Kauno apygardos teismo nutartis

2013-02-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-290-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-22
Bylos Nr.
1A-132-290-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis (pirm.), Valdas Vitunskas, Regina Cemnolonskienė
Kaltinamasis
S. Š., V. Š.
Advokatai
Kęstutis Dobilas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-290/2013Proceso Nr. 1-20-9-00013-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.13.; 2.4.7. Pranešėjas Jurgis KiškisTeisėja Danutė Giačaitė(S)(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Venskūnui, išteisintiesiems S. Š. ir V. Š., jų gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mariaus Venskūno apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. ir V. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 189¹ straipsnio 1 dalį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. ir V. Š. buvo kaltinami tuo, kad jie neteisėtai praturtėjo, o būtent: kad 2009-04-21 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. IR-2055 būdami sutuoktiniai, bendros jungtinės nuosavybės teise įgijo žemės sklypą 0,1229 ha ploto, unikalus Nr. 4400-0301-0746, bei šiame sklype esantį gyvenamą namą bendro 213,93 m² ploto, unikalus Nr. 4400-0820-5721, esančius (duomenys neskelbtini), viso bendros 796 000 Lt. vidutinės rinkos vertės, žinodami, kad šio turto jie negali įsigyti savo teisėtai pagrįstomis pajamomis, ir šį turtą bendra jungtine nuosavybės teise turėjo pranešimo apie įtarimą įteikimo dieną – 2012-02-14.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžiu S. Š. ir V. Š. buvo išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalyje, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Marius Venskūnas apeliacine tvarka skundžia pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

- S. Š. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 15 (penkiolikos) MGL (1950 Lt.) dydžio baudą.

- Konfiskuoti S. Š. priklausančią ½ dalį žemės sklypo ploto 0,1229 ha ploto, unikalus Nr. 4400-0301-0746, bei šiame sklype esantį gyvenamą namą bendro 213,93 m² ploto, unikalus Nr. 4400-0820-5721, esančius (duomenys neskelbtini).

- V. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 15 (penkiolikos) MGL (1950 Lt.) dydžio baudą.

