- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-09
- Bylos Nr.
- 2A-202/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Audronė Jarackaitė (pran.), Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- UAB „Manukas“
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Audronės Jarackaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos (toliau – UAB DK) „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-176-71/2005 pagal ieškovo UAB „Manukas“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Manukas“ 2004-12-01 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (ankstesni pavadinimai: UAB „NORD/LB draudimas“ Šiaulių skyrius, 2004-10-27 – 2005-05-14 UAB DK „PZU Baltija“) 171 900 Lt neišmokėtą draudimo išmoką, 4 555,36 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 529,11 Lt sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį ir turėtas atstovavimo išlaidas (CK 6.2, 6.4, 6.245, 6.987, 6.997 str., Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – Draudimo taisyklių) Nr. 007 14 str. 1 d., 16 str. 5 p., 12 p., 15 str. 1.5 p.). Ieškovas nurodė, jog atsakovo išduotu 2003 m. kovo 13 d. draudimo polisu TP Nr. 025540 vieneriems metams apdraudė 191 000 Lt sumai ieškovo lengvąjį automobilį Mersedes-Benz S-600, valst. Nr. XXXXXX, kuris 2004-02-26 17.10 val. Minijos g.180, Klaipėdoje, buvo pavogtas. Ieškovas 2004-02-27 apie vagystę informavo atsakovą, pateikė visus reikiamus dokumentus, tačiau atsakovas per 15 dienų, kaip numatyta atsakovo Draudimo taisyklėse, draudimo išmokos neišmokėjo. Teigė, jog atsakovo atstovai, prieš jį apdrausdami, apžiūrėjo automobilį, patikrino jo techninę būklę, techninius duomenis, kurie sutapo su VĮ „Regitra“ duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovui 171 900 Lt neišmokėtos draudimo išmokos (CK 6.997 str., 6.998 str.), 4 438 Lt sumokėto žyminio mokesčio už ieškinį, 4 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė išlaidas (1 447,99 Lt) už ekspertų dalyvavimą teismo posėdyje. Teismas nustatė, jog ginčo automobilis vagystės metu buvo apdraustas atsakovo įmonėje draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, įskaitant ir vagystę (šiuo atveju numatyta 10 proc. franšizė/išskaita) 191 000 Lt sumai. Nurodė, jog atsakovas neginčija draudiminio įvyko buvimo fakto, sutinka sumokėti 79 302,85 Lt draudimo išmoką, tačiau, ieškovui nesutinkant, tarp šalių kilo ginčas dėl išmokėtinos draudimo išmokos dydžio. Teismo nuomone, nors tikroji apdrausto automobilio markė (modelis) yra Mercedes-Benz S 320, tačiau nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis neturėjo galimybės įvertinti tikrosios automobilio vertės bei prisiėmė nepagrįstai didelę draudimo riziką dėl to, jog ieškovo atstovai pateikė melagingus duomenis; atsakovo argumentai prieštarauja draudimo sutarčių sudarymo specifikai, kadangi draudimo kompanija, sudarydama draudimo sutartį, apdrausto automobilio vertę nustato pati, remdamasi savo naudojama metodika. Be to, draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu, todėl ieškovas neturėjo galimybės įtakoti draudžiamo automobilio vertės nustatymo, o atsakovo atstovai turėjo galimybę apžiūrėti draudžiamą automobilį ir realiai nustatyti jo vertę bei ja pasinaudojo. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad daikto praradimo atveju draudimo sutartyje nustatyta draudimo suma lygi apdrausto daikto vertei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 24 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-911/2002; 2003 m. birželio 25 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-746/2003), o teismo ekspertų išvados, jog apdrausto automobilio vertė buvusi 108 000 Lt, nepaaiškinant, dėl ko jo vertė per laikotarpį nuo 2003-03-13 iki 2004-02-26 žymiai sumažėjo, vertintinos kritiškai. Be to, ekspertai, skirtingai nuo atsakovo, neturėjo galimybės apžiūrėti automobilio, įvertinti jo įrangos, komplektacijos ir techninės būklės. Teismas nurodė, jog atsakovui nepaneigus aukščiau minėtos prezumpcijos, atsižvelgus į tai, kad ieškovas draudimo įmoką sumokėjo nuo draudimo sumos, netaikytinas Draudimo taisyklių 15 straipsnio 1.5 punktas, pagal kurį draudimo išmoka yra lygi transporto priemonės vertei vagystės dieną. Priešingu atveju, tai reikštų, jog draudimo kompanija nepagrįstai pasipelno draudėjo sąskaita. