- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-07
- Bylos Nr.
- 2K-175/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Lidija Liucija Žilienė, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- T. D., V. M.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalis, kuria T. D. dėl keturiolikos nusikalstamų veikų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias veikas ir T. D. pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį baudomis:
už 1281,85 Lt vertės turto pasisavinimą – 10 MGL;
už 2605,43 Lt vertės turto pasisavinimą – 15 MGL;
už 1804,06 Lt vertės turto pasisavinimą – 10 MGL;
už 2209,66 Lt vertės turto pasisavinimą – 15 MGL;
už 2654,94 Lt vertės turto pasisavinimą – 15 MGL;
už 2587,63 Lt vertės turto pasisavinimą – 15 MGL;
už 2885,61 Lt vertės turto pasisavinimą – 15 MGL;
už 1557,65 Lt vertės turto pasisavinimą – 10 MGL;
už 906,26 Lt vertės turto pasisavinimą – 10 MGL;
už 977,77 Lt vertės turto pasisavinimą – 10 MGL;
už 1211,70 Lt vertės turto pasisavinimą – 10 MGL;
už 5001,01 Lt vertės turto pasisavinimą – 20 MGL;
už 2658,72 Lt vertės turto pasisavinimą – 15 MGL;
už 3348,39 Lt vertės turto pasisavinimą – 20 MGL.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 70 MGL (8750 Lt) dydžio bauda.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už tas pačias nusikalstamas veikas nuteistas V. M., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. D. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteistas už keturiolika nusikaltimų, t. y. už tai, kad, būdamas UAB ,,A“ vadybininku, veikdamas bendrininkų grupe su UAB ,,N“ parduotuvės, esančios ,,duomenys neskelbtini“, mėsos skyriaus mėsininku V. M., turėdamas tikslą pasisavinti svetimą, V. M. patikėtą UAB ,,N“ turtą – kiaulienos skerdieną, V. M. pasirašius PVM sąskaitose–faktūrose ir taip melagingai patvirtinus, kad UAB ,,N“ parduotuvė iš UAB ,,A“ gavo kiaulienos skerdieną, T. D. ją realizavo tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir gautais pinigais pasidalijo su V. M., mokėdamas jam po 100 Lt už kiaulienos skerdienos pusę: 2004 m. sausio 3 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEB Nr. 9172997) V. M. pasirašė ir taip melagingai patvirtino, kad parduotuvė iš UAB ,,A“ gavo 218 kg kiaulienos skerdienos, kurios vertė 1281,85 Lt, 2004 m. sausio 9 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEB Nr. 9174935) – 443,100 kg, kurios vertė 2605,43 Lt, 2004 m. sausio 10 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEB Nr. 9175324) – 208,100 kg, kurios vertė 1804,06 Lt, 2004 m. sausio 16 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEB Nr. 9177296) – 369,200 kg, kurios vertė 2209,66 Lt, 2004 m. sausio 17 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEB Nr. 9177860) – 443,600 kg, kurios vertė 2654,94 Lt, 2004 m. sausio 24 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 1956246) – 424,900 kg, kurios vertė 2587,63 Lt, 2004 m. kovo 4 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 2465085) – 528,500 kg, kurios vertė 2885,61 Lt, 2004 m. kovo 6 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 2466443) – 279,900 kg, kurios vertė 1557,65 Lt, 2004 m. kovo 15 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 2469391) – 164,400 kg, kurios vertė 906,26 Lt, 2004 m. kovo 22 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 5554740) – 175,700 kg, kurios vertė 977,77 Lt, 2004 m. kovo 23 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 5555110) – 215,700 kg, kurios vertė 1211,70 Lt, 2004 m. balandžio 24 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija GBD Nr. 1596991) – 780,800 kg, kurios vertė 5001,01 Lt, 2004 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija LEC Nr. 5292381) – 415,100 kg, kurios vertė 2658,72 Lt, 2004 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitoje–faktūroje (serija AGR Nr. 04-001103) – 540,500 kg, kurios vertė 3348,39 Lt. Tokiu būdu, bendrininkaujant V. M., T. D. pasisavino UAB ,,N“ parduotuvės turtą – minėto svorio ir vertės kiaulienos skerdieną.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu dėl tų pačių keturiolikos nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, T. D. buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias veikas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, kad V. M. nusikalstamas veikas darė bendrininkų grupe su T. D. V. M. parodymus teismas įvertino kaip siekį palengvinti savo teisinę padėtį, o J. G. – kaip nekonkrečius, nes neaišku, apie kokį laikotarpį jai T. D. kalbėjo, ar apie tas pačias sąskaitas–faktūras ir sprendė, kad iš šios liudytojos parodymų negalima padaryti neginčijamos išvados dėl T. D. dalyvavimo padarant šiuos nusikaltimus, nes jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nepavykus pašalinti abejonių šis teismas jas išaiškino kaltinamojo T. D. naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. D. prašo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų: bylą išnagrinėjo šališkai, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ne objektyviais duomenimis, bet prielaidomis, taigi nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų.