- Konfiskuoti V. Š. priklausančią ½ dalį žemės sklypo ploto 0,1229 ha ploto, unikalus Nr. 4400-0301-0746, bei šiame sklype esantį gyvenamą namą bendro 213,93 m² ploto, unikalus Nr. 4400-0820-5721, esančius (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, jog pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl priimtas išteisinamasis nuosprendis S. Š. ir V. Š. atžvilgiu turi būti panaikintas. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal S. ir V. Š. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189l straipsnio 1 dalyje, būtinos šios 4 sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė yra daugiau nei 500 MGL; 3) asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise turi po 2010-12-11. Skunde nurodoma, jog S. Š. 2009-04-21 pirkimo - pardavimo sutartimi bendra jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktiniu V. Š. įgijo sklypą bei namą (duomenys neskelbtini), bendros 340 000 Lt. vertės, šį turtą nuosavybės teise turi iki šiol. Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto nustatyta aplinkybė, kad S. Š. ir V. Š. negalėjo turėti pakankamai pajamų nekilnojamajam turtui, (duomenys neskelbtini) įsigyti, arba turtas įsigytas iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, turi būti vertinama, kaip neteisėto praturtėjimo sudėties požymis - negalėjimas pagrįsti turto teisėtomis pajamomis. Apeliantas pažymi, kad už BK 189l straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė numatyta ne už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), o už jo turėjimą (būseną), todėl teismas, analizuodamas šio turto įgijimo aplinkybes nepagrįstai padaręs išvadą, kad šis sandoris pripažįstamas apsimestiniu Lietuvos Respublikos CK 1.87 straipsnio prasme, akivaizdžiai išėjo iš įrodymų baudžiamojoje byloje vertinimo ribų ir ne pagal savo kompetenciją konstatavo, kad nors teisiškai namas su sklypu registruotas S. ir V. Š. vardu, jį faktiškai įgijo K., kuriems ir neva kyla visos teisės ir pareigos iš šio sandorio, dėl ko nepagrįstai pripažino jog išteisintieji apsimestiniu sandoriu neįgijo nuosavybės teisių į turtą. Be to, teismas nepragrįstai padarė išvadą, kad išteisintasis V. Š., nedalyvaudamas šio sandorio sudarymo metu, apie įgyjamą turtą nieko nežinojo, o tik vėliau iš sutuoktinės V. Š. sužinojęs apie šį sandorį, nuosavybės teisės nesukūrė. Iš to teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad toks asmuo, kuris nėra tikroji sandorio šalis, neturi teisės daiktu visa apimtimi disponuoti, tai yra jį parduoti, valdyti ir pan. Be to, V. Š. po 2012-12-11 žinojo apie bendra jungtine nuosavybės teise jam su sutuoktine priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir kad šis turtas jam nuosavybės teise priklauso pranešimo apie įtarimą įteikimo dieną - 2012-02-14. Tuo pagrindu jam kyla baudžiamoji atsakomybė už nuosavybės teise turėjimą turto, didesnio nei 500 MGL vertės, kurio jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis. Prokuroras skunde taip pat pažymi, kad BK 189l straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas ir kiti nusikaltimai, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė kyla ne už veiksmą, o už būseną, teorijoje vadinamas trunkamaisiais ir kvalifikuojami nepriklausomai nuo to, kada asmuo pradėjo daryti tokį nusikaltimą. Šiuo atveju svarbus tokių veiksmų baudžiamumas tuo metu, kai asmens daroma veika baigiasi: ji nutraukiama teisėsaugos pastangomis arba pats asmuo atsikrato draudžiamų daiktų, galiausiai pats praneša apie jam žinomą nusikaltimą ar pan.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į prokuroro apeliacinį skundą išteisintieji S. Š. ir V. Š. nurodė, kad nesutinka su visais prokuroro skundo argumentais ir reikalavimais, prašo apeliacinio skundo nepriimti kaip nepagrįsto, nemotyvuoto ir neatitinkančio apeliaciniam skundui keliamų įstatymo nustatytų reikalavimų. Išteisintųjų nuomone, pirmos instancijos teismas itin išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir, remdamasis jų visetu, preciziškai laikydamasis visų baudžiamojo ir baudžiamojo proceso nustatytų reikalavimų, priėmė teisingą nuosprendį. Prokuroras neteisingai išsiaiškino ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, bylos proceso metu įtikinėjo teismą padaryti tas pačias netinkamo įstatymo aiškinimo klaidas. Išteisintieji neginčija apelianto aiškinimo, kad BK 189¹ straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę ne už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), o už jo turėjimą (būseną), tačiau nesutinka su apelianto teiginiais, kad tokie nusikaltimai kvalifikuojami nepriklausomai nuo to, kada asmuo pradėjo daryti nusikalstamą veiką. Nurodo, kad baudžiamasis įstatymas galioja laike ir erdvėje, todėl kvalifikuojant trunkamąsias veikas kiekvienu atveju reikia ne tik tiksliai nustatyti, ar veikos pradėjimo metu galiojo baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą, bet ir nustatyti, kaip vėliau baudžiamasis įstatymas keitėsi ir kokią įtaką darė asmens teisinei padėčiai. Išteisintieji buvo kaltinami pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, kuri įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniai santykiai buvo reglamentuojami civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 str.str.), todėl visas jų turimas turtas iki naujojo įstatymo įsigaliojimo momento ir įstatymo įsigaliojimo momentu buvo teisėtas, t.y. jie iš nieko nebuvo gavę turto be pagrindo ir nebuvo nepagrįstai praturtėję, kadangi turtą įgijo pagal 2009-04-21 pirkimo - pardavimo sutartį, o BK 3 straipsnio 3 dalis numato, kad toks įstatymas neturi grįžtamosios galios. Be to, S. Š. ir V. Š. nuomone, prokuroro prie apeliacinio skundo pridėti papildomi dokumentai: pranešimas apie įtarimą E. K., pažyma apie E. K. asmens duomenis, nutarimas skirti kardomąją priemonę, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, reiškia naujų įrodymų ar kitokių dokumentų, kurie nebuvo ištirti ir įvertinti teismo posėdyje, pateikimą. Tokių, išteisintųjų padėtį bloginančių dokumentų, neteisėtas pateikimas prie apeliacinio skundo vertintinas kaip tam tikras poveikis apeliacinės instancijos teismui, priimant procesinius sprendimus ir formuojant išankstinę nuomonę dėl įrodymų vertinimo.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro prašymą apeliacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo prašymus apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad prokuroro apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai bei pagrįstai išteisino S. Š. ir V. Š. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl prokuroro skundas, kuriuo jis prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir S. ir V. Š. pripažinti kaltais pagal šį straipsnį, atmestinas, jo skundo argumentai dalyje dėl išteisintųjų kaltės pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį įrodytumo nenagrinėjami dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Pirmos instancijos teismas, atlikęs įrodymų vertinimą, padarė teisingą išvadą, kad nepadaryta veika, numatyta BK 189¹ straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje įrodymų tyrimo nereikėjo atlikti, kadangi S. ir V. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas kaip veika dar nebuvo kriminalizuota ir baudžiamoji atsakomybė S. Š. ir V. Š. dėl neteisėto praturtėjimo kilti negali.

