Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-388-54/2007 pagal ieškovų J. P. ir R. P. ieškinį atsakovams A. M. (A. M.), M. A. (M. A.), N. V. (N. V.), trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 17-ojo notarų biuro notarei Liudmilai Mackevičienei dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškinio reikalavimus pagrindė tuo, kad A. M., veikdamas kaip ieškovų atstovas pagal 2005 m. lapkričio 4 d., 2005 m. lapkričio 5 d. įgaliojimus, sudarydamas 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, veikė ne ieškovų interesais, nes butas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą (25 000 Lt), nei pardavimo metu vyraujančios butų rinkos kainos. Tai įrodo turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2669 V:05 SL, kurioje butas įvertintas 200 000 Lt suma. A. M. veiksmus, prieštaraujančius ieškovų interesams, sudarant 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtina ir jo elgesys – A. M. neinformavo ieškovų apie sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį bei neperdavė gautų pinigų už parduotą butą. Todėl, vadovaujantis CK 2.135 straipsnio nuostatomis, 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Be to, ieškovai turi nepilnamečių vaikų, o parduotas butas priskirtinas ieškovų šeimos turtui, kadangi tai vienintelis turtas, kurį ieškovai turėjo nuosavybės teise. Dėl to butas negalėjo būti parduotas, kadangi nebuvo gautas teismo leidimas parduoti nekilnojamąjį daiktą, kuris yra šeimos turtas (CK 3.85 str. 2 d.). Todėl 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio pirmąja dalimi, turi būti pripažintas niekiniu.

Pripažinus 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, atsakovui M. A. (pirkėjui) negali būti taikoma sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, kadangi M. A. nebuvo sąžiningas pirkdamas butą. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad M. A. turėjo suprasti, jog perkamo buto kaina yra žymiai mažesnė už rinkos kainą; M. A. 2005 m. lapkričio 17 d. pardavė nupirktą butą už tą pačią kainą, kurią sumokėjo pirkdamas butą, t. y. 25 000 Lt. Tokiu būdu jis patyrė tik nuostolius, kadangi už 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimą M. A. mokėjo lygiomis dalimis kartu su nauju buto pirkėju, o visas buto eksploatavimo išlaidas, kurios buvo susidariusios dar iki 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, įsipareigojo padengti M. A., nors tokias išlaidas pagal ankstesnę pirkimo-pardavimo sutartį turėjo padengti pirminis pardavėjas, tačiau M. A. jokių pretenzijų pirminiam pardavėjui nereiškė; be to, labai trumpas laiko tarpas tarp dviejų buto pirkimo-pardavimo sutarčių patvirtina, jog buvo siekiama greičiau perleisti butą kitiems asmenims, kad būtų galima apsisaugoti nuo tikėtino buto išreikalavimo.

2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų M. A. ir N. V., turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi tokia sutartis buvo sudaryta dėl akių. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad šiuo metu butu niekas nesinaudoja, jame negyvenama bei jokie darbai nevyksta. Todėl N. V. neturėjo tikslo įsigyti tokio buto nuosavybės teise. Pripažinus 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia atsakovui N. V. negali būti taikoma sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, kadangi N. V. turėjo suprasti, kad parduodamo buto kaina yra žymiai mažesnė už rinkos kainą.

Apeliaciniame skunde nurodomi CK 3.85 straipsnio antrosios dalies, 2.135 straipsnio pirmosios dalies bei 1.86 straipsnio nuostatų pažeidimas kaip pagrindas pripažinti 2005 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, o CK 1.86 straipsnio bei 6.307 straipsnio pirmosios dalies nuostatų pažeidimas kaip pagrindas pripažinti 2005 m. lapkričio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, bei argumentai:

1) teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šeimos turo institutą, bei pardavėjo pareigą gauti teismo leidimą sandorio sudarymui (CK 3.84 str., 3.85 str.);

2) teismo sprendime nepasisakyta dėl atsakovo pareigos perduoti 25 000 Lt ieškovams;

3) teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas A. M., parduodamas ginčo butą už pernelyg žemą, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, ar nepažeidė atstovaujamųjų interesų;

