- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-05-14
- Bylos Nr.
- eAN2-228-935/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00024-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
- Pažeidėjas
- V. K.
- Advokatai
- Mindaugas Paukštė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. K. (V. K.) atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 1 d. nutarimo, kuriuo V. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 208 straipsnio 3 dalį ir nubaustas 2700 Eur dydžio bauda su kontrabanda gabentų prekių konfiskavimu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. V. K. nubaustas už tai, kad jis 2018 m. gruodžio 21 d., apie 16.00 val., į Medininkų kelio postą iš Baltarusijos Respublikos, atvykęs automobiliu Lexus LX450D, v. n. (duomenys neskelbtini), žodžiu deklaravęs, kad negabena prekių, kurių kiekis didesnis už nustatytas įvežimo normas, per valstybės sieną, paslėpęs lagaminuose tarp asmeninių daiktų, po drabužiais, gabeno 784 vienetus (3.136 kg) medicininių stomatologinių implantų, kurių vertė 6562,89 Eur. Tuo jis pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 (toliau – Reglamentas), kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 139 straipsnio 1 dalies a punktą ir tokiu būdu padarė nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniame skunde V. K. atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 1 d. nutarimą, o tuo atveju, jeigu minėtas prašymas nebus tenkintas, bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant nustatyti vežtų daiktų vertę ir paskirtį, taip pat V. K. naudai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimtas skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, kadangi jis priimtas netinkamai įvertinus faktus dėl vežtų daiktų. Skunde aiškinama, jog, siekiant veiksmus kvalifikuoti pagal ANK 208 straipsnį, asmuo turi vežti kontrabandą. Šiuo atveju V. K. vežė ne medicininius implantus, o reklaminius gaminius – implantų imitacijas. Minėtos implantų imitacijos yra pagamintos iš nerūdijančio plieno, t. y. medicinoje nenaudojamo metalo. V. K. jau pasienio poste aiškino, kad jo turimi daiktai nėra implantai.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra sutartis, pagal kurią V. K. ribotos atsakomybės bendrovė „M.“ išdavė dantų implantų parodines imitacijas, kurios skirtos ne pardavimui, o implantų išskirtinėms savybėms, formai, sriegio tipui ir spiraliniam kanalui demonstruoti. Pagal minėtą sutartį V. K. susitarė dėl derybų, prezentacijų ir dalyvavimo parodose Baltarusijos Respublikoje ir už jos ribų. Pagal pridėtą specifikaciją V. K. turėjo nuo 2018 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. ištirti Lietuvos odontologijos klinikų rinką Vilniaus mieste.
5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pagal važtaraštį vienos dantų implanto imitacijos vertė yra 0,98 Baltarusijos rubliai. Kadangi V. K. su savimi turėjo 784 vienetus tokių imitacijų, todėl turėtų implantų imitacinių modelių bendra vertė yra apie 315,67 Eur. Advokatui neaišku, kaip buvo nustatyta, jog gabenti objektai yra medicininiai stomatologiniai implantai iš kitų medžiagų, kurių bendra vertė 6562,8954 Eur.
6. V. K. atstovas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintomis Keleivių įvežamų prekių nepamokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 5 punktu, bei nurodo, kad pagal tas pačias taisykles laikoma, jog prekė nepamokestinama, kai ji yra vežama ne reguliariai, ne komerciniais tikslais.
Šalies argumentai
7. Apeliantas teigia, kad tuo atveju, jei skundą nagrinėjantis teismas manys, jog rašytinių dokumentų nepakanka tam, kad būtų galima nustatyti, jog V. K. nepadarė administracinio nusižengimo, byla turi būti grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi turi būti atlikta konfiskuotų daiktų ekspertizė, siekiant nustatyti daiktų sudėtį, paskirtį ir vertę. Tik nustačius daiktų sudėtį, paskirtį ir jų vertę galima įvertinti, ar yra pagrindo V. K. pripažinti pažeidėju ir teigti, kad vežti daiktai yra kontrabanda. Advokato įsitikinimu, muitinės taikytas lyginamasis kainų metodas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįstas.
8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skiriant V. K. nuobaudą nebuvo atsižvelgta į jo asmenybę, nusižengimo pobūdį, kaltės formą bei kitas aplinkybes nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą Vilniaus teritorinės muitinės atstovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. K. atstovo advokato apeliacinio skundo netenkinti.
10. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. V. K., pasirinkdamas žaliąjį kanalą, tiek veiksmu, tiek žodžiu deklaravo, jog negabena prekių, kurias turėtų deklaruoti. Atlikus V. K. asmeninių daiktų tikrinimą lagaminuose tarp asmeninių daiktų po drabužiais buvo rasti 784 vienetai implantų, kurie nebuvo pateikti muitinės kontrolei. Neabejotina kad tokiu būdu, t. y., implantus slepiant lagaminuose po drabužiais V. K. tyčia siekė išvengti muitinės kontrolės ir nepateikti gabenamų daiktų (implantų). Implantai nebuvo pateikti muitiniam tikrinimui, todėl daiktai buvo gabenami kaip kontrabanda ir komerciškumas neturi jokios reikšmės. Komerciškumas vertinamas tik tais atvejais, kai asmuo deklaruoja prekes/daiktus ir sprendžiamas klausimas dėl apmokestinimo pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiais. Remiantis Reglamento 139 straipsniu 1 dalies a punktu asmuo kiekvienu atveju privalo pateikti visas turimas prekes muitinei ir asmens manymas, kad jo vežamų prekių pateikimas nėra privalomas neatleidžia asmens nuo tokios pareigos.
11. Atsiliepime pažymima, jog V. K. muitinei nepateikė bei su savimi neturėjo jokių gabentų prekių dokumentų, leidžiančių nustatyti gabenamų prekių/daiktų muitinę vertę, todėl buvo pritaikytas muitinio įvertinimo metodas ne pagal sandorį, o prekės buvo įvertintos remiantis teisės aktų nustatytomis prekių muitinės vertės nustatymo taisyklėmis.
12. Atsiliepime nurodoma, kad V. K. buvo paskirta minimalaus dydžio bauda, numatyta ANK 208 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Byloje nėra jokių dokumentų, kurie galėtų įrodyti išskirtinių aplinkybių buvimą, dėl kurių V. K. būtų galima pritaikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę baudą nei numatyta įstatyme. V. K. yra dirbantis bei galintis susimokėti jam teismo paskirtą baudą.
13. Atsiliepime atkreiptinas dėmesys, jog V. K. į bylą pateikė ribotos atsakomybės bendrovės „M.“ raštus, kurių turinio teisingumas yra abejotinas, nes jie nebuvo pateikti administracinio nusižengimo tyrimo metu, o vienas iš jų surašytas po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo nutarimas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
V. K. atstovo advokato skundas tenkintinas iš dalies.
14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamu nutarimu buvo visiškai pagrįstai nustatyta, kad V. K. 2018 m. gruodžio 21 d., apie 16.00 val., per valstybės sieną gabeno 784 vienetus medicininių stomatologinių implantų, kurių nedeklaravo muitinėje. Minėtus faktus visiškai patvirtina tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti duomenys, kurie laikytini įrodymais. Iš esmės šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde, tačiau tvirtinama, jog gabenti objektai yra medicininių stomatologinių implantų imitacijos, kurios nelaikytinos prekėmis, be to, apeliaciniame skunde nesutinkama su nustatyta objektų muitine verte.
Žemesnės instancijos teismas
15. Reglamento 139 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, jog į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jos atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtiną vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia į Sąjungos muitų teritoriją prekes įvežęs asmuo. Pažymėtina, kad Reglamente nepateikiama visaapimanti prekės sąvoka. Vis tik pagal suformuluotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką prekė apibrėžiama kaip produktas, kuris gali būti įvertintas pinigais ir kuris gali būti prekybinių sandorių objektu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1985 m. liepos 11 d. sprendimas Cinetheque SA ir kiti prieš Federation nationale des cinemas francais). Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad prekės yra daiktai, įskaitant elektros energiją, galintys būti tarptautinės prekybos objektais.
16. Iš byloje esančios 2018 m. gruodžio 17 d. sutarties Nr. 17/12, sudarytos tarp ribotos atsakomybės bendrovės „M.“ atstovės ir V. K. turinio (b. l. 25-27), matyti, kad V. K. gabentos dantų implantų imitacijos nėra skirtos pardavimui, tačiau teismui nekyla abejonių, kad minėti daiktai gali būti sandorių objektu. Be to, iš ribotos atsakomybės bendrovės „M.“ 2019 m. kovo 12 d. rašto (b. l. 54) bei važtaraščio (b. l. 17) matyti, kad dantų implantų parodinė imitacija turi vertę. Pabrėžtina ir tai, kad 2018 m. gruodžio 17 d. važtaraštyje dantų implantų parodinė imitacija yra įvardijama kaip prekė (b. l. 17). Liudytojas T. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad minėti implantų pavyzdžiai turėjo būti gabenami per raudoną muitinės kanalą ir pateikti muitinės pareigūnams tikrinti, o ne per žalią kanalą, kaip pasirinko V. K. (b. l. 35). Taigi, apibendrinus visa, kas buvo aptarta, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonės, jog stomatologinių dantų implantų imitacijos yra prekės Reglamento prasme ir turėjo būti pateiktos muitinės poste dirbusiems pareigūnas.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paties V. K. elgesys nusižengimo padarymo metu patvirtina, jog jis suprato, kad jo gabenami daiktai turi būti pateikti muitinės patikrinimui. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas T. A. nurodė, kad V. K., važiuodamas per muitinės posto žalią kanalą, žodžiu paaiškino, jog jis gabena tik asmeninius daiktus. Patikrinus vieną iš V. K. turėtų lagaminų, dugne, po užtrauktu, buvo rasti dantų implantai. Liudytojas aiškino, kad V. K. nustebo, jog prekės buvo rastos, jos akivaizdžiai buvo slepiamos (b. l. 35). Pats V. K. pirmosios instancijos teisme neneigė, kad muitinės pareigūnui nenurodė, jog veža dantų implantų imitacijas, nes jo buvo klausiama tik apie draudžiamus daiktus – alkoholį ir cigaretes (b. l. 32). Vis tik apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl gabentų prekių kiekio, jų laikymo vietos, į daiktų vežimo tikslą (vežė implantus į parodą ir tai nebuvo jo asmeniniai daiktai), konstatuoja, kad V. K. sąmoningai siekė išvengti muitinės patikrinimo.
