- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-25
- Bylos Nr.
- P-502-120-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1692/2008 pagal pareiškėjo V. B. (V. B. ) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 pensijų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. B. skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti 2007 m. birželio 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) Vilniaus skyriaus 5 pensijų skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) sprendimą Nr. 1852 (toliau – ir Sprendimas), skiriant pareiškėjui pensiją nuo 2006 m. balandžio 4 d.; įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui pensiją po 546,74 Lt per mėnesį už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 4 d. iki 2007 m. kovo 16 d.; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu jam paskirta 546,74 Lt senatvės pensija per mėnesį nuo 2007 m. kovo 28 d. Dėl Sprendimo pareiškėjas kreipėsi į Valdybą, kuri 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakyme nurodė, jog pareiškėjui pensija skirtina nuo 2007 m. kovo 16 d., t. y. nuo dienos, kurią pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutiko. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, jog aplinkybę, kad pareiškėjas buvo privalomai draudžiamas arba pats draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turi Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytą minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti, patvirtina tas faktas, kad Vilniaus skyrius skyrė pareiškėjui pensiją. Remdamasis Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties) 2 straipsnio 32 dalimi, Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi, faktu, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. liepos 4 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-8360-534/2006) nustatė, jog pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, Įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjo teisė gauti pensiją atsirado prieš daug metų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 67 punktu, nurodė, kad pareiškėjas dokumentus pensijai skirti Vilniaus skyriui pateikė 2007 m. balandžio 4 d., todėl jam priklauso pensija už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti pateikimo, o aplinkybė, kad pareiškėjas anksčiau neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, nepaneigia to, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatytą kriterijų bei turi teisę gauti pensiją už minėtą laikotarpį (12 mėnesių). Pažymėjo, jog Įstatymo nustatytas kriterijus nesiejamas su tuo, kad asmuo turi (neturi) leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, ar su gyvenamosios vietos deklaravimu, nes tokia aplinkybė jau įrodyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pakartotinai, atsižvelgdamas į Nuostatų 55 punktą, pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjas tik 2007 m. kovo 16 d. gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o 2007 m. kovo 28 d. deklaravo gyvenamąją vietą, nesietina su Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės gauti pensiją atsiradimo diena. Nurodė, kad 2007 m. rugsėjį pareiškėjui įteiktas atsakovo pranešimas, jog kartu su rugsėjo mėnesio pensija jam bus išmokėta nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2007 m. kovo 27 d. susidariusi nepriemoka, t.y. 211,64 Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į skundo motyvus bei į tai, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog pensija jam skaičiuojama nuo 2007 m. kovo 16 d., t. y. datos, nurodytos atsakovo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendime Nr. 1852, padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčija būtent minėtą sprendimą, o ne 2007 m. birželio 26 d. Sprendimą, todėl nurodė, jog spręstinas ginčas būtent dėl 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1852. Pareiškėjo reikalavimą pakeisti Vilniaus skyriaus 2007 m. birželio 26 d. sprendimą įvertino kaip techninę klaidą. Remdamasis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, tuo, jog byloje nekeliamas ginčas dėl aplinkybių, kad pareiškėjas yra įgijęs draudimo stažą senatvės pensijai gauti, pabrėžė, jog turi būti nustatyta pareiškėjo teisės gauti pensiją atsiradimo diena. Vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 39 straipsnio 1 dalimi, faktu, jog pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas 2007 m. kovo 16 d., konstatavo, kad pareiškėjas iki leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisės nuolat gyventi neturėjo, t. y. Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai. Todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas teisę į senatvės pensiją įgijo nuo 2007 m. kovo 16 d. – nuo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo dienos. Atsižvelgdamas į Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno Lietuvos Respublikoje ir šiuo metu joje gyvena, suteikė pareiškėjui teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau nėra pagrindu įteisinusiu jo buvimą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti Pareiškėjas pabrėžė, jog teismas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 39 straipsnį aiškino izoliuotai nuo kitų normų. Atsižvelgdamas į minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, nurodė, kad jame neminima, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai. Pažymėjo, kad Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje laikytinas neteisėtu. Nurodė, jog Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties įsigaliojo tik 2004 metais. Remdamasis Nuostatų 55 punktu, pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas tik 2007 m. kovo 16 d. gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, o 2007 m. kovo 28 d. deklaravo gyvenamąją vietą, nesietina su Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis. Vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad teisės aktai nenurodo, jog užsieniečiui nemokama (negali būti mokama) pensija už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valdybos teritoriniame skyriuje dienos, jeigu užsienietis tuo metu neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą pakeitė, V. B. skundą patenkino iš dalies – įpareigojo VSDFV Vilniaus skyriaus 5 pensijų skyrių skirti V. B. valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2006 m. balandžio 4 d., likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Įstatymo 3 straipsniu, 40 straipsnio 4 dalimi ir Nuostatų 55 ir 56 punktais, atsižvelgdamas į bylos medžiagą ir į tą faktą, kad pareiškėjui senatvės pensija atsakovo sprendimais buvo skirta, pabrėžė, jog pareiškėjas visus Nuostatuose nurodytus dokumentus atsakovui pateikė tinkamai. Teismas pažymėjo, jog byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją atsiradimo momento, kitaip tariant, dėl to, ar pareiškėjas tokią teisę turėjo iki leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo dienos. Remdamasis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, teismas pabrėžė, jog Įstatymas, nustatydamas nurodytus kriterijus, esant kuriems asmuo įgyja teisę į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jokių papildomų kriterijų nenustato.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. liepos 4 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Vienas iš tokio sprendimo priėmimo pagrindų buvo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pageidaujantys gauti užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad minėtas sprendimas yra apskųstas arba įstatymų nustatyta tvarka panaikintas, todėl jis laikytinas galiojančiu ir taikytinu nagrinėjamoje byloje.
Pagal Įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Be to, remiantis Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi, Lietuvoje nuolat gyvenantys užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės turi vienodą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją pagal Įstatymą, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautinės sutartys nenustato kitokių šių asmenų pensinio aprūpinimo sąlygų. Pareiškėjui pensija paskirta nuo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo dienos, t. y. nuo 2007 m. kovo 16 d., nepritaikius Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamam ginčui taikomų teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, jog nei Įstatymas ir Nuostatai, nei kiti taikytini teisės aktai nenustato, jog teisės gauti pensiją atsiradimo momentas siejamas su leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavimu, su tokiu leidimu sietina tik asmens galimybė įgyvendinti teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Todėl, asmeniui kartu su prašymu pateikus visus reikiamus dokumentus valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti ir konstatavus, kad toks prašymas tenkintinas, tokio asmens atžvilgiu turėtų būti taikomos Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatos ir pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos.
Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje neteisėtai, teisinę padėtį, bei minėtu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimu, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas iki leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo dienos Lietuvoje gyveno neteisėtai, nagrinėjamu atveju yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pensijos dydis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojančių tą mėnesį, už kurį mokama pensija, ir atitinkamai bazinės pensijos, dydžius, ir pabrėžė, jog, įpareigojus atsakovą pensiją pareiškėjui skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2006 m. balandžio 4 d., pagrindo abejoti tuo, kad pensija už nurodytą laikotarpį bus tinkamai apskaičiuoti ir išmokėta, nėra, todėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui pensiją po 546,74 Lt per mėnesį už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 4 d. iki 2007 m. kovo 16 d. netenkino.
