smurtu ar grasinimu tuoj pat pavartoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas – tai aktyvūs veiksmai, kuriais priešinamasi teisėtiems valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimams. Pasipriešinimas fiziniu smurtu – tai veiksmai, kuriuos padaro kaltininkas tyčia suduodamas smūgius ar padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pat pavartoti smurtą – tai kaltininko veiksmai arba pasisakymai, rodantys realų ketinimą tuoj pat pavartoti smurtą prieš minėtus asmenis. ATPK 187 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Pagal ATPK 187 str. 1 d. paprastai kvalifikuojama veika, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat pavartoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (nenutraukia viešosios tvarkos pažeidimo, jėga spyriojasi, nesileidžia vedamas į policijos automobilį ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla 2K–336/2007).

Pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 str. ir ATPK 187 str. 1 d. numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pagal teismų praktiką pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu ar grasinimu jį pavartoti, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 str.

Tiek T. K. , tiek T. L. neneigia, kad priešinosi policijos pareigūnų teisėtiems veiksmams, tačiau abu neigia, kad jie tyčia pavartojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūnus. Vis dėlto teisiamojo posėdžio metu T. L. parodė, kad jam nekilo abejonių, jog juos bandę sulaikyti asmenys yra policijos pareigūnai. Jis priešinosi tam, kad pabėgtų, tačiau teigia, kad smūgiai pareigūnui buvo netyčiniai. Pasipriešino jis po įspėjimo, mano, kad teisingai kaltinime nurodytas spyrių skaičius (t. 3, b. l. 10). T. K. nurodė analogiškas aplinkybes: jam nekilo abejonių, kad juos sulaiko policijos pareigūnai, suprato, kad jį ir T. L. įtaria vagyste iš automobilio. Teigia, kad galėjo pastumti jį sulaikantį policijos pareigūną, specialiai koja nespyrė, pats abejoja savo veiksmais (t. 3, b. l. 11-12). Šias aplinkybes patvirtino tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos I. J. bei J. S. .

Kaip matyti iš nuteistųjų parodymų, abiejų apeliantų veiksmai pasipriešinant policijos pareigūnams buvo aktyvūs. Priešingu atveju, nebūtų padaryti sužalojimai policijos pareigūnams. Padaryti sužalojimai užfiksuoti specialistų išvadose (t. 1, b. l. 28-29). Be to, T. K. fizinio smurto panaudojimą patvirtino iš dalies ir pats, nurodydamas, kad galėjo spirti pareigūnui: „gal ir spyriau, pats neįsivaizduoju“ (t. 3, b. l. 12). Analogiškai nurodė ir T. L. (t. 3, b. l. 9-10). Tokie veiksmai buvo nukreipti siekiant aktyviai išvengti sulaikymo. Todėl pagrįstai tokie jų veiksmai laikytini aktyviais bei intensyviais. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent aktyvūs veiksmai siekiant išsilaisvinti, ištrūkti (įveikiant kliūtis – aktyviai išsivaduojant) pasireiškia fizinės jėgos panaudojimu ir neatsiejamai reiškia fizinio smurto panaudojimą. Teisėjų kolegija neabejoja, kad prieš policijos pareigūnus buvo pavartotas fizinis smurtas, todėl apylinkės teismas teisingai įvertino apeliantų veiksmų ir teisingai jų nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 286 str.

T. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimų padarymo metu jis buvo išgėręs alkoholinių gėrimų. Apeliacinės instancijos teismas tokį teiginį vertina kaip T. L. pasirinktą gynybos būdą, nesuprantant, kad tai sunkina jo baudžiamąją atsakomybę (apylinkės teismo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė). Tokia išvada darytina, nes apeliantas teigia, kad policininkas negalėjo aiškiai ir oficialiai suformuluoti, kokios nusikalstamos veikos padarymu jis įtariamas. Tuo tarpu teismo posėdžio metu abu pripažino, kad suprato, jog juos sulaiko policijos pareigūnai ir siekia pristatyti į policijos komisariatą. Todėl tikėti apelianto teiginiu, kad jis nesuprato, jog jį sulaiko policijos pareigūnas ir kad jo reikalavimai teisėti, nėra jokio pagrindo. Atitinkamai neturi jokios reikšmės ir aplinkybė, ar įtariamieji matė uniformuotus pareigūnus, ar be uniformų.

