Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų, Gintauto Koriagino, Nerijaus Meilučio, sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Jūratei Galdikienei, atsakovo atstovams advokatui Tomui Bagdanskiui, Vilmai Kubiliūtei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo VĮ Šakių miškų urėdijos apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui VĮ Šakių miškų urėdijai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, grąžinimo į ankstesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl neteisingai įrašytos pavardės

Nurodo, kad tikslios bei teisingos pavardės įrašymas į leidimą miško atliekoms ruošti svarbus dėl dviejų priežasčių: pirma, asmuo, neturintis tikslaus/teisingo leidimo miško atliekoms ruošti, neturi teisės ruošti, įsigyti miško kirtimo atliekų ir nustačius miško atliekų ruošimo/kirtimo faktą asmuo bus baudžiamas administracine tvarka, antra, apsunkinama miško pažeidėjų nustatymo procedūra. T.y. pvz.: nustatytame miško plote radus ne miško kirtimo atliekas, bet malkinę medieną yra tikrinama, kokiems asmenims leidimai ruošti miško atliekas/kirtimus tame miško plote buvo išduoti ir apklausiami tie asmenys. Išdavus netikslų/neteisingą leidimą, asmens, kuriam išduotas toks leidimas, paieška tampa ypač sudėtinga, praktiškai neįmanoma. Dėl šių priežasčių bei būtinybės saugoti nacionalinį valstybės turtą (miškus), siekiant išvengti neigiamų padarinių, būtina, kad miškų pareigūnai kruopščiai, rūpestingai bei atidžiai atliktų savo pareigas. Be to, kaip ginčo byloje paliudijo J. G., miškų urėdijoje nusistovėjusi praktika, kad yra reikalaujama asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų ir reikalaujama, kad leidimų išdavimo procese dalyvautų pats asmuo. Apelianto nuomone, suklydimas dėl pavardės išduodant leidimą ruošti miško kirtimo atliekas J. B. (leidime ieškovas nurodė B.) yra neatsitiktinis, tačiau tyčinis. J. B. jau prieš tai (prieš išduodant miško kirtimo atliekoms ruošti 0014835) buvo taikyta administracinė atsakomybė už neteisėtą miško kirtimą ir ieškovas tą žinojo, todėl ieškovas išduodamas leidimą J. B. miško kirtimo atliekoms ruošti tyčia nurodė kitą (netikrą) pavardę. Jeigu būtų buvusi nurodyta tikroji pavardė, tai tiek ieškovas, tiek ir kiti pareigūnai būtų turėję pareigą žymiai atidžiau stebėti miško kirtimo atliekų ruošimą, vykdomą J. B., kad jis nepažeistų leidime nurodytų sąlygų, o taip pat radus malkinę medieną minėtame miško plote pirmiausia būtų pasiaiškinimo prašoma iš J. B.. Netgi jeigu teismas pripažintų, kad darbuotojo kaltė yra neatsargumo forma, atsakovo nuomone, teismo argumentai, kad neatsargiai padarytas darbo drausmės pažeidimas nėra pagrindas taikyti atleidimą iš pareigų, yra nepagrįsti ir neteisingi. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad pirmoji drausminė nuobauda ieškovui paskirta teisėtai, taip pat pripažino, kad ieškovas ir antrą kartą pažeidė darbo pareigas (įrašė netikslią/neteisingą pavardę), taigi faktiškai konstatavo, jog yra juridinių faktų sudėtis DK 136 str. 3 d.1 p. įtvirtintam atleidimo iš darbo pagrindui taikyti. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad ieškovo atleidimas iš darbo nurodytu pagrindu yra neteisėtas, nes antrasis darbo drausmės pažeidimas nėra tyčinis, šiurkštus, todėl ieškovui taikyta drausminė nuobauda -atleidimas iš darbo - per griežta. Darbuotojo atleidimo pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atleidimas iš darbo nurodytu pagrindu galimas, kai, galiojant anksčiau paskirtai drausminei nuobaudai, darbuotojas vėl nusižengia darbo drausmei. Tokiu atveju aplinkybės, ar padarytas paskutinysis darbo drausmės pažeidimas yra šiurkštus, nėra įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 25 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-740/2001; 2004 m. kovo 31 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-243/2004; 2004 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-299/2004). Taigi, teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, suabsoliutino ieškovo interesus ir akivaizdžiai pažeidė teisėtus atsakovo interesus.