18. Teigtina, jog nėra svarbu, ar stomatologiniai dantų implantai buvo vežami turint komercinius ar kitus tikslus, jie vis tiek privalėjo būti pateikti muitinės pareigūnams patikrinimui pagal Reglamento 139 straipsnio 1 dalies a punktą. Pažymėtina, kad pagal Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisykles įvežamų daiktų komerciškumas yra svarbus tik sprendžiant klausimą, ar tokioms prekėms bus taikomi pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai. Prekių vežimo tikslai (komerciniai ar kiti) neatleidžia asmens nuo pareigos pateikti į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes patikrinimui, t. y. prekės patikrinimui turi būti pateiktos visais atvejais. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, jog tiek V. K. (b. l. 32), tiek liudytojo T. A. (b. l. 35) parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, tiek rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad stomatologiniai dantų implantų pavyzdžiai buvo vežami į Europos Sąjungos šalis siekiant užmegzti komercinius ryšius.
19. Pagal Reglamento 70 straipsnio 1 dalį prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Pagal Reglamento 74 straipsnio 1 dalį, jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, vadovaujantis Reglamento 74 straipsnio 2 dalimi, vertė gali būti nustatoma taikant kitus metodus. Prekių vertė gali būti nustatoma pagal panašių prekių, parduotų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir vertinamos prekės, sandorio vertė. Pirmosios instancijos teisme liudytojas T. A. nurodė, kad minėtas panašių prekių vertės nustatymo metodas buvo panaudotas ir nagrinėjamoje situacijoje, kadangi V. K. su savimi neturėjo jokių vežamų prekių dokumentų. Liudytojas taip pat patvirtino, kad V. K. tikrinimo metu nurodė, jog vežamos prekės nėra originalai, o yra pavyzdžiai (b. l. 35).
20. Pats V. K. pirmosios instancijos teisme neneigė, kad nepateikė muitinės pareigūnams dokumentų, susijusių su vežtais dantų implantų pavyzdžiais (b. l. 32). Vis tik apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog tokie dokumentai nebuvo pateikti tyrimo metu, o buvo pateikti ženkliai vėliau, nepaneigia fakto, kad vežtų daiktų vertė yra mažesnė nei buvo nustatyta muitinės pareigūnų. Iš byloje esančių anksčiu minėtų prekių važtaraščio (b. l. 17) bei įmonės rašto (b. l. 54) matyti, kad vieno dantų implanto pavyzdžio vertė yra 0,98 Baltarusijos Respublikos rublio. Pagal galiojusį Baltarusijos rublio kursą (b. l. 19) V. K. vežtų 784 vienetų implantų vertė yra 316,68 Eur, t. y. ženkliai mažesnė nei nustatė muitinės pareigūnai ir neviršija penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
21. Byloje yra visiškai įrodyta, kad V. K. vežti daiktai buvo prekės, kurios turėjo būti pateiktos muitinės poste patikrinimui, tačiau jokie bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos dantų implantų pavyzdžių vertės. V. K. prekių, gabentų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei, vertė viršija penkis bazinius bausmių ir nuobaudų dydžius, tačiau neviršija penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, todėl konstatuotina, jog V. K. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 2 dalyje.
22. Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 1 d. nutarimas yra naikintinas ir priimtinas naujas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, t. y. V. K. pripažintinas kaltu padaręs nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad nėra nustatyta V. K. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, jis nėra baustas administracine tvarka, įvertinęs gabentų prekių kiekį bei vertę, konstatuoja, jog V. K. yra skirtina ANK 208 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta minimalaus dydžio bauda su vežtų prekių konfiskavimu.
23. ANK 666 straipsnyje yra nustatyta, jog administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo V. K. priteisti kokias nors jo turtėtas proceso išlaidas susijusias su vykusiu procesu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad visos išlaidos, kurias tikėtina patyrė V. K., atsirado dėl jo paties neteisėtų veiksmų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. K. (V. K.) atstovo advokato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. kovo 1 d. nutarimą ir V. K. pripažinti kaltu padarius nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 2 dalyje, bei paskirti jam 1400 Eur baudą su 784 vienetų dantų implantų pavyzdžių konfiskavimu.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.