Kasatorius nurodo, kad teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad neatlikęs įrodymų tyrimo, besąlygiškai sutikęs su apelianto argumentais, nepašalinęs kilusių abejonių dėl jo dalyvavimo padarant nusikaltimus ir visas abejones išaiškinęs jo nenaudai, remdamasis tomis pačiomis bylos aplinkybėmis, nepagrįstai padarė priešingą išvadą ir pripažino jį kaltu. Toliau kasatorius analizuoja įrodymus ir teigia, kad jų viseto pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis dalyvavo nusikalstamose veikose.
Kasatorius nurodo, kad V. M. parodymai nepagrįstai įvertinti kaip tikri ir nuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu jis davė prieštaringus parodymus, nurodė, kad neva be kasatoriaus nusikalstamoje veikoje kartu su juo dalyvavo V. T. bei R. K. (T. 3, b. l. 10–15, 26–27), tačiau dėl jų nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Teisme V. M. parodymus keitė, kaltę pripažino iš dalies, pareiškė, jog dalies inkriminuotų nusikaltimų nepadarė. Liudytojų V. T. bei R. K. parodymai apeliacinės instancijos teisme nevertinti.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl liudytojos J. G. parodymų pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad jie yra nekonkretūs. Be to, ši liudytoja suinteresuota bylos baigtimi, nes ji yra parduotuvės direktorė. Taigi, kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti pagrįstas šios liudytojos parodymais.
Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė liudytojo M. L. parodymų bei klaidingai teigiama, jog šis liudytojas teisminio nagrinėjimo metu atpažino kasatorių ,,...kaip asmenį, iš kurio paėmęs pinigus perdavė V. M.“. Šis tvirtinimas neatitinka tikrovės. Ikiteisminio tyrimo metu kasatorius šiam liudytojui atpažinimui parodytas nebuvo, nėra jokių įrodymų, kad duodamas tokius parodymus, M. L. kalbėjo apie kasatorių.
Apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtina tikrovės neatitinkanti išvada, padaryta remiantis liudytojo T. M. parodymais, kad „V. M. objektyviai negalėjo vienas be T. D. dalyvavimo realizuoti visų šios nusikalstamos veikos stadijų“. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad T. M. parodė, kad be kasatoriaus Vilniaus zonos parduotuves taip pat aptarnaudavo vadybininkas G. M. bei du vairuotojai. Užsakymus pateikti produkciją telefonu arba kompiuteriu galėjo perduoti bendrovės vadybininkai, taip pat parduotuvės vedėja ar mėsininkas, tačiau vis tiek užsakymai iš parduotuvės buvo forminami kasatoriaus vardu.
Kasatoriaus nuomone, jo kaltė pagrįsta liudytojų L. S., R. P., D. Š., M. R. ir V. L. parodymais, kurie nieko apie jo tariamą dalyvavimą pasisavinant svetimą turtą neparodė. Tačiau kasatorių teisinančių įrodymų apeliacinės instancijos teismas apskritai neanalizavo. Liudytojai D. K., O. K., N. L., A. Ž., A. Ž., B. M. ir R. K. patvirtino, kad kasatorius asmeniškai nei vienoje produkcijos tiekimo iš UAB „A“ į parduotuvę stadijoje nedalyvavo, produkcijos ir ją lydinčių sąskaitų–faktūrų gauti negalėjo. Parduotuves, į kurias reikėdavo vežti produkciją, pasiskirstydavo patys vairuotajai–ekspeditoriai savo nuožiūra. Tiekiamai produkcijai išrašytas sąskaitas–faktūras jis nedalijo, jas jie pasiimdavo patys iš vairuotųjų, atvežusių produkciją į Vilnių.
Be to, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad V. M. nusikalstama veika tęsėsi ir po to, kai kasatorius nutraukė darbo santykius su UAB „A“ (T. 3, b. l. 46) bei į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jis kartu su V. M. realizuodavo skerdieną. Byloje iš vis nenustatyta, kas ir kur galėjo ją realizuoti.