Dėl miško apsaugos nesukontroliavimo

Dėl neturtinės žalos

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje liudytojais apklausti Gelgaudiškio girininkijos darbuotojai patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad girininkas netinkamai vadovavo girininkijos darbui ir nesudarė sąlygų tinkamai atlikti kitiems miško pareigūnams priskirtas funkcijas - neleisdavo naudotis tarnybiniu automobiliu vykdyti miško apžiūrą (šiuo tikslu tiek ieškovas, tiek girininkijos eiguliai naudojo asmenines transporto priemones); neleisdavo naudotis kompiuterine įranga, rakindavo ją savo kabinete; niekuomet tiesiogiai nedalyvaudavo biržių atrėžimo darbuose (eiguliai patvirtino, kad šiuos darbus organizuodavo išimtinai tik pavaduotojas); nerašė protokolų miško pažeidėjams - apklausų metu girininkas J. G. patvirtino, kad jis tik rašydavo tarnybinius pranešimus urėdijai ir pan. Aplinkybė, kad neretai verčiamas objektyvaus būtinumo ieškovas imdavosi iniciatyvos ir organizuodavo tam tikrų darbų atlikimą girininkijos prižiūrimuose miškų plotuose vietoje girininko dar nesudaro pagrindo teigti apie ieškovo ypatingesnio statuso atsiradimą (kaip nurodoma apeliaciniame skunde - „atliktų pareigų specifikos ir reikšmingumo“), dėl kurio ieškovui galėtų būti taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo ar drausminės atsakomybės reikalavimai, nei tiesioginiam jo viršininkui. Ieškovas buvo atsakingas ne už visos girininkijos veiklą, bet už konkrečių darbų atlikimą, taip pat už jam priskirto konkretaus miško plotą, kuris, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal žmogiškuosius išteklius ir taip nebuvo įmanomas sužiūrėti ar operatyviai reaguoti į pažeidimus. Pažymi, jog priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, jokia materialinė žala valstybei šiuo atveju padaryta nebuvo - pažeidėjai nustatyti, piniginės baudos išieškotos. Be to, skirtingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, jokio savavališko stovinčio miško kirtimo darbų apskritai nebuvo atlikta. Nors aplinkybė, kad pažeidėjai į malkas supjovė medžių išvartas, nesumažina jų atsakomybės, kadangi leidimai buvo išduoti tik žabams kirsti, tačiau šis faktas yra reikšmingas sprendžiant dėl galimos žalos miškui ir valstybei įvertinimo - išvirtusių ir pelkėje išmirkusių medžių liekanų supjovimas į malkas pagal savo esmę buvo daugiau formalus pažeidimas, nei realios žalos miškui ar valstybei padarymas. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie netinkamą pareigų vykdymą ar prarastą darbdavio pasitikėjimą yra atmestini, kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių. Pažymi, kad Gelgaudiškio girininkijos girininkas tendencingai siekė ieškovo atleidimo iš darbo, ne tik rašydamas tarnybinius pranešimus urėdijai, bet ir pažeidėjų vardu surašydamas nepalankius ieškovui paaiškinimus, kurie apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai yra sureikšminti, tačiau pagrįstai atmesti pirmos instancijos teismo. Pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad darbdavys neįrodė, jog neteisingą J. B. pavardę ieškovas įrašė tyčia, turėdamas kažkokių kėslų. Kaip vėliau paaiškėjo, pilnas pažeidėjo vardas ir pavardė yra „J. K. B.“. Miško kirtimo atliekoms ruošti leidimai yra išrašomi miške, kuriame priklausomai nuo oro sąlygų gali būti pakankamai triukšminga (medžių ošimas, vėjo gūsiai, gyvūnų skleidžiami garsai ir pan.), todėl visiškai tikėtina, kad esant pašaliniams trukdžiams ir pirkėjui sakant abu savo vardus ir pavardę, galėjo pasigirsti antrojo vardo ir pavardės trumpinys (vietoje „K. B.