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus priteisti delspiniginius nuo priteistos sumos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi ieškovo reikalavimas prieštarauja Draudimo taisyklių 16 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad atsakovas ginčijo mokėtinos draudimo išmokos dydį, dėl to tik išsprendus tarp šalių kilusį ginčą, buvo galima nustatyti ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį, be to, šiuos argumentus patvirtino ir Draudimo priežiūros komisijos išvada. Teismas pažymėjo, jog valstybei iš atsakovo priteistinos 85,18 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą, pripažįstant ieškovui teisę į 79 302,85 Lt draudimo išmoką ir perskirstant šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog pavogto ginčo automobilio markė (modelis) buvo skirtingas nuo apdraustos automobilio markės, dėl ko ginčo automobilio vertė ir sumažėjo. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ekspertai nepagrindė išvadų dėl ginčo automobilio vertės vagystės dienai vertės žymaus sumažėjimo, kadangi ekspertizės akte ekspertai pažymėjo, jog ginčo automobilio vertė nustatoma pagal eksperto nurodytas formules, remiantis Mercedes-Benz automobilių gamintojo atstovo Lietuvoje UAB „Silberauto“ pateikta informacija apie automobilį bei naujo bazinės komplektacijos analogiško modelio automobilio kainą. Be to, teismas, skirdamas atsakovo prašymu ekspertizę, nepagrįstai atmetė atsakovo prašomą užduoti ekspertams klausimą: „kokia buvo ginčo automobilio MB S 320 rinkos kaina draudimo sutarties sudarymo metu?“, dėl ko taip pat galėjo būti nevisapusiškai ir neišsamiai ištirtos ir įvertintos bylos aplinkybės. Be to, teismas atsisakė patenkinti atsakovo prašymą išreikalauti iš ieškovo buhalterinės apskaitos duomenis apie automobilio likutinę vertę jo įsigijimo metais bei draudimo sutarties sudarymo dieną. Teigia, jog, nors draudimo sutartis ir buvo sudaryta prisijungimo būdu, tačiau atsakovas įvertino draudimo riziką ir automobilio vertę pagal ieškovo pateiktus automobilio registracijos dokumentus, remdamasis ieškovo prašymu. Be to, teismas neįvertino, jog ieškovas suklaidino atsakovą, nes ginčo automobilio pirkimo dokumentuose ir muitinės deklaracijose buvo nurodyta, kad ginčo automobilio modelis (markė) yra S 320, o jo įsigijimo kaina 50 000 Vokietijos markių (93 995 Lt). Nurodo, jog draudimo sutartis yra fiduciarinė, t.y. jos šalis sieja tarpusavio pasitikėjimo grindžiami santykiai, draudimo santykių šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, būti viena kitai atviros ir abipusiškai atskleisti visą informaciją, galinčią turėti įtakos draudimo sutarties sudarymui ir jos sąlygų nustatymui. Draudėjo pareiga suteikti draudikui visą reikšmingą sutarčiai informaciją gali lemti tiek šio apsisprendimą prisiimti draudimo riziką, tiek draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokų bei draudimo išmokų dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-546/2003). Teismas turėjo vadovautis CK 6.1001 straipsnio pirma dalimi, pagal kurią draudimo sumai, nurodytai draudimo sutartyje, viršijant draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog draudžiant automobilius kasko draudimu, draudimo kompanija vienašališkai nustato draudimo sumą, remdamasi savo skaičiavimo metodika, turi galimybę apžiūrėti draudžiamą automobilį, turi teisę pasitelkti ekspertus. Atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką rodo jo nesąžiningumą, nes jis ginčija draudimo sutarties sąlygą, kurią pats padiktavo. Be to, ieškovas ir sumokėjo draudimo įmoką, paskaičiuotą nuo draudimo sumos, todėl draudimo kompanijai išmokėjus mažesnę draudimo išmoką, ji pasipelnytų draudėjo sąskaita. Teigia, jog atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes nustatydamas automobilio draudimo sumą vadovavosi savo metodika, o įvykus draudiminiam įvykiui, siekia, jog mokėtina draudimo išmoka būtų mokama atsižvelgiant į automobilio rinkos kainą, nors ginčo automobilio nebėra, jo rinkos vertę nustatyti vagystės dieną sunku. Nurodo, jog apeliantas nepagrįstai iš apskaičiuotos draudimo sumos atima pridėtinės vertės mokestį. Pažymi, jog automobilio modeliai S 600 ir S 320 skiriasi tik variklio galingumu, atsakovas nepateikė įrodymų dėl automobilio vertės padidėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas, kurios atitinka bylos įrodymų duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, ir tinkamai pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas.