4) atsakovas M. A., pirkdamas butą, nebuvo sąžiningas, todėl jam negali būti taikoma sąžiningo įgijėjo teisių apsauga;

5) teismas be pagrindo nepripažino 2005 m. lapkričio 7 d. sandorio tariamu (fiktyviu);

6) atsakovas N. V., sudarydamas 2005 m. lapkričio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nesąžiningas, todėl tokia sutartis turi būti panaikinta, o butas perduotas atsakovui M. A., kuris šį butą privalo grąžinti ieškovams;

7) teismas nepagrįstai konstatavo, kad negalima restitucija, kadangi ieškovų ir atsakovo N. V. nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovai reiškia reikalavimą taikyti restituciją tarp pripažintų negaliojančiais sandorių šalių: M. A. ir N. V. (2005 m. lapkričio 17 d.) bei M. A. ir ieškovų (2005 m. lapkričio 7 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).

Nors apeliantė, prašydama pripažinti negaliojančiomis ginčo sutartis bei taikyti restituciją, apeliaciniame skunde nurodė ir naujus sutarčių negaliojimo teisinius pagrindus, kurie nebuvo nurodyti ieškinyje, tačiau tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodyti tie patys reikalavimai ir tos pačios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sandorių negaliojimas.

Ieškinio elementus sudaro ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kuris susideda iš ieškinio teisinio ir faktinio pagrindų; ieškinio dalykas yra ieškovo reikalavimas, o faktinis pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.).

Iš apeliacinio skundo matyti, kad ieškovė nepakeitė nei ieškinio dalyko (reikalavimas – pripažinti negaliojančiomis ginčo pirkimo-pardavimo sutartis bei taikyti restituciją), nei ieškinio faktinių pagrindų (nurodytos tos pačios faktinės aplinkybės – tarp jų nepagrįstai maža buto pardavimo kaina pagal 2005 m. lapkričio 7 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, A. A. neturėjimas tikslo įsigyti ginčo butą nuosavybės teise, N. V. nesąžiningumas). Aplinkybė, kad apeliantė nurodė papildomas teises normas, šiuo atveju nepripažintina ieškinio pagrindo pakeitimu, kadangi liko tos pačios faktinės aplinkybės, o ieškinio teisinio pagrindo nurodymas/nenurodymas nereiškia ieškinio faktinio pagrindo pakeitimo, kuris ir yra esminis ieškinio elementas. Todėl nėra pagrindo atsisakyti nagrinėti apeliantės argumentus, susijusius su skunde nurodytomis naujomis įstatymo normomis – teisiniu pagrindu pripažinti negaliojančiomis ginčo pirkimo-pardavimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas civilinio proceso taisykles, neteisingai įvertino ir nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių, tarp jų dėl ginčo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybių teisinio vertinimo, jų galiojimo, ir netinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko teismo sprendimas negali būti paliktas galioti (CPK 329 str., 330 str.).

Pagal CPK 176 straipsnio dalį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.

CPK 12, 178 straipsnių nuostatomis, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (grindžia savo reikalavimus), o CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Dėl 2005 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas, nesilaikydamas aukščiau nurodytų CPK taisyklių, nevisapusiškai ištyrė, netinkamai įvertino esmines faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su 2005 m. lapkričio 7 d. sandorio teisėtumu, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui, neteisingai nustatęs reikšmingas bylos aplinkybes, nepagrįstais motyvais konstatavo dėl ginčo sandorio galiojimo.