“ - „Bakys“). Teisės aktai nereikalauja prašyti iš pirkėjo parodyti asmens dokumentus, todėl neatmestinas ir kitas variantas, kad pats pirkėjas, žinodamas apie savo ankstesnius pažeidimus, galėjo nurodyti ieškovui neteisingą savo pavardę. Bet kokie apelianto išvedžiojimai apie tai, kad ieškovas pats sąmoningai iškraipė pirkėjo pavardę, nes žinojo apie ankstesnius jo pažeidimus, yra atmestini, kadangi ieškovas J.K. B. nepažinojo, ankstesnių jo pažeidimų nenagrinėjo ir apie juos nežinojo. To neįrodė ir apeliantas, o jo iniciatyva į bylą pateikti administracinių teisės pažeidimų protokolai surašyti Šakių urėdijos inžinieriaus V.K. J. Apeliantas, teigdamas, kad šiuo konkrečiu atveju galėjo pasireikšti kaltės forma - neatsargumas, vėlgi nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų didelio neatsargumo buvimo faktą, numatant žalos atsiradimą ar, kad ieškovas, pažeisdamas bendrąsias visiems suprantamas taisykles, nuolat išrašinėdavo leidimus su klaidingai įrašytomis pavardėmis. Vienkartinis suklydimo faktas nesudaro pagrindo daryti išvadas apie didelį neatsargumą, atliekant pareigas. Apelianto teiginiai, kad dėl neteisingai leidime įrašytos pavardės tas asmuo neturi teisės ruošti malkų, o padarius pažeidimą - apsunkinama miško pažeidėjų nustatymo procedūra, taipogi atmestini. J.K. B. neneigė, kad būtent jis atliko pažeidimą, sumokėjo administracinę baudą bei atlygino kitą miškui padarytą žalą, todėl šiuo konkrečiu atveju jokių neigiamų padarinių dėl neteisingai įrašytos pavardės darbdavys nepatyrė. Šias aplinkybes konstatavo pirmosios instancijos teismas, visiškai pagrįstai nurodydamas, kad pažeidimo sunkumas (neteisingas pavardės įrašymas) negali būti pripažintinas proporcingu pritaikytai drausminei nuobaudai - atleidimui iš darbo. Apeliantas nurodo, kad ieškovo prižiūrimas miško plotas (1000 ha) yra optimalus, t.y. visoje Lietuvoje tokias pareigas atliekantys asmenys prižiūri analogiško ploto miškus, ir todėl atmeta pirmosios instancijos teismo teiginius, kad pareiginių nuostatų punktai yra deklaratyvaus pobūdžio, nes akivaizdu, kad pagal žmogiškuosius išteklius yra neįmanoma visus plotus apžiūrėti ir operatyviai pamatyti visus pažeidimus. Šiems teiginiams pagrįsti kartu su apeliaciniu skundu pateikia ištrauką iš Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generalinio miškų urėdo 2008 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 1B-254 patvirtintų „Miškų urėdijos administracijos darbuotojų skaičiaus nustatymo ir struktūrinių padalinių steigimo rekomendacinių nuostatų“. CPK 314 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas teikti naujus įrodymus apeliacinėje instancijoje, kurie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme. Bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje buvo aiškinamasi, kokio dydžio miškų plotai prižiūrimi, tačiau apeliantas, nors ir turėjo tokią galimybę, neteikė teismui įrodymų dėl šių dydžių optimalumo ar priimtinumo. Pateiktas dokumentas (jo dalis) yra rekomendacinio pobūdžio ir, skirtingai nei nurodo apeliantas, neatspindi faktinės situacijos visoje Lietuvoje. Pridėta dokumento dalis taipogi neatspindi, kokiomis sąlygomis specialistai prižiūri tuos miško plotus - ar jie aprūpinti technine įranga, ar turi pagalbinių miško darbininkų ir pan. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. P. nurodė, kad 1000 ha ploto mišką nesmulkmeniškai galima apžiūrėti per tris dienas, t.y. apvažiuojant prižiūrimus miško plotus transporto priemone. Paklaustas, kaip vykdoma priežiūra neprivažiuojamose vietose - gal apeinama pėsčiomis, paaiškino, kad tokiu atveju ir mėnesio neužtektų, be to, nebeliktų laiko kitoms priskirtoms funkcijoms atlikti. Liudytojais apklausti J.K. B. bei V. G. nurodė, kad medžių išvartas jie pjovė ankstyvą pavasarį (pirmasis nurodė, kad kovo mėnesį, antrasis - kad balandžio mėnesį), o kadangi buvo labai šlapia, tai pagamintų malkų išvežti negalėjo, nes buvo neįmanoma privažiuoti. Vasarą, išsausėjus miško dangai, malkos buvo ištemptos arčiau kelio ir iš karto miško apsaugą atliekantys pareigūnai šį pažeidimą užfiksavo. Todėl bet kokio pobūdžio apelianto išvedžiojimai apie netinkamą miško plotų priežiūrą šiuo konkrečiu atveju yra atmestini. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų J.K. B. ir V. G. parodymais. J.K. B. duodamas parodymus prieš ieškovą tikėjosi girininko prielankumo. Be to, apklausų metu paaiškėjo, kad nei vieno iš jo vardu rašytų pasiaiškinimų jis pats asmeniškai nerašė, o vienas pasiaiškinimas netgi nepasirašytas. Kaip vėliau paaiškėjo, šį pasiaiškinimą savo ranka ir savo nuožiūra surašė girininkas J. G. Todėl pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai J.K. B. vardu rašytų pasiaiškinimų nelaikė įrodymais, o jo duotus žodinius parodymus tinkamai įvertino kaip gynybos priemonę, siekiant mažesnės baudos bei galimybės atgauti neteisėtai pasigamintas malkas. V. G. painiojosi klausiamas, kur ir kokiomis aplinkybėmis girdėjo, kaip girininko pavaduotojas (pavardės negalėjo įvardinti) leido gamintis malkas, o teismo paklaustas, ar tarp proceso dalyvių mato tą girininko pavaduotoją, kuris leido gamintis malkas, atsakė, kad jo (t.y. ieškovo) teismo salėje nėra. Taip pat teigia, jog apeliantas neteisingai interpretuoja liudytojo V. B. parodymus, teigdamas, kad esą ieškovas kartu su V. B. važiavo ne kartą pro sukrautas J.K. B. malkas, bet neva ieškovas teigė, kad J.K. B. leidimus turi, t.y. tokiu būdu stengiausi nuslėpti neteisėtus kirtimus. Tai yra neteisinga parodymų interpretacija. Ieškovas V. B. tokių žodžių nesakė ir negalėjo sakyti. Pažeidimas pastebėtas 2010 m. vasarą, t.y. tuomet, kai už šių miško plotų apsaugą jau buvo atsakingas pats V. B. (miško plotai perduoti nuo 2010 m. balandžio 1 d.), ir kuris turėjo visas teises ir pareigas nustatinėti ir bausti pažeidėjus įstatymų nustatyta tvarka. Liudytoju apklaustas A. P. paaiškino, kad išdavus leidimus kirtimams, tolesnę eigą prižiūri ne tas, kuris išrašė leidimą, o tas, kieno prižiūrimoje eiguvoje numatyti kirtimai. Tokiu būdu V. B. parodymai (jei jie iš tikrųjų tokie buvo) vertintini kaip stengimasis išvengti atsakomybės, įvertinant ir tą aplinkybę, kad ieškovą atleidus iš darbo, į ieškovo vietą girininko pavaduotoju buvo priimtas būtent V. B. brolis - D. B.. Todėl V. B. laikytinas suinteresuotu asmeniu ir apeliaciniame skunde cituojami jo parodymai (jei tokie buvo) turėtų būti vertinami kritiškai. Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad būtent liudytojo J. Ž. parodymais pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo tikėti, nes liudytojas asmeniškai pažįstamas su ieškovu, be to, tikėjosi išvengti administracinės atsakomybės. Tokie apelianto teiginiai atmestini, kadangi J. Ž. veiksmus tyręs urėdijos pareigūnas V.K. J. pažeidimo nenustatė. Be to, parodymus teisme J. Ž. davė praėjus beveik metams po nurodytų įvykių, kas reiškia, kad net ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jo jau nebebūtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn, todėl jam nebuvo jokio pagrindo bijoti ar tikėtis išvengti atsakomybės. Tuo tarpu pats apeliantas elgėsi nesąžiningai, kadangi kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė tik pirmąjį J. Ž. pasiaiškinimą ir nuslėpė antrąjį J. Ž. pasiaiškinimą, kuris ir nulėmė atsisakymą traukti minėtą liudytoją administracinėn atsakomybėn. Apklausų metu paaiškėjo, kad liudytojas J. Ž. „malkomis“ vadino bet kokią medieną, tame tarpe žabus, kirtimų atliekas - o būtent tokioms atliekoms ir buvo išduotas leidimas. Kirtimų atliekos buvo renkamos tose pačiose kirtavietėse, kur dar buvo neišvežtų rąstų po įvykdytų planinių girininkijos kirtimų. Ištyrus bylos aplinkybes ir paaiškėjus, kad J. Ž. jokių medžių kirtimų neatliko, o žabams (kuriuos vadino „malkomis“) tvarkyti turėjo leidimą, administracinė teisena prieš jį net nebuvo pradėta. Teigia, jog bet kokio pobūdžio apelianto išvedžiojimai apie neva nepatirtą neturtinę žalą šiuo atveju yra atmestini. Ieškovas nurodo, jog kai po 19 metų, išdirbtų toje pačioje darbovietėje, buvo apkaltintas nebūtais dalykais ir išmestas iš darbo, jis patyrė didžiulį emocinį stresą dėl tokios neteisybės, išgyvenimus ir neužtikrintumą ateitimi. Neigiamus padarinius pajuto ir ieškovo šeimos nariai, kurie išgyveno kartu su ieškovu. Paskleidus tikrovės neatitinkančius faktus, buvo sunku susirasti darbą. Pirmos instancijos teismas, sumažindamas prašomą 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimą iki 2 000 litų, kaip vieną iš argumentų nurodė aplinkybę, kad tie išgyvenimai truko neilgai, kad šiuo metu ieškovas turi kitą darbą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl neteisėtų darbdavio veiksmų ieškovas buvo priverstas išvykti iš Lietuvos dirbti į užsienį, ko jokiomis aplinkybėmis neplanavo ir nebūtų daręs, jei darbdavys nebūtų atleidęs arba iš karto po atleidimo būtų galėjęs rasti darbo savo gyvenamojoje vietoje. Laukti, kol baigsis teisminis ginčas ir bus atstatytas teisingumas, neturėjo finansinių galimybių - reikėjo išlaikyti šeimą, dengti teismines išlaidas. Dėl tokios priverstinės emigracijos dar labiau kenčia ieškovas ir jo šeimos nariai (žmona, du nepilnamečiai vaikai).Pažymi, kad darbdavys ir toliau, net nepaisydamas pirmos instancijos teismo sprendimo bei teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, ir toliau vykdo priešišką kampaniją ieškovo atžvilgiu - ir toliau šmeižia, netgi kreipėsi į teisėsaugos institucijas, bandydamas inicijuoti ikiteisminius tyrimus ieškovo atžvilgiu, tuo sukeldamas dar daugiau neigiamų išgyvenimų tiek ieškovui, tiek jo šeimos nariams.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai vertino miškų pareigūno darbo specifiką bei teisinį statusą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl darbo drausmės pažeidimo fakto buvimo ir nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais ir taip pažeidė procesinės teisės normas. Tokie apelianto apeliacinio skundo argumentai yra susiję su byloje faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų įvertinimo problema, todėl teisėjų kolegija dėl to turi pasisakyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą įvertino joje esančius įrodymus ir išdėstė teisinius argumentus, kuriais remdamasis nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Savo išvadas teismas sprendime pakankamai motyvavo ir argumentavo ( C P K 270 straipsnis). Teismas nagrinėdamas bylą kiekvieną byloje pateiktą ir bylai reikšmingą įrodymą įvertino ir vertindamas