Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-07 · Administracinė byla Nr. I-4921-281/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-07
Bylos Nr.
I-4921-281/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04320-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Petkevičienė, Mefodija Povilaitienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
K. D.
Atsakovas
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4921-281/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04320-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 59; 74
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Violetos Petkevičienės, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas: 1) įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) asmenį, sergantį Žmogaus imunodeficito virusu (toliau – ir ŽIV), jo prašymu etapuoti atskirtą nuo kitų asmenų; 2) priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde paaiškino, jog jis šešiolika metų serga ŽIV, tačiau iš vienos kalinimo įstaigos į kitą jis buvo etapuojamas kartu su kitais asmenimis. Konvojus būdavo perpildytas, jame trūko oro, todėl pareiškėjas buvo priverstas gultis ant žemės įkvėpti oro. Pareiškėjas nurodo, jog ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais, tačiau į juos buvo nereaguojama.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir priteisti 13,05 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 46–47).

Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, pritaikytais žmonėms vežti ir atitinkančiais saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose įrengtos šildymo, vėdinimo ir apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Tarnyba pažymi, jog konvojavimas yra vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Tarnyba nurodo, jog Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje yra atlikti automobilių atitikimo Taisyklių 16.4 p. reikalavimams tyrimai, kurių metu nenustatyta, jog automobilių patalpos būtų netinkamos konvojavimui. Vadovaujantis Taisyklių 109 str. automobilyje nėra vežama daugiau asmenų nei automobilyje yra vietų, jei pervežamų asmenų skaičius yra didesnis – skiriamas antras automobilis arba atsisakoma vežti kalinamuosius padarant įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tarnyba vadovaujasi Taisyklių 103.7 p. ir nurodo, jog konvojuojant pareiškėją nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tarnyba taip pat pažymi, jog pareiškėjas konvojavimo metu nesikreipė į jį konvojuojančius pareigūnus dėl esą pažeidžiamų pareiškėjų teisių. Tarnyba vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 str. ir nurodo, jog pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo pažeistos jo teisės ir dėl to kilo neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus ir jų galimą konkrečią išraišką. Pareiškėjas skunde nenurodo datų kada jis konkrečiai buvo konvojuojamas ir kada konkrečiai buvo atlikti neteisėti veiksmai.

Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, prašo priteisti iš pareiškėjo 13,05 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti (b. l. 115–118).

Departamentas nurodo, kad pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas vadovaujantis Taisyklių 102–105 punktais bei remiantis jo ligos istorija, iš kurios matyti, jog nebuvo pagrindo pareiškėją transportuoti atskirai nuo kitų asmenų. Atvirkščiai, vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 str., toks konvojavimas būtų diskriminuojantis. Kadangi ŽIV užsikrėsti kasdienių buitinių kontaktų metu yra neįmanoma, nėra pagrindo pareiškėją konvojuoti atskirai. Pareiškėjas buvo konvojuojamas jo neišskiriant iš kitų asmenų, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jam dėl netinkamo konvojavimo buvo padaryta neturtinė žala ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Departamentas remiasi LVAT praktika ir nurodo, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti tikslias aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (administracinės bylos Nr. A14-225/2007; Nr. A575-662/2011). Pareiškėjas nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kilusių pasekmių (LVAT administracinės bylos Nr. A525-1953/2013; Nr. A502-3034/2011). Departamentas paaiškina, kad remiantis teismų praktika pareiškėjas turi įrodyti žalą, taip pat, būtina nustatyti, jog asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami (LVAT administracinės bylos Nr. A556-95/2009; Nr. A552-2692/2012; Nr. A4-180/2007). Departamento teigimu, pareiškėjas turi įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant tai patvirtinančius dokumentus, taip pat, būtina nustatyti kokios konkrečiai normos buvo pažeistos, kaip tokie pažeidimai pasireiškė, ar pasekmės atsirado būtent dėl neteisėtų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų ar neveikimo (LVAT administracinė byla Nr. A822-1541/2013). Remiantis teismų praktika, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų (perpildymo, oro trūkumo) bei konvojavimo kartu su kitais asmenimis, nors pareiškėjas serga ŽIV ir turėjo būti konvojuojamas atskirai nuo kitų asmenų.

Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senaties terminą.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. tiesiogiai įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Todėl nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 str. 1 d. 8 p. nuostatas.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 d. nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis, tačiau pareiškėjas nenurodo laikotarpio nuo kada jo teisės į tinkamas konvojavimo sąlygas buvo pažeistos. Byloje pateikti duomenys tik apie konvojavimą nuo 2013-12-30 (b. l. 29), o pareiškėjo skundas teisme gautas 2014-09-27, todėl darytina išvada, jog senaties terminas skundui dėl minėto laikotarpio pateikti yra nepraleistas.

Dėl konvojavimo sąlygų

Pareiškėjas skunde teigia, jog konvojavimo metu automobiliai būdavo perpildyti, juose trūko oro. Toks pareiškėjo argumentas objektyviai nepagrįstas.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, kurios numato, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šio ginčo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju automobiliu. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Taisyklių 109 p. nustato, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Taisyklių 142 p. nustato, jog bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmenų bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Nagrinėjamu atveju byloje esančios techninės apžiūros rezultatų kortelės bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai patvirtina, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kurie atitiko higienos reikalavimus ventiliacijos ir apšvietos lygio aspektais. Pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams, o iš byloje esančių žiniaraščių matyti, jog asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus (b. l. 29–113). Taigi pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių netinkamumu žmonėms vežti ir jų perpildymu, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o tik subjektyviu suvokimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

Be to, Taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai, o anksčiau minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti.

Dėl konvojavimo kartu su kitais asmenimis

Vadovaujantis Taisyklių 103.7 p. sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga yra konvojuojami atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, ŽIV liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, jog suimtieji, nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Nagrinėjamu atveju, nėra duomenų, jog pareiškėjas prieš konvojavimą būtų raštiškai prašęs jį konvojuoti atskirai nuo kitų asmenų, taip pat, nėra priimto komisijos sprendimo jį izoliuoti nuo kitų asmenų. Papildomai pažymėtina, jog vadovaujantis Konvencijos 14 str. (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas turėjo būti konvojuojamas atskirai nuo kitų asmenų tuo pagrindu, kad jis serga ŽIV.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 44 str. 1 d. nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Tarnyba atsiliepime į skundą taip pat prašo priteisti patirtas 13,05 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 44 str. 4 d. kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 proc. patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. ABTĮ 45 str. 1 d. nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju Tarnyba nepateikė jokių jos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra pagrindo priteisti jos prašomą 13,05 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o atsakovės prašymas priteisti 13,05 Lt bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo K. D.skundą atmesti.

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta PetkevičienėMefodija PovilaitienėHalina Zaikauskaitė