Atmestinas apelianto T. L. argumentas, kad BK 286 str. dispozicijoje yra numatytas veiką kvalifikuojantis požymis - fizinis smurtas, už kurio panaudojimą jis yra nuteistas du kartus - pagal BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p. BK 286 str. nustato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Įstatymų leidėjas šios teisės normos dispozicijoje nenumatė pasekmių atsiradimo, todėl ši veika laikoma baigta nuo to momento, kai priešindamasis viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti fizinį smurtą arba grasina tuoj pat jį pavartoti. Nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad nuteistasis T. L. tais pačiais veiksmais pasikėsino į du skirtingus objektus – normalią valdymo tvarkos subjektų veiklą ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens sveikatą, t. y. ne tik pasipriešino policijos pareigūnui, bet ir jį sužalojo, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje taip pat detaliai aprašė apeliantų padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo kriterijus ir motyvus, apelianto T. L. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo kaip dviejų nusikaltimų idealiąją sutaptį (pasipriešinimas viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui ir nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos vykdymo).

Pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės nuteistiesiems T. L. ir T. K. atitinka BK 54 str. reikalavimus. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai dėl aiškiai per griežtos bausmės nepagrįsti. Skirdamas bausmę nuteistiesiems, apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus, nustatytas jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nuteistųjų asmenybes.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Padaryti tyčiniai nusikaltimai nuosavybei, sveikatai, valdymo tvarkai. T. L. padarė tris nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama nesunkių, o kitos dvi - apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3, 4 d.). Jis yra anksčiau teistas, nors bausmę pagal ankstesnius nuosprendžius yra atlikęs, tačiau teistumas jam nėra išnykęs, nusikalstamas veikas padarė neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Todėl jis laikytinas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (56 str. 1 d.), todėl parinkta laisvės atėmimo bausmė tinkamai. Atsižvelgta į apylinkės teismo nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat pagrįstai atsižvelgta į teisingai nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

T. K. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą. Jis anksčiau teistas, bausmę atlikę, tačiau teistumas jam neišnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis, nusikalstamas veikas padarė esant galiojančioms administracinėms nuobaudoms. Jis laikytinas recidyvistu, laisvės atėmimo bausmė parinkta tinkamai (BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde T. K. nurodo, kad jis turi legalų pragyvenimo šaltinį, turi šeimą, augina dukrą, turi sveikatos problemų. Vis dėlto, kaip matyti iš bylos duomenų, jis nesilaiko įstatymų, ankstesnės bausmės jam nedaro jokio teigiamo poveikio, linkęs daryti įvairius teisės pažeidimus, nenori keisti savo gyvenimo būdo. Nusikaltimo padarymo metu jis niekur nedirbo, atitinkamai kitos apelianto minimos aplinkybės egzistavo nusikaltimų padarymo metu, todėl jos nėra pagrindu švelninti bausmės.

Teisėjų kolegija sutinka ir su nuteistiesiems nustatytais laisvės atėmimo bausmės dydžiais, neturi jokio pagrindo abejoti, kad bausmės yra per griežtos. Apylinkės teismo paskirtos bausmės tiek T. L. , tiek T. K. neperžengia BK 61 str. 2 d. įtvirtintų nuostatų. BK 178 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą nuo trijų mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki penkerių metų. T. L. paskirta dvejų metų, o T. K. – vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra mažesnės nei laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 2 d. ir BK 286 str., taip pat yra mažesnės už šių sankcijų numatytą vidurkį, todėl nelaikytinos aiškiai per griežtomis, atitinka bausmės paskirtį ir nešvelnintinos.

T. L. prašo panaikinti teismo jam nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas girtas ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, tačiau pats T. L. prisipažino, kad nusikalstamų veikų padarymo metu buvo išgėręs, o T. K. prisipažino, kad buvo girtas. Tą aplinkybę T. L. patvirtina, kaip jau ir minėta, netgi apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad teismas nenustatė apeliantams jų atsakomybės sunkinančios aplinkybės tai, kad vieną nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe, todėl apelianto T. L. prašymas panaikinti šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę nepagrįstas. Ši aplinkybė teismo nebuvo įvertinta kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Į šią aplinkybę buvo atsižvelgta tik skiriant bausmes.

Taip pat nepagrįsti apelianto T. L. teiginiai dėl BK 38 str. taikymo galimybės. Nukentėjusiojo ir kaltininko susitaikymo instituto priedermė yra atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 38 str. taikymas yra sąlyginis, atitinkamai būtina nustatyti esant visas sąlygas, nurodytas minimame straipsnyje. BK 38 str. 2 d. nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. nurodytais pagrindais negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas. T. L. nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, todėl jis laikytinas recidyvistu. Apylinkės teismas pripažinęs T. L. kaltu pagrįstai nustatė, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę. Esant šioms ir anksčiau nustatytoms aplinkybėms nėra jokių galimybių jam taikyti BK 38 str. normų ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl proceso išlaidų atlyginimo. Byloje yra duomenų, pagrindžiančių proceso išlaidas – liudytojų ir nukentėjusiųjų kelionės, pašto išlaidos (t. 2, b. l. 173, 184). Vadovaujantis BPK 103 str., šios išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistųjų (BPK 307 str. 6 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų T. L. ir T. K. apeliacinius skundus atmesti.