įrodymus visumoje įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė ( C P K 185 straipsnis). Taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos procesinės teisės normos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 1992m. sausio 2d. eiguliu, o nuo 1993m. vasario 17d. perkeltas dirbti girininko pavaduotoju Gelgaudiškio girininkijoje. Atsakovo 2010m. balandžio 21d. įsakymu Nr. 85 ieškovui už netinkamą dokumentų administracinės teisės pažeidimų bylai paruošimą buvo paskirta drausminė nuobauda – pastaba. 2010m. rugpjūčio 20d. atsakovo įsakymu Nr. 180 ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, dėl miško kirtimo atliekų ruošos nekontroliavimo ir tokiu būdu netinkamai atliktų pareigų pagal D K 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad ieškovas praleido įstatymo nustatytą terminą ginčyti drausminę nuobaudą paskirtą jam atsakovo 2010m. balandžio 21d. įsakymu ir nenurodė svarbių priežasčių dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, todėl teismas tokį ieškinio reikalavimą atmetė suėjus ieškinio senaties terminui. Ieškovas apeliacinio skundo dėl to nepateikė, todėl teisėjų kolegija šios ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos bei šiuo klausimu pasisakiusio teismo sprendimo dalies neanalizuoja ir dėl to nepasisako.

Apylinkės teismas pripažindamas ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo neteisėtu nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas atlikdamas pareigas ir įrašydamas netikslią pavardę miško kirtimo ruošti atliekoms leidime, tai atliko tyčia. Teismas nustatė, kad įrašytoji ir tikroji pavardė to asmens, kuriam buvo išduotas leidimas labai nežymiai skyrėsi ir toks netikslumas galėjo būti įtakotas žmogiškojo suklydimo faktoriaus. Konstatavo, kad toks ieškovo padarytas pažeidimas galėjo būti neatsargus ir negali sukelti tolygių pasekmių, kaip tyčiniai veiksmai. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovo pareiginiuose nuostatuose buvo nurodyta, jog ieškovas privalo kontroliuoti kirtimų vykdymą, kontroliuoti miško naudojimo apskaitą, organizuoti ir kontroliuoti miškų apsaugą eiguvose. Tačiau, teismas išanalizavęs ieškovo pareiginių nuostatų atitinkamus punktus darė išvadą, kad pareiginiai nuostatai yra deklaratyvaus pobūdžio. Teismas įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, o taip pat apklaustų teismo posėdžio metu liudytojų A. P., J. G. parodymus sprendė, kad atsakovas neįrodė ieškovo kaltės dėl buvusių savavališkų kirtimų. Teismas liudytojų J. B. ir V. G. parodymus laikė nepatikimais, nes šių liudytojų parodymais buvo pateikti K. J. ir J. G. tarnybiniais pranešimais. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, jog J. B. ir J. Ž. vykdė savavališkus kirtimus, už kuriuos buvo atsakingas ieškovas, išanalizavęs visą byloje pateiktą medžiagą teismas sutiko, kad ieškovas atlikdamas pareigas ir veiksmus buvo nepakankamai atidus, tačiau tokie ieškovo veiksmai nesukėlė atsakovui jokių pasekmių, todėl padaryto pažeidimo sunkumas negali būti pripažintas proporcingu atsakovo pritaikytai drausminei nuobaudai – atleidimu iš darbo. Teisėjų kolegija tokias teismo konstatuotas aplinkybes pripažįsta teisingomis. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas buvo miškų pareigūnas, jam taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo, taip pat drausminės atsakomybės reikalavimai, tuo tarpu ieškovas ne tik neišsaugojo, nesukontroliavo, kad asmenys, kuriems jis išdavė leidimus miško atliekoms ruošti, laikytis leidimuose nustatytų sąlygų ir negaminti malkų, tačiau leido tokiems asmenims neteisėtai kirsti mišką ir tokiu būdu sudarė sąlygas grobstyti valstybės turtą bei daryti žalą miškui. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto apeliacinio skundo argumentais sutikti negali ir juos atmeta. Kaip jau buvo nustatyta, kad ieškovas buvo atsakingas ne už visą girininkijos veiklą, o tik už konkrečių darbų atlikimą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad ieškovo pareigybė nebuvo ypatingesnio statuso, dėl kurio ieškovui einant pareigas galėjo būti taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo ar drausmės atsakomybės reikalavimai, nei tiesioginiam jo viršininkui. Bylos duomenimis nustatyta, kad leidimai asmenims buvo išduoti tik žabams, o ne malkoms kirsti ir jokie miško kirtimo darbai nebuvo atliekami. Pažeidėjai buvo nustatyti ir piniginės baudos išieškotos valstybei, todėl nei atsakovui, nei valstybei žala nebuvo padaryta. Taigi, nepagrįstas ir neteisingas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas leido grobstyti ir neteisėtai kirsti mišką asmenims, kurie darė žalą valstybei. Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad girininko pavaduotojo pareiginių nuostatų tam tikri punktai yra deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija tokį apelianto skundo motyvą atmeta. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, kokių konkrečiai pareigų nevykdė ieškovas, turi būti remiamasi pareigine instrukcija, kurioje būtų apibrėžtos ieškovo funkcijos. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs ieškovo pareigybės nuostatas konstatavo, kad ieškovo pareigybės nuostatų punktai už kurių pažeidimą buvo ieškovui taikyta drausminė nuobauda yra deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija su tokia konstatacija nesutikti neturi pagrindo. Kaip matyti iš įsakymo ( t. 1., b.l. 12-13), kurio pagrindu ieškovui darbdavys taikė drausminę nuobaudą buvo nurodoma, kad ieškovas nekontroliavo kirtimo atliekų ruošos vykdymo ir nevykdė girininko pavaduotojo pareigybės nuostatų 2. 5, 2.7, 2. 8 punktų reikalavimų, dėl ko susidarė prielaidos piliečiams J. B. bei J. Ž. savavališkai iškirsti miško medžius. Teisėjų kolegija vertindama tokias ieškovo pareigybės nuostatas pritaria apylinkės teismo konstatuotai aplinkybei, kad minimi nuostatų punktai yra deklaratyvūs, nes juose yra nurodomos tik bendrojo pobūdžio normos, tačiau jos nėra detalizuotos. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentą, kad teismas spręsdamas ginčą nepagrįstai suabejojo apklaustų teismo posėdžio metu atsakovo pateiktų liudytojų patikimumu. Pagal C P K 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos C P K 176-220 straipsniuose, todėl teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir sąsajumą turi vadovautis minėtuose straipsniuose nurodytomis taisyklėmis. Teismo funkcija pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jai remdamasis daro savo išvadas apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi, įrodymų pakankamumas ir ieškovo ar atsakovo nurodytų faktų įrodytinumas, t.y., tam tikrų aplinkybių konstatavimas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą atsakovo pateiktus įrodymus ištyrė ir sprendime detaliai pasisakė, kodėl vienus įrodymus priima, o kitus atmeta. Kadangi, atsakovo liudytojų parodymai buvo prieštaringi ir prieštaravo kitų byloje pateiktų įrodymų visumai, todėl teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą pagrįstai jais nesivadovavo.