Taip pat kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka teismo nuosprendžio surašymo taisyklių.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kaip bylos aplinkybių neišsamų ir šališką išnagrinėjimą kasatorius nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, remdamasis tomis pačiomis nustatytomis aplinkybėmis, neįvertinęs kai kurių, jo nuomone, svarbių liudytojų parodymų, nepašalinęs kilusių abejonių, padarė priešingą, nei pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl jo kaltės.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Kasatorius nenurodo, kokių esminių bylos aplinkybių teismas neištyrė ir kokie prieštaravimai nepašalinti. Iš esmės kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo V. M. parodymais, nes jie dėl T. D. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas yra nuoseklūs ir konkretūs, be to, juos patvirtina kiti nuosprendyje išdėstyti ir išanalizuoti įrodymai, todėl šis teismas neturėjo jokio pagrindo V. M. parodymais abejoti. Beje, kasatorius neteigia, kad V. M. turėjo pagrindą jį apkalbėti.
Kasatorius nurodo, kad V. M. parodymai prieštaringi dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kaip nusikaltimo bendrininkus buvo įvardijęs ir V. T. su R. K., tačiau dėl jų nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu dėl V. T. ir R. K. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje procesinis sprendimas nebuvo priimtas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs dar ir kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui (BPK 257 straipsnis), tačiau teismas tokių aplinkybių nenustatė. Liudytojų V. T. (jis kartu su V. M. mėsos skyriuje dirbo nuo 2003 m. rugpjūčio iki 2004 m. sausio mėnesio pabaigos) ir R. K. (vairuotojo) parodymai, kad kiaulienos skerdiena buvo atvežta į parduotuvę, paneigti inventorizacijos akto duomenimis ir liudytojų L. S., R. P., D. Š., M. R. ir V. L. bei nuteistojo V. M. parodymais. Kasatoriaus aiškinimas, kad jis asmeniškai nei vienoje produkcijos tiekimo iš UAB „A“ į parduotuvę stadijoje nedalyvavo, produkcijos ir ją lydinčių sąskaitų–faktūrų gauti negalėjo paneigtas liudytojų O. K. (vairuotojo, atveždavusio mėsą į Vilnių), T. M. (UAB ,,A“ komercijos direktoriaus) bei nuteistojo V. M. parodymais.
Liudytoja J. G. yra kitos, UAB ,,N“ parduotuvės direktorė, taigi kasatorius klysta ir nepagrįstai teigia, kad ji gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisėjas sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ištirtus duomenis, neįvertino liudytojo M. L. parodymų ir juos įvertinęs, padarė teisingą išvadą, kad jie patvirtina V. M. parodymus apie tai, kad T. D. per šį liudytoją jam perdavė daugiau kaip 1000 Lt neteisėto uždarbio. Liudytojas M. L. parodė, kad V. M. prašymu, iš asmens vardu ,,duomenys neskelbtini“, kuris į susitikimą buvo atvažiavęs šlapio asfalto spalvos automobiliu ,,Audi“ (ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tokį automobilį turi T. D.), paėmė apie 1200 Lt ir perdavė V. M. Šiam liudytojui ikiteisminio tyrimo metu T. D. nebuvo parodytas atpažinti, nes liudytojas neteigė, kad gali jį atpažinti, teismo posėdžio metu liudytojas dėl T. D. atpažinimo iš tiesų darė prielaidą, tačiau jo nurodytus duomenis (vardą, automobilį, sumą) sulyginęs su V. M. parodymais teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pinigus perdavė T. D.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas T. M. (UAB ,,A“ komercijos direktorius) parodė, kad T. D. buvo vienintelis vadybininkas, aptarnavęs minėtą UAB ,,N“ parduotuvę, galėjęs priimti iš šios parduotuvės užsakymus ir perduoti juos į UAB ,,A“. Į šią parduotuvę pagal grafiką kiaulienos skerdiena neturėjo būti vežama, tačiau buvo užsakymai, todėl produkcija buvo pristatoma. Iš šių liudytojo T. M. parodymų padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, kad V. M. negalėjo vienas be T. D. dalyvavimo realizuoti visų nusikalstamos veikos stadijų.
Iš tiesų kasatorius nuo 2004 m. balandžio 21 d. UAB „A“ nebedirba, tačiau 2004 m. balandžio 24, 30 dienomis ir gegužės 15 d. UAB „A“ buvo gauti užsakymai dėl kiaulienos skerdienos pristatymo į minėtą UAB ,,N“ parduotuvę, ji buvo išvežta, tačiau parduotuvės nepasiekė, o V. M. patvirtino, kad T. D. atvežė PVM sąskaitas – faktūras, kurias jis pasirašė ir už tai gavo pinigus.
Kaltininkų kaltės nustatymui ir jų veikos kvalifikavimui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad nenustatyta, kas ir kur galėjo kiaulienos skerdieną realizuoti.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių įstatymo reikalavimų laikytasi, T. D. kaltė pagrįsta ne prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visetu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nepažeidžiant teismo nuosprendžio surašymo taisyklių, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės išdėstytos tiksliai ir išsamiai, taigi aišku, už kokių veikų padarymą T. D. nuteistas.
Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus nepadaryta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. D. kasacinį skundą atmesti.