Pagal CK 6.997 straipsnį turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu (1 d.); ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės) (2 d.). Konkrečios draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (DĮ 2 str. 19 d.), o sutarties, sudaromos prisijungimo būdu, sąlygos nustatomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse - draudiko parengtose draudimo sutarties standartinėse sąlygose (DĮ 2 str. 23 d.).
CK 6.998 straipsnis nustato, kad draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama, išskyrus atvejus, kai draudikas, nepasinaudojęs savo teise įvertinti draudimo riziką, buvo apgautas dėl to, kad buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė arba buvo padaryta aritmetinė ar rašybos klaida.
Kolegijos nuomone, neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvai, kad apdrausto ginčo automobilio vertė praradimo momentu buvo mažesnė už draudimo sumą (vertę), nurodytą draudimo sutartyje, jog draudikas buvo apgautas draudėjo, dėl šio nurodytos žinomai melagingos draudimo vertės, kad teismas, nustatydamas draudimo sumą, apdrausto automobilio vertę ir draudimo išmoką, netinkamai taikė CPK 185, 213, 218 straipsnių, CK 6.997-6.998 straipsnių, Draudimo taisyklių nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismas, pagal CPK taisykles, visapusiškai ištyręs bei teisingai įvertinęs bylos įrodymus, atsižvelgęs į teisės taikymo praktiką, tinkamai pritaikė aukščiau nurodytas ir kitas teisės normas, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, kurios atitinka faktines bylos aplinkybes, įstatymą bei teismų praktiką, tarpe jų, kad ginčo automobilis, kuris 2003-03-13 buvo apdraustas atsakovo įmonėje nuo nelaimingų atsitikimų, įskaitant ir vagystę (nustatant 10% frančizę), 191 000 Lt sumai, 2004-02-26 buvo pavogtas galiojant draudimui, kad draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu ir ieškovas neturėjo galimybės įtakoti nustatymo draudžiamo automobilio vertės, kurią nustatė draudimo kompanija, sudarydama draudimo sutartį, remdamasi nustatyta metodika, pasinaudodama galimybe apžiūrėti draudžiamą automobilį. Teisingos bei pagrįstos ir teismo išvados, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, jog šis neturėjo galimybės nustatyti apdraudžiamo automobilio tikrosios vertės bei prisiėmė nepagrįstai didelę draudimo riziką dėl ieškovo atstovų pateiktų melagingų duomenų, kad atsakovas nepaneigė prezumpcijos, jog apdrausto daikto praradimo atveju draudimo sutartyje nustatyta suma lygi apdrausto turto vertei.
Pagal bylos duomenis, apdrausto ginčo automobilio registravimo liudijime ir techninės apžiūros talone nurodytas modelis - ,,Mercedes Benz S-600“, o prašyme draudimo sutarčiai sudaryti ieškovas taip pat nurodė, jog pageidauja apdrausti automobilį, kurio modelis Mercedes Benz S-600, o rinkos kaina – 191 000 Lt, pateikdamas ir ginčo automobilio aukščiau nurodytus registravimo dokumentus, nors tikrasis apdrausto automobilio modelis – Mercedes Benz S-320. Tačiau nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo, įvykus draudiminiam įvykiui, atsakovui nemokėti draudimo išmokos pagal aukščiau nurodytą draudimo sutartį, bei teigti, jog sudarant draudimo sutartį buvo neteisingai nustatyta ginčo automobilio vertė ar draudimo suma, jog ieškovas (draudėjas) nevykdė pareigos suteikti draudikui (atsakovui) visą informaciją, reikalingą draudimo sutarčiai sudaryti, ar žinomai suklaidino draudiką, jog teismas neteisingai nustatė priteistiną ieškovui draudimo išmoką pagal nurodytą draudimo sutartį ar be pagrindo netaikė Draudimo taisyklių Nr. 007 15 str. 1.5 punkto nuostatų. Bylos duomenimis, sudarant aukščiau nurodytą draudimo sutartį prisijungimo būdu, apdraudžiamojo automobilio vertę nustatė atsakovo (draudiko) atstovas, kuriam nebuvo kliūčių apžiūrėti automobilį, įvertinti automobilio techninę būklę, įrangą, komplektaciją ir kitus duomenis, esant reikalui, pasitelkti ekspertus draudžiamo automobilio vertei nustatyti, o ieškovas neturėjo galimybės įtakoti prisijungimo būdu sudaroma sutartimi apdraudžiamo ginčo automobilio vertės nustatymo. Beje, byloje nėra duomenų, kad draudikui būtų kilę abejonių dėl ginčo automobilio vertės ir apžiūrėjus jį natūroje ar tiriant 2003-03-27 autoįvykį bei nustatant žalą ir išmokant draudimo išmoką dėl 2003-03-27 įvykusio draudiminio įvykio (b.t. 1, l. 153-164).