Atleidimas iš darbo D K 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį šiuo pagrindu, privalo laikytis visų DK XVI skyriuje nustatytų drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 straipsnio 4 dalis), taip pat ir DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo kriterijus, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; kt.). DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo iki darbo drausmės pažeidimo padarymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė ir teisėjų kolegija pritaria tokiai konstatuotai aplinkybei, kad ieškovas atlikdamas savo pareigas ir netiksliai įrašydamas asmens pavardę į leidimą nebuvo pakankamai atidus ir, kad ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Taigi, pripažintina, kad atsakovas, nuspręsdamas taikyti ieškovui už nustatytą pažeidimą griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, tinkamai nesivadovavo DK 238 straipsnyje nustatytais drausminės nuobaudos parinkimo kriterijais, todėl apylinkės teismui buvo pagrindas jam paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu.

Nepagrįsti ir atmestini apelianto apeliacinio skundo argumentai susiję su neturtinės žalos priteisimu ieškovui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atvejais yra išaiškinęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „ Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „ Šiauliųlyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.).

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas byloje klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovui ir priteisdamas 2000 Lt neturtinę žalą atsižvelgė į ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad atsakovas siekė tendencingai atleisti jį iš darbo, ko pasekoje jis patyrė išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, neužtikrintumą savo ateitimi, į tai, kad ieškovas darbovietėje iš kurios buvo neteisėtai atleistas dirbo devyniolika metų, kėlė savo kvalifikaciją ir įgijo miškininkystės magistro laipsnį, visa tai atlikdamas ieškovas turėjo pagrįstų lūkesčių, kad tokias investicijas galės realizuoti darbe. Teismas tai pat atsižvelgė, kad ieškovas gyvena mažame mieste, o tai labai greitai ir tendencingai susiformuojama neigiama nuomonė apie darbuotoją atleistą iš darbo pagal D K 136 straipsnio 3 dalį, be to teismas pritaikė protingumo kriterijus ir konstatavo neturtinės žalos padarymą ieškovui. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas jokios neturtinės žalos nepatyrė. Ieškovas atsiliepimu į ieškinį tvirtina, kad dėl neteisėto atleidimo patyrė didelį stresą, neigiamus padarinius pajuto ir jo šeimos nariai, ieškovas dėl neteisėtų darbdavio veiksmų netgi buvo priverstas išvykti iš Lietuvos ir dirbti užsienyje, šiuo metu atsakovas šmeižia ieškovą ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ieškovo atžvilgiu ir tuo sukelia ieškovui dar daugiau neigiamų išgyvenimų. Teisėjų kolegija įvertinusi tiek pirmosios instancijos teismo nustatytas, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nurodytas aplinkybes sprendžia, kad yra nustatytos būtinos atsakomybės sąlygos neturtinei žalai atsirasti. Taigi, pirmosios instancijos teismas priteisdamas neturtinę žalą ieškovui ir nustatydamas jo dydį atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo ir teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus.

Dėl nutartyje nurodytų argumentų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą pagal C P K 93 straipsnio 3 dalies, 98 straipsnio taisykles iš apelianto priteistinos ieškovui išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šakių rajono apylinkės teismo 2011m. balandžio 1d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo V Į Šakių miškų urėdijos priteisti 1400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti turėtų apeliacinės instancijos teisme ieškovui A. Š.