Byloje nustatyta, kad S. Š. 2009 m. balandžio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartimi bendra jungtine sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktiniu V. Š. įgijo sklypą bei namą (duomenys neskelbtini), bendros 340 000 Lt. vertės. Baudžiamojoje byloje jie buvo kaltinami tuo, kad negalėjo pagrįsti šio turto teisėtomis pajamomis, todėl jiems buvo inkriminuotas neteisėtas praturtėjimas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad tik 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymu BK papildytas nauja norma, kriminalizuojančia neteisėtą praturtėjimą. Iki šio įstatymo įsigaliojimo (įstatymas įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d.) nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniai santykiai buvo reglamentuojami tik civilinių įstatymų normomis (CK 6.237-6.242 straipsniai).

Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Sutinkamai su BK 2 straipsnio 1 dalimi, asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio veikos padarymo metu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje taip pat nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais.

Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, konstatuotina, jog S. Š. ir V. Š. baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą kilti negalėjo ir negali, kadangi įstatymas, kriminalizuojantis šią veiką, kaltinime nurodytu metu, t.y. 2009 m. balandžio 21 d., dar negaliojo, jis įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d., ir veikos padarymo metu iš išteisintųjų nebuvo galima reikalauti naują įstatymą atitinkančio elgesio. Be to, pats prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 189l straipsnio 1 dalį, būtinos 4 sąlygos, viena iš jų - šį turtą nuosavybės teise asmuo turi po 2010-12-11.

Prokuroras apeliaciniame skunde neteisėtą praturtėjimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį priskiria trunkamiesiems nusikaltimams, kurių padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Šis baudžiamojo kodekso straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę ne už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą, o už jo turėjimą, todėl, prokuroro nuomone, S. ir V. Š. padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal šį straipsnį, nepriklausomai nuo to, kada ji pradėta. Su tokiais prokuroro argumentais dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo momento apygardos teismas nesutinka.

Visų pirma, šiuo atveju, nesant nustatytos baudžiamosios atsakomybės už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), negalima kriminalizuoti ir būsenos (turėjimo). Kaip minėta, S. Š. ir V. Š. inkriminuojamo nusikaltimo dalykas – turtas, buvo įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, t.y. 2009 m. balandžio 21 d., ką pripažįsta ir prokuroras. Be to, požiūris, kad veika pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį turėtų būti kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, kada ji pradėta, net jeigu ji buvo pradėta įstatymui neįsigaliojus, prieštarauja baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Nustatant nusikalstamos veikos, numatytos BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, baigtumo momentą, svarbus ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimas, kad BK numatytų nusikalstamų veikų, kurių sudėtys aprašytos apibūdinant tik veiką, t. y. padariniai nenurodomi ir nėra būtinas objektyvusis požymis (formali sudėtis), atvejais nusikalstama veika laikoma baigta nuo įstatymo dispozicijoje nurodytos veikos padarymo momento. Formalios sudėties nusikalstamos veikos padarymas reiškia teisinį visos nusikalstamos veikos baigtumo momentą, kuris su faktiniu jos baigtumu gali ir nesutapti. Trunkamoji formalios sudėties nusikalstama veika teisiškai laikoma baigta nuo veikos padarymo momento, tačiau veika, neteisėti veiksmai gali tęstis tam tikrą laiką. Tokios baigtos nusikalstamos veikos stadijoje toliau realizuojama jos sudėtis kaltininkui net ir neatliekant jokių pakartotinių ar papildomų veiksmų. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2012).

Prokuroras savo skunde nepagrįstai konstatavo, kad apylinkės teismas, analizuodamas minėto turto įgijimo aplinkybes, nepagrįstai padarė išvadą, kad sandoris pripažįstamas apsimestiniu LR CK 1.87 straipsnio prasme, akivaizdžiai išėjo iš įrodymų baudžiamojoje byloje vertinimo ribų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuomonę, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į visas šias išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą – nepadaryta veika, turinti nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimų požymių, ir S. Š. ir V. Š. pagrįstai išteisinti pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, kadangi jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas kaip veika dar nebuvo kriminalizuota. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti teisinio pagrindo nėra, todėl prokuroro skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mariaus Venskūno apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jurgis KiškisTeisėjai: Regina CemnolonskienėValdas Vitunskas