Pagal CK 2.135 straipsnio pirmąją dalį, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo (sandorio šalis) apie tokį interesų konfliktą žinojo arba turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sandoris gali prieštarauti atstovaujamojo interesams, jeigu jis yra visiškai nereikalingas ar atstovaujamajam nenaudingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai (atstovaujamieji) norėjo parduoti ginčo butą, tačiau nurodė, jog pardavus ginčo butą už pernelyg mažą kainą (25 000 Lt) buvo pažeisti jų interesai, t. y. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties kaina buvo nenaudinga ieškovams, atstovaujamųjų interesų pažeidimas turėjo būti vertinamas pagal 2005 m. lapkričio 7 d. sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutarties naudingumą ieškovams.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad 25 000 Lt suma, sumokėta pagal 2005 m. balandžio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, atitinka parduoto buto vertę, todėl ginčo buto pardavimo sandoris neprieštarauja ieškovų interesams. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad ginčo buto vidutinė rinkos vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše – 22 700 Lt (1 t., b. l. 16), be to, nurodęs apie blogą parduoto buto būklę. Teismas, nustatydamas ginčo buto vertę, neatsižvelgė, jog VĮ Registrų centro pažymoje (1 t., b. l. 16) buto vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, kai, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo antrojo straipsnio 8 punktas nuostatas, per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės bei vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama. Todėl VĮ Registrų centro pažymoje nurodyta vidutinė rinkos vertė neatspindi tikrosios objekto vertės. Dėl to, esant byloje kitiems duomenims apie ginčo turto vertę, teismas nepagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro pažymos duomenimis, be pagrindo nevertindamas šalių pateiktų turto vertinimo ataskaitų, kuriose ginčo buto vertė nustatyta, vadovaujantis lyginamosios vertės bei naudojimo pajamų vertės metodais. Teisėjų kolegijos nuomone, nors šalių pateiktose ataskaitose galutinė ginčo buto vertė skiriasi, tačiau atsakovų pateiktoje ataskaitoje (1 t., b. l. 50-70) lyginamų objektų individualios savybės labiau skiriasi (butų plotai, lokalizacijos vieta) nuo vertinamo ginčo buto savybių, negu ieškovų pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje (pridėta prie nagrinėjamos civilinės bylos), kurioje ginčo buto vertė apskaičiuota 2005 m. lapkričio 7 d. datai, t. y. ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų pateikta ataskaita atitinka tikrąją ginčo buto vertę (200 000 Lt), kuri buvo 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (CPK 218, 185 str.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas A. M., pardavęs ginčo butą už 25 000 Lt, t. y. už žymiai mažesnę kainą nei rinkos, pažeidė ieškovų (atstovaujamųjų) interesus, o apygardos teismas, pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas (CPK 185, 302 str.), nenustatydamas aukščiau nurodyto fakto. Vien dėl to teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Be to, atsakovas M. A., būdamas verslininku, pirkdamas ginčo butą iš atstovo (atsakovo A. M.) už 25 000 Lt, turėjo suprasti, kad ginčo buto vertė, atsižvelgiant į jo buvimo vietą (Vilniaus senamiestis, strategiškai svarbi vieta) ir kitas aplinkybes, yra didesnė negu minėta suma. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų (1 t., b. l. 71, 121), nusipirktame bute jis nesiruošė nei gyventi, nei jo nuomoti, o vykdyti ūkinę komercinę veiklą, dėl ko turėjo nusipirktą butą rekonstruoti, siekdamas butą pritaikyti savo poreikiams, tačiau rytojaus dieną po sutarties sudarymo kartu su būsimu pirkėju užsakė ginčo buto pardavimo pažymą. Paminėtos ir kitos bylos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas (pirkėjas) M. A., sudarydamas 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį su buto savininko atstovu (pardavėju/atsakovu) A. M., turėjo žinoti (suprasti), jog perkamo buto vertė yra žymiai didesnė negu nurodyta sutartyje (CK 1.5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant atstovaujamųjų (ieškovų) interesus, apie ką turėjo žinoti ir atsakovas M. A., todėl minėta sutartis pripažintina negaliojančia, nes sudaryta nenaudingomis ieškovams (atstovaujamiesiems) sąlygomis (CK 2.135 str. 1 d., 1.78 str. 2, 4 d.).

Be to, CK 1.86 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tariamieji sandoriai yra tuomet, kai sutarties šalys nori sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai nesiekia ir nenori sukurti viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų, ir jie negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, kadangi tokiame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrosios sandorio šalių valios; asmens valia išoriškai klaidingai išreiškiama siekiant tam tikrų teisinių tikslų santykiuose su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005).