V.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1692/2008. Atsakovo nuomone, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Atsakovas pabrėžia, jog Pensijų įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtinta norma, nustatanti jog teisę gauti bet kurios Pensijų įstatyme nustatytos rūšies socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai. Tame pačiame straipsnyje taip pat nurodoma, kokie asmenys laikytini nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais. Taigi Pensijų įstatymo 1 straipsnio nuostata asmens teisę į pensiją pirmiausia sieja su nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusu. Todėl asmuo, pretenduojantis gauti pensiją, be kitų Pensijų įstatyme nustatytų sąlygų atitinkamos rūšies pensijai gauti, pirmiausia turi atitikti Pensijų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą bendrą visų rūšių pensijoms kriterijų, t. y. būti nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju. Pensijų įstatymo 20 straipsnyje nustatytos papildomos sąlygos teisei gauti senatvės pensiją. Atsakovo nuomone, sisteminis pirmiau minėtų teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog asmens teisės į senatvės pensiją atsiradimo diena – tai diena, kurią asmuo atitinka visas Pensijų įstatymo nustatytas sąlygas teisei į senatvės pensiją įgyti: 1) yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, 2) sukanka šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, 3) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai. Todėl ir taikant Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, pagal kurią pensija skiriama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos, teisės gauti pensiją atsiradimo diena laikytina diena, kurią asmuo atitinka visas tris minėtas sąlygas. V. B. , kuris Pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių (60 metai ir 8 mėnesiai) sukako 1998 m. lapkričio 18 d. ir kuris turi Pensijų įstatymo nustatytą minimalų stažą, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas 2007 m. kovo 16 d., taigi jo teisės į senatvės pensiją atsiradimo diena yra 2007 m. kovo 16 d. Kadangi jis dėl senatvės pensijos skyrimo kreipėsi nepraėjus 12 mėnesių nuo šios datos, jam senatvės pensija teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Pensijų įstatymo 1, 20 straipsniais bei 41 straipsnio 1 dalimi, buvo paskirta nuo 2007 m. kovo 16 d., t. y. nuo teisės atsiradimo dienos.
Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje teismo praktikoje (2001 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-906/2001) teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad teisę į pensinį aprūpinimą Lietuvos Respublikoje turi tik tie Lietuvos Respublikos pilietybės neturintys asmenys, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, todėl valstybinė socialinio draudimo pensija galėjo būti paskirta ne anksčiau nei nuo datos, kai pareiškėjas įgijo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnis nustato pagrindus, kuriais gali būti atnaujintas procesas byloje. Vienas iš tokių pagrindų yra akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pateikimas (šio straipsnio 10 punktas).
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, esminis materialinės teisės normų pažeidimas buvo padarytas, kadangi buvo neteisingai aiškintos ir taikytos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, teisę gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas.
Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas, nesiedamas V. B. nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo pažymėjimo gavimo datos su momentu, nuo kurio asmeniui suteikiama teisė gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą – netinkamai aiškino Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodančią, kad „teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai“. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovo teiginiai yra nepagrįsti. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimu, kuriame buvo nustatytas juridinis faktas, kad pareiškėjas iki 1993 m. liepos 1 d. gyveno Lietuvos Respublikoje ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje. Be to, remiantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Pažymėtina, kad atsakovas remiasi ir Vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A6-906/2001, tačiau atsakovo cituojamoje byloje buvo skirtingos faktinės aplinkybės – minėtoje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai asmuo atvyko į Lietuvos Respubliką iš kitos valstybės, tuo pat metu gavo nuolatinio gyventojo pažymėjimą ir prašė mokėti jam pensiją, įgytą kitoje valstybėje. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje asmuo nuo iki ir po 1993 metų gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje, čia įgijo reikiamą stažą pensijai gauti, o faktas dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje yra nustatytas jau minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, būdas, kuriuo remiantis buvo užfiksuotas nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje, nėra svarbus nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Be to, tokio pobūdžio argumentai laikytini prašymu vertinti tuos pačius įrodymus iš naujo, o tai negali būti pagrindu atnaujinti procesui.
Remiantis minėtais argumentais taip pat atmestinas ir atsakovo motyvas dėl apeliacinės instancijos teismo argumento, kad „nei Įstatymas, nei Nuostatai, nei kiti teisės aktai nenustato, jog teisės gauti pensiją atsiradimo momentas siejamas su leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gavimu, o su tokiu leidimu sietina tik asmens galimybė įgyvendinti teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją“. Be to, pažymėtina, toks aiškinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, taip pat būtų pažeista asmens teisė į socialinę apsaugą bei teisėti lūkesčiai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsniu, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1692/2008 pagal pareiškėjo V. B. (V. B. ) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 5 pensijų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.