- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-17
- Bylos Nr.
- e2A-272-345/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21789-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Ona Gasiulytė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybei
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“
- Trečiasis asmuo
- Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, J. K., S. I., J. U., A. K., I. V., K. S.
- Kategorijos
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims: Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“, J. K., S. I., J. U., A. K., I. V., K. S., dėl 4 179,22 Eur skolos ir metinių palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė akcinė bendrovė (toliau AB) „Energijos skirstymo operatorius“ prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 4 179,22 Eur skolą už atsakovei nuosavybės teise priklausantiems butams patiektą elektros energiją: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įsiskolinimo laikotarpis nuo 2008 m. liepos 23 d. iki 2016 m. vasario 29 d. Ieškinyje nurodė, kad nesant rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, laikytina, jog sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko standartinėmis sąlygomis. Šiuo atveju sutarties šalimi, elektros energijos vartotoju, laikytinas butų savininkas - Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai kyla prievolė apmokėti už jos butuose sunaudotą elektros energiją. Ieškovė įsipareigojimą tiekti elektros energiją vykdė tinkamai, o už patiektą elektros energiją nebuvo pilnai atsiskaityta. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinyje nurodytais laikotarpiais, už kuriuos susidarė įsiskolinimas, patalpos nuomos sutarčių pagrindu buvo išnuomotos nuomininkams, išskyrus patalpą adresu (duomenys neskelbtini), kuri buvo neteisėtai užimta ir neteisėtai naudojama. Visose sutartyse, sudarytose dėl minėtų patalpų nuomos, įtvirtinta nuostata, jog patalpų nuomininkas moka komunalinius ir kitus mokesčius pastato administracijos ar/ir paslaugų tiekėjų nurodytais terminais ir tvarka. Vilniaus miesto savivaldybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, jog prašomais priteisti laikotarpiais kam nors teikė sąskaitas faktūras. Tretysis asmuo Savivaldybės įmonė (toliau SĮ) „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į ieškinį, prašė jį atmesti. Iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, t.y. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ naudai priteisė 4 179,22 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 4 179,22 Eur sumą nuo 2016 m. birželio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 94,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas konstatavo, jog sutartys su nurodytų butų nuomininkais dėl elektros energijos tiekimo nesudarytos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog tarp butų nuomininkų ir elektros energijos tiekėjo (ieškovės) susidarė pirkimo - pardavimo santykiai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad rašytinės sutartys nesudarytos (byloje nepateikta įrodymų apie pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymą), pripažino, jog sutartis tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko standartinėmis sąlygomis yra sudaryta tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko. Teismas padarė išvadą, jog elektros energijos vartotoju laikytina butų savininkė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, todėl savivaldybei kyla pareiga sumokėti už jai nuosavybės teise priklausančiuose butuose suvartotą elektros energiją. Teismas konstatavo, jog atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimuose į ieškinį ir teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės neatleidžia nuo pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją. Byloje nėra jokių duomenų (ir šalys jų nepateikė) apie tai, kad butų nuomininkai ir ieškovė būtų sudarę elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės ir nuomininkų, tačiau elektros energijos tiekėjas (ieškovė) šiame procese nedalyvauja. Teismas atkreipė dėmesį, jog sprendžiant iš nuomos sutarčių turinio, klausimas dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją su nuomininkais neišspręstas, nėra susitarimo nei dėl butų nuomininkų pareigos už suvartotą elektros energiją atsiskaityti tiesiogiai su jos tiekėju (operatoriumi), nei dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos, nenustatytos butų nuomininkų pareigos, susijusios su elektros energijos vartojimu ir atsiskaitymu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta kreditoriaus (ieškovės) kaltė dėl netinkamo prievolės vykdymo, todėl nėra pagrindo mažinti skolininko atsakomybę ar visiškai atleisti nuo prievolės vykdymo Civilinio kodekso (toliau CK) 6.259 straipsnyje nustatytais atvejais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą pateikti duomenis apie sutarčių sudarymą, kurių jis pateikti neturėjo galimybės, tokiu būdu atleisdamas ieškovę nuo jai tenkančios pareigos pateikti objektyvius, išsamius įrodymus, kuriais ji disponuoja, netinkamai paskirstė CPK 178 straipsnyje nustatytą šalių įrodinėjimo pareigą, o ieškovė, pateikusi neišsamius, ginčytinus, savo pačios posėdžio metu išsakytiems paaiškinimams priešingus įrodymus neįrodė, kad sutartys tarp ieškovės ir patalpų nuomininkų iš tikrųjų yra nesudarytos. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis išankstiniu vertinimu, tinkamai ir išsamiai neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, ignoravo šalių byloje pateiktus paaiškinimus ir išimtinai rėmėsi tik ieškovės žodiniais paaiškinimais, todėl priėjo nepagrįstą ir neargumentuotą išvadą, kad ginčo patalpų savininkų ir ieškovės rašytinės elektros energijos tiekimo sutartys nebuvo sudarytos.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuomos sutartyse klausimas dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją su nuomininkais neišspręstas, akivaizdžiai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms.Pirmosios instancijos teismas sprendimą ieškinį tenkinti priėmė, remdamasis iš esmės tik vienu įrodymu - informacinio pobūdžio lentelėmis, kurios, atsižvelgiant į įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nelaikytinos tinkamais, pirminiais, skolos dydį pagrindžiančiais įrodymais, taigi, laikytina, kad ieškovė neįrodė reikalavimo pagrįstumo.Ieškovė privalėjo teikti tinkamo subjekto atliktus skaičiavimus ir jų pagrindu išrašytus mokėjimo dokumentus už bendrojo naudojimo objektų suvartotą elektros energiją, tačiau net ir turėdama šiuos duomenis jų neteikė taip pat patalpų administratorių į bylą įtraukti neprašė, todėl neįrodė lentelėse pateikiamų sumų už bendrojo naudojimo patalpas pagrįstumo.Ieškovės neveikimas, kuriuo ji pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir Taisyklių reikalavimus, nesiuntė privalomų mokėjimo dokumentų, taip pat nepagrįstai ilgai nenutraukė elektros energijos tiekimo, neabejotinai laikytini ieškovės kaltais veiksmais, kuriais ieškovė pati prisidėjo prie skolos susidarymo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės kaltės dėl susidariusių įsiskolinimų nenustatyta laikytina nepagrįsta, priimta tinkamai neįvertinus ieškovės veikos.Vilniaus miesto apylinkės teismas, konstatuodamas, jog reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas visiškai, sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai neištyręs į bylą pateiktų įrodymų, remdamasis tik ieškovo dėstomais argumentais ir neatsižvelgdamas į atsakovo posėdžio metu išdėstytą poziciją dėl įrodymų nepakankamumo bei netinkamumo, taip pat, neatsižvelgęs į prašomos priteisti skolos susidarymo priežastis ir netinkamai įvertinęs pačios ieškovės kaltę. Negana to, priimtas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, neatitinka faktinių bylos duomenų bei priimtas šalims netinkamai paskirsčius įrodinėjimo taisykles.
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
Kadangi rašytinių elektros energijos pirkimo pardavimo sutarčių su butų nuomininkais nėra sudaryta, tai neįmanoma pateikti kažkokių papildomų įrodymų apie sutarčių neegzistavimą. Tuo tarpu būtent atsakovė, kuri teigė, jog sutartys egzistuoja, turėtų pagrįsti savo teiginius.Tai, kad apmokėjimas atliekamas pagal PVM sąskaitas–faktūras, reiškia tik atsiskaitymo formą, tačiau tai neturi įtakos elektros energijos vartotojo pareigai atsiskaityti už gautą energiją pagal apskaitos prietaiso rodmenis. Skoloms pagrįsti ieškovė pateikė užduotis, kuriose užfiksuoti skaitiklių rodmenys, ir skolos paskaičiavimus. Pažymėtina, jog tai tinkami ir pakankami įrodymai.Ieškovė savo reikalavimų pagrindimui pateikė skolos paskaičiavimus, tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų skolos egzistavimą ar sukeltų abejonių dėl skolos dydžio.Vadovaujantis Taisyklų 49.8 punktu operatorius privalo atjungti nuo elektros tinklų vartotojo elektros įrenginius, kai Valstybinė energetikos inspekcija nustatė tokius vartotojo elektros įrenginių ir (ar) jų eksploatacijos trūkumus, dėl kurių gresia avarija, gedimai, sutrikimai ar kyla pavojus žmonių gyvybei ir saugumui (ar kitais Taisyklių 133 punkte numatytais atvejais). Tuo tarpu, kai vartotojas neatsiskaito už sunaudotą elektros energiją, operatorius turi teisę nutraukti elektros energijos tiekimą, tačiau tai nėra pareiga (Taisyklių 141.6 punktas).