Kolegijos nuomone, apygardos teismas reikiamai nesiaiškino sandorio šalių tikrosios valios ir jų elgesio motyvų bei tikslų, neįvertino jų veiksmų iki ir po sandorio sudarymo, todėl nenustatė reikšmingų aplinkybių, pagal kurias darytina išvada, kad atsakovai A. M. ir M. A., sudarydami 2005 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nesiekė sukurti tarpusavio teisių bei pareigų, kurios atsiranda sudarius tokio pobūdžio sutartį, t. y. atsakovas M. A. nesiekė įsigyti bei turėti ginčo buto nuosavybės teise, ką patvirtina sutarties sudarymo aplinkybės, atsakovo M. A. elgesys prieš sutarties sudarymą ir ją sudarius. M. A. teigimu (1 t., b. l. 71, 121), ginčo butą jis pirko, siekdamas įrengti buto patalpose telefonų saloną, o buto pardavimo N. V. priežastis buvo draudimas perplanuoti įsigytą butą bei didelės remonto išlaidos. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas M. A., prieš pirkdamas ginčo butą, jį apžiūrėjo (1 t., b. l. 71, 121, 198) ir turėjo išsiaiškinti bei suprasti tikėtinas remonto išlaidas bei perplanavimo galimybę. Juolab, kad M. A. teigimu, anksčiau jis turėjo telefonų saloną, t. y. užsiėmė tokia ūkine komercine veikla, kuriai, jo teigimu, įsigijo ginčo butą, todėl, turėdamas patirties bei žinių, būdamas apdairus ir rūpestingas pirkėjas, privalėjo iš anksto domėtis galimybe perplanuoti/rekonstruoti ginčo buto patalpas. Be to, jo nurodyta aplinkybė, jog butą jis pardavė dėl draudimo jį rekonstruoti, sudaro pagrindo teigti, kad atsakovas turėjo sužinoti apie draudimą rekonstruoti ginčo butą prieš priimdamas sprendimą parduoti minėtą butą. Bylos duomenimis, 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 15.00 val., o jau 2005 m. lapkričio 8 d. 10.22 val. atsakovas M. A. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą dėl pažymos ginčo butui parduoti išdavimo (1 t. b. l. 11,144). Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijais, spręstina, jog per minėtą laiko tarpą sprendimo priėmimas parduoti butą, netgi ir tą, kurio negalima bus pritaikyti savo poreikiams, negali būti vertinamas kaip tikėtinas apdairaus, rūpestingo asmens elgesio modelis (CK 1.5 str.). Juo labiau kad atsakovas M. A. yra verslininkas, kurio veikla yra naudos, pelno siekimas, o greitas buto pardavimas, negavus jokios naudos, negali būti vertinamas kaip racionalus veiksmas, atitinkantis apdairaus verslininko dalykinei veiklai.

Nesudarė pagrindo teismui padaryti aukščiau nurodytą išvadą ir atsakovo M. A. argumentas (1 t., b. l. 198), kad pažymą dėl buto pardavimo užsisakė, siekdamas sutaupyti laiką, galimai būsimam pažymos gavimui tuo atveju, jeigu nebus leista buto rekonstrukcija. Kaip matyti iš bylos medžiagos (1 t., b. l. 121) M. A. pažymą iš VĮ Registrų centro užsakė 2005 m. lapkričio 8 d. 10.22 val. (praėjus 5 darbo valandoms nuo jo pirkimo sutarties sudarymo) kartu su būsimu ginčo buto pirkėju N. V., t. y. jau prašymo išduoti pažymą butui parduoti padavimo metu buvo nuspręsta parduoti ginčo butą konkrečiam pirkėjui. Dėl to neturi pagrindo ir teismo išvados dėl to, kad buto remonto išlaidų dydis buvo priežastis parduoti ginčo butą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas M. A. neįrodė, jog 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartimi siekė įsigyti bei turėti ginčo butą nuosavybės teise, todėl darytina išvada, kad nurodyta sutartis buvo sudaryta dėl akių, t. y. šis sandoris pripažįstamas tariamuoju (CK 1.86 str. 1 d.), kuris yra niekinis ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.78 str. 1, 3 d., 1.80 str. 1 d.).

Tačiau neturi pagrindo apeliantės argumentai, kad sudarant ginčo sandorį buvo pažeistos CK 3.85 straipsnio nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodyto buto nepripažino šeimos turtu, kad teismas formaliai aiškino CK 3.84 straipsnio nuostatas.