Be to, apygardos teismas teisingai ir motyvuotai nurodė, kad ieškovas mokėjo draudimo įmoką nuo draudimo sumos, nustatytos draudimo sutartyje, o tai patvirtina, jog atsakovas prisiėmė draudimo riziką 191 000 Lt sumai. Be to, pagal teismų praktiką preziumuojama, jog daikto praradimo atveju draudimo sutartyje nurodyta suma lygi apdrausto daikto vertei, o draudimo kompanijai tokiu atveju išmokėjus mažesnę išmoką nei draudimo suma (vertė), reikštų, kad draudikas nepagrįstai pasipelno draudėjo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-911/2002; 2003 m. birželio 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-746/2003).
Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo argumentai, kad draudikas neturėjo galimybės nustatyti apdraudžiamo automobilio tikrosios vertės bei prisiėmė nepagrįstai didelę draudimo riziką, kad teismas, nustatydamas apdrausto automobilio vertę ir mokėtiną draudimo išmoką, nepagrįstai nesivadovavo teismo ekspertizės išvadų duomenimis apie automobilio Mercedes Benz S-320 rinkos vertę bei CK 6.1001 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias draudimo sumai, nurodytai draudimo sutartyje, viršijant draudimo vertę, draudimo sutartis negalioja dėl tos draudimo sumos dalies, kuri viršija draudimo vertę.
Teismas pagal CPK taisykles ištyrė ir teisingai įvertino bylos įrodymus, tarpe jų draudimo sutarties sudarymo aplinkybes ir ekspertizės aktą, kurių pagrindu teisingai nustatė draudimo išmokos dydį, ir neturėjo pagrindo taikyti CK 6.1001 str. 1 d. nuostatų, o savo išvadas išsamiai motyvavo sprendime, kurių nepaneigė apelianto argumentai. Apeliantas ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, jog draudimo sutartyje nustatyta draudimo suma viršijo draudimo (ginčo automobilio) vertę, kad ginčo automobilio vertė padidėjo dėl to, jog automobilio techniniame pase ar registro dokumente buvo nurodytas modelis S-600, o ne S-320. Juo labiau, kad ginčo automobilis buvo apžiūrėtas draudiko atstovo ir įvertintas pagal tai, jog automobilio kėbulo tipas ,,S“, variklio galia – 165 kw, darbinis tūris 3199 kub/cm. (b.t.1, l. 153-157), ir draudikui nekilo abejonių dėl automobilio (draudimo) vertės, o draudimo įmoka buvo draudėjo sumokėta pagal draudiko apskaičiavimą nuo draudimo sumos, nustatytos draudimo sutartyje.
Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti skundžiamo teismo sprendimo (CPK 263 str. 1 d., 329 str., 330 str.).
Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą, nes neįrašė į sprendimo rezoliucinę dalį teismo posėdyje išnagrinėto ir motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodyto klausimo dėl 85,18 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Todėl iš esmės nepakeičiant teismo sprendimo, ištaisytina nurodyta klaida, papildant teismo sprendimo rezoliucinę dalį tokiu teiginiu: „Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (įm.k. 110057869) valstybei 85,18 Lt (devyniasdešimt devynis litų 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu“ (CPK 302 str., 276 str. 2 d.).
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 88 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti iš esmės nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimą.
„Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (įm.k. 110057869) valstybei 85,18 Lt (devyniasdešimt devynis litų 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.“
Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (įm.k. 110057869) valstybei 19,57 Lt (devyniolika litų 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.