Tretysis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovė apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ tiekia elektros energiją atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantiems butams, kurie yra išnuomoti fiziniams asmenims, tačiau už naudojamą elektros energiją yra ne visiškai atsiskaitoma: buto (duomenys neskelbtini), skola už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio iki 2016 m. birželio mėnesį - 198,95 Eur; buto (duomenys neskelbtini), skola už laikotarpį nuo 2008 m. liepos iki 2010 m. sausio mėnesio - 1 037,15 Eur; buto (duomenys neskelbtini), skola už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio iki 2016 m. gegužės mėnesio - 299,03 Eur; buto (duomenys neskelbtini), skola už laikotarpį nuo 2012 m. spalio - 2014 m. lapkričio mėnesio - 340,94 Eur; buto (duomenys neskelbtini), skola už laikotarpį nuo 2011 m. liepos iki 2014 m. lapkričio mėnesio - 579,18 Eur; buto (duomenys neskelbtini), skola už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės iki 2013 m. spalio mėnesio bei skola už namo bendroms reikmėms sunaudotą elektros energiją yra 1 723,97 Eur, viso skola už suvartotą elektros energiją sudaro 4 179,22 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas savo sprendimą iš esmės grindė tuo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog tarp ieškovės ir butų nuomotojų buvo sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartys, todėl teismas padarė išvadą, kad elektros energijos vartotoju laikytina butų savininkė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai ir kyla pareiga sumokėti už jai nuosavybės teise priklausančiuose butuose suvartotą elektros energiją. Teismas pažymėjo, jog nenustatyta kreditoriaus (ieškovės) kaltė dėl netinkamo prievolės vykdymo, todėl nėra pagrindo mažinti skolininko atsakomybę ar visiškai atleisti nuo prievolės vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys).Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantė nurodė, kad teismas sprendime rėmėsi tik ieškovės argumentais, bei visiškai nepasisakė dėl atsakovės argumentų. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimu matyti, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisės aktų nuostatomis (Civilinis kodeksas, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, patvirtintomis LR energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr.1-38), teismų praktika, ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog teismas sprendime nepasisakė dėl apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, tačiau jų neaptarimas sprendime per se nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas apskritai šių įrodymų nevertino, kadangi pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia atsakovė, būtent ji, teigdama, jog elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartys, sudarytos tarp ieškovės ir nuomininkų, egzistuoja, turėjo pagrįsti savo teiginius, kadangi objektyviai neįmanoma įrodyti to, ko nėra. Nagrinėjamu atveju, atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, jog buvo sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo pardavimo sutartys su nuomininkais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog aplinkybę, jog būtent atsakovė turėjo įrodyti šiuos savo teiginius, įrodo ir faktas, jog kai kuriose iš byloje pateiktų nuomos sutarčių buvo įtvirtinta nuomininko pareiga per 10 dienų sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, tarp jų ir AB Rytų skirstomieji tinklai (visuomeninis elektros energijos tiekėjas, kurio teises ir pareigas po reorganizavimo perėmė AB LESTO, o pastarosios teises ir pareigas perėmė AB „Energijos skirstymo operatorius“) (Sutarties 10 punktas), bei minėtas sutartis (originalus) per 5 darbo dienas nuo sudarymo pateikti nuomotojui (Sutarties 11 punktas). Tai reiškia, jog elektros energijos pirkimo pardavimo sutartimis (jei jos sudarytos) turėjo disponuoti atsakovė, arba trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuris patikėjimo teise administruoja nuomojamus butus. Atsižvelgiant į tai, kad į bylą nebuvo pateiktos tokios su nuomininkais sudarytos elektros energijos pirkimo pardavimo sutartys, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad rašytinių elektros energijos pirkimo pardavimo sutarčių su nuomininkais nėra sudaryta, todėl