CK 3.85 straipsnio antroji dalis nustato, kad sutuoktiniams turint nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas, o CK 3.84 straipsnio antroji dalis numato, kad šeimos turtui priskiriami šeimos gyvenamoji patalpa bei kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti. Pagal CK 2.16 straipsnio pirmąją dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šeimos turtu gali būti pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa, kuria šeima faktiškai naudojasi kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005).

Apygardos teismas teisingai nustatė, kad apeliantų šeima negyveno ginčo bute, todėl pagrįstai pripažino, jog minėtas butas nėra šeimos gyvenamoji vieta, ir neturėjo pagrindo pripažinti jį šeimos turtu. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo tenkinti apeliantės skundo dalį, kuria prašoma pripažinti 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, CK 3.85 straipsnio antrosios dalies pagrindu.

Dėl 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo

Apygardos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad 2005 m. lapkričio 17 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, teisingai atmesdamas ieškovų argumentus, jog 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta dėl akių, jog atsakovas N. V. neturėjo nei tikslo, nei motyvų įsigyti minėtą butą. Bylos duomenimis (pridėta civilinė byla Nr. 2-2499-51/2006, b. l. 16), ginčo butas yra areštuotas, be to, teisme sprendžiamas ginčas dėl minėto buto nuosavybės teisės, todėl pagrįsti atsakovo argumentai dėl remonto darbų nevykdymo, o apeliantė nepateikė kitų duomenų dėl minėtos sutarties pripažinimo tariama.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, be pagrindo nepripažinęs 2005 m. lapkričio 7 d. sutarties negaliojančia (niekine), neteisingai išsprendė ir dėl 2005 m. lapkričio 17 d. sutarties galiojimo.

CK 6.307 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį.

Minėta, kad 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp atsakovų M. A. ir N. V., kurie rytojaus dieną (praėjus 5 darbo valandoms) po 2005 m. lapkričio 7 d. sutarties sudarymo, kartu dalyvavo VĮ Registrų centre M. A. užsakant pažymą dėl ginčo buto pardavimo N. V. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovui M. A. buvo perleistas 2005 m. lapkričio 17 d. sutarties dalykas (ginčo butas), buvo sudaryta tik dėl akių, kuri yra niekinė ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.80 str. 1 d.), be to, pripažinus ją negaliojančia ir dėl atstovaujamųjų (ieškovų) interesų pažeidimo (CK 2.135 str. 1 d.), konstatuotina, kad atsakovas M. A. 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į ginčo butą, o ieškovas neprarado nuosavybės teisės į minėtą butą. Todėl spręstina, kad atsakovas M. A., sudarydamas 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, pardavė jam nepriklausantį daiktą (ginčo butą). Dėl nurodytų motyvų 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 6.307 str. 1 d., 1.78 str. 2, 4 d.).

Dėl ginčo buto grąžinimo

CK 6.307 straipsnio trečioji dalis nustato, kad pripažinus sutartį negaliojančia šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus CK 4.96 straipsnyje.

CK 4.96 straipsnio pirmoji dalis apibrėžia sąžiningą įgijėją – tai asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad pardavėjas neturėjo teisės perleisti parduodamą daiktą. Dėl to, pripažinus 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia CK 6.307 straipsnio pirmosios dalies pagrindu, spręstinas klausimas dėl atsakovo N. V. sąžiningumo, sudarant 2005 m. lapkričio 17 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį. Iš bylos medžiagos matyti (1 t., b. l. 121-122, 144), kad atsakovas N. V. žinojo apie 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, kad atsakovas M. A. ginčo butą už sutartyje nurodytą kainą pirko iš atstovo, jo teigimu, telefonų salono veiklai, o pardavė jį, rytojaus dieną gavęs pažymą dėl pardavimo. Minėta, kad atsakovas M. A. pažymą šiam butui parduoti (1 t., b. l. 121, 144) VĮ Registrų centre užsakė 2005 m. lapkričio 8 d. 10.22 val. kartu su pirkėju N. V. Todėl, kolegijos nuomone, sandorių sudarymo aplinkybės ir kiti aukščiau nurodyti argumentai, duoda pagrindo teigti, jog atsakovas N. V., įsigydamas ginčo butą už pernelyg žemą kainą, parduodamą per tokį trumpą laiko tarpą, turėjo suprasti, kad negalėjo pasikeisti aplinkybės, lėmusios M. A. sprendimą parduoti ginčo butą. Dėl to darytina išvada, kad N. V., sudarydamas 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo sąžiningas, nes apdairus ir rūpestingas pirkėjas turėjo žinoti ar suprasti, kad M. A. neteisėtai įsigijo perleidžiamą butą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinus 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia bei nustačius, kad pirkėjas N. V., įsigydamas ginčo butą, buvo nesąžiningas, minėtas butas grąžintinas ieškovui R. P. (CK 1.5 str., 6.307 str. 3 d., 1 t., b. l. 95).