elektros energijos vartotoju laikytina butų savininkė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai ir kyla pareiga sumokėti už jai nuosavybės teise priklausančiuose butuose suvartotą elektros energiją.Apeliantės nurodomi argumentai, jog priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuomos sutartyse yra įtvirtintos nuostatos, jog patalpų nuomininkas moka komunalinius ir kitus susijusius mokesčius pastato administracijos ar/ir paslaugų tiekėjų nurodytais terminais ir tvarka, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, nesant rašytinių elektros energijos pirkimo pardavimo sutarčių su nuomininkais, neatleidžia atsakovės nuo pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.Apeliantė nurodė, kad ieškovės pateiktos skolos apskaičiavimo lentelės, atsižvelgiant į įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, nelaikytinos tinkamais, pirminiais, skolos dydį pagrindžiančiais įrodymais, taigi, laikytina, kad ieškovė neįrodė reikalavimo pagrįstumo. Taip pat apeliantė teigia, jog ieškovės neįrodė ir lentelėse pateikiamų sumų už bendrojo naudojimo patalpas pagrįstumo.Bendroji įrodinėjimo pareiga, kylanti iš CPK įtvirtinto šalių rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), lemia, kad kiekviena ginčo šalis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus į juos (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 177 straipsnis, 178 straipsnis). Tai reiškia, kad teismas negali būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį, negali įtakoti jos procesinio elgesio, negali suformuoti vienokių ar kitokių prašymų arba reikalavimų už ginčo šalį. Kitoks teismo vaidmens interpretavimas aiškiai paneigtų civilinių bylų procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis). Apeliantės argumentai dėl ieškovės pateiktos skolos paskaičiavimo lentelės nepagrįstumo yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis). Atsakovė iš esmės ginčija skolos dydį pagrindžiantį ieškovės parengtą dokumentą, tačiau nepateikia jokių aplinkybių, galinčių paneigti skolos dydį, todėl argumentai dėl netinkamo materialinių ir proceso normų taikymo atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė įsiskolinimo už suvartotą elektros energiją paskaičiavimą (lentelę), o apeliantė, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, tik teigė, jog ieškovė neįrodė, kad buto sunaudotos prašomos priteisti elektros energijos suma yra neaiški, nepagrįsta, tačiau pati nesiėmė jokių veiksmų, kad pateiktų į bylą įrodymus, kurie paneigtų byloje esantį įsiskolinimo už suvartotą elektros energiją paskaičiavimą (CPK 12 straipsnis). Duomenų, kad bute įrengto skaitiklio parodymai būtų mažesni nei nurodyti pateiktoje lentelėje, ar, kad būtų atlikta daugiau mokėjimų, nei nurodyta lentelėje, apeliantė nepateikė. Tai, kad lentelė sudaryta ieškovės, pati savaime nereiškia joje nurodytų duomenų ydingumo. Kaip matyti ieškovė pateikė užduotis, kuriose užfiksuoti skaitiklių rodmenys, ir skolos paskaičiavimus. Būtent įrodymai apie konkliudentiniais veiksmais sudarytos sutarties vykdymą, konkrečių paslaugų atlikimą, t. y. elektros energijos tiekimą bendrosioms reikmėms bei butams, sudaro pagrindą priteisti skolą. Atsakovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, kad į nuosavybės teises jai priklausančias patalpas (butus) elektra nebuvo teikta (nurodytu skolos laikotarpiu) ar ji kaip buto savininkė, nėra atsakinga už suvartotą elektros kiekį, bendroms namo reikmėms. Pažymėtina, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingo ploto ir gyvenamojo namo naudingo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnis). Todėl įmoka už suvartotą elektros energiją daugiabučio namo bendroms reikmėms yra apskaičiuojama per ataskaitinį laikotarpį viso namo bendroms reikmėms sunaudotos elektros energijos vertę padalijant iš savininkų ir nuomininkų patalpų bendrojo (naudingojo) ploto sumos bei dauginant iš konkretaus buto ploto.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatyta kreditoriaus (ieškovės) kaltė dėl netinkamo prievolės vykdymo, todėl nėra pagrindo mažinti skolininko atsakomybę ar visiškai atleisti nuo prievolės vykdymo CK 6.259 straipsnyje nustatytais atvejais, tuo tarpu apeliantė šios išvados byloje leistinais įrodymais nepaneigė. Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.