Apeliacinės instancijos teismui priteisus ginčo butą iš atsakovo (pirkėjo) N. V., šiam priteistina iš atsakovo (pardavėjo) M. A. 25 000 Lt suma, kurią N. V. sumokėjo M. A. pagal 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, o ieškovai neturi pareigos grąžinti 25 000 Lt sumą atsakovui M. A., kadangi atsakovai A. M. ir M. A. nepagrindė 25 000 Lt sumos perdavimo ieškovui R. P. pagal 2005 m. lapkričio 7 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas įtvirtino laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokią informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1005/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2005). Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad R. P. pinigus už ginčo butą gavo iš karto prie notaro biuro (1t., b. l. 120), grindžiama tik pačių atsakovų A. M. bei M. A. parodymais, tačiau tai, kad minėti atsakovai tiek teismo proceso metu, tiek 2005 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningi (sandoris pripažintas sudarytu dėl akių, A. M. nubaustas už melagingus parodymus), t. y. tyčiniais veiksmais pažeidė įstatymus, sudaro pagrindą teigti, jog atsakovų parodymai, nesant kitų įrodymų, nėra patikimi duomenys, kuriais remdamasis teismas galėtų konstatuoti pinigų perdavimo faktą.

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų ieškinį, priėmė neteisingą sprendimą, kuris panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovų ieškinį patenkinant auščiau nurodytais pagrindais (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Priimdama byloje naują sprendimą, teisėjų kolegija iš naujo išsprendžia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93 str. 4 d.), priteisiant iš atsakovų ieškovei 5 000 Lt žyminio mokesčio už ieškinį.

Patenkinus apeliantės reikalavimus, priteistina iš atsakovų už apeliacinį skundą ieškovei 500 Lt žyminio mokesčio, o į valstybės biudžetą 4 500 Lt žyminio mokesčio ir 94,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 1 d., 302 str.), tačiau nepateikus įrodymų, patvirtinančių ieškovų patirtų atstovavimo išlaidų dydį, netenkintinas apeliantės prašymas priteisti atstovavimo išlaidas (CPK 98 str. 1, 3 d., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą – J. P. ir R. P. ieškinį patenkinti.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2005 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp R. P. (a. k. duomenys neskelbtini), J. P. (a. k. duomenys neskelbtini), atstovaujamų A. M. (a. k. duomenys neskelbtini), ir M. A. (a. k. duomenys neskelbtini) (reg. Nr. duomenys neskelbtini), bei 2005 m. lapkričio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp M. A. ir N. V. (a. k. duomenys neskelbtini) (reg. Nr. duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą N. V. (a. k. duomenys neskelbtini) grąžinti ieškovui R. P. (a. k. duomenys neskelbtini) butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti atsakovą M. A. (a. k. duomenys neskelbtini) grąžinti atsakovui N. V. (a. k. duomenys neskelbtini) 25 000 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius litų), sumokėtus pagal 2005 m. lapkričio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Priteisti iš atsakovų A. M., M. A. ir N. V. ieškovei J. P. po 1 666,67 Lt žyminio mokesčio už ieškinį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2499-51/2006 pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – areštą buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovų A. M., M. A. ir N. V. apeliantei J. P. po 166,67 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, o į valstybės biudžetą po 1 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 31,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.