Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėjui 2007 m. birželio 1 d. išduotas bankroto administratoriaus pažymėjimas ir jis įrašytas į Asmenų, teikiančių įmonių bankroto administravimo paslaugas, sąrašą.

4.2. Pareiškėjui 2008 m. liepos 8 d. išduotas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas ir jis įrašytas į Asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašą.

4.3. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V4-75 pareiškėjui panaikintas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas (toliau – 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas). Pareiškėjas, nesutikdamas su 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jį panaikinti. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

4.4. Pareiškėjas Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. V4-12 išbrauktas iš Asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo.

4.5. Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 4 d. gavo pareiškėjo 2020 m. liepos 31 d. prašymą (registracijos Nr. D1-4275) įrašyti (atstatyti) jį į Nemokumo administratorių sąrašą.

4.6. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad K. B. jau yra įrašytas į Nemokumo administratorių sąrašą kaip turintis teisę teikti tik bankroto administravimo paslaugas, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo dar kartą jį įrašyti į Nemokumo administratorių sąrašą. Sprendime konstatavo, kad tiek galiojantys teisės aktai, tiek iki 2019 m. gruodžio 31 d. galioję teisės aktai nenumato (-ė) galimybės administratorių, išbrauktą iš Įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo, vėl įrašyti į šį sąrašą ar po 2020 m. sausio 1 d. – į Nemokumo administratorių sąrašą vien tuo pagrindu, kad pasibaigė ar panaikintas teistumas, dėl kurio restruktūrizavimo administratorius buvo išbrauktas iš Įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo.

4.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti skundžiamą Sprendimą, tačiau Komisija pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Komisijos sprendime konstatuota, kad asmuo, kuriam restruktūrizavimo pažymėjimas buvo panaikintas, neteko teisės užsiimti šia veikla, o siekdamas ja vėl užsiimti ir gauti pažymėjimą, privalo išlaikyti kvalifikacijos egzaminą, kaip tai numatyta Restruktūrizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 16 straipsnyje. Atitinkamai šiame įstatyme nebuvo įtvirtinta, jog teismui panaikinus teistumą, restruktūrizavimo pažymėjimo galiojimas yra atnaujinamas. Komisija taip pat konstatavo, kad ir šiuo metu galiojančiame Įstatyme taip pat nėra įtvirtinta, kad asmuo, kuriam restruktūrizavimo pažymėjimas buvo panaikintas dėl to, kad pagal tuo metu galiojusį reguliavimą jis neatitiko nepriekaištingos reputacijos, be papildomų egzaminų vėl turi teisę teikti restruktūrizavimo administratoriaus paslaugas, net jei ir pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą yra laikytinas nepriekaištingos reputacijos.

5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo atsakovė netenkino pareiškėjo prašymo įrašyti jį į Nemokumo administratorių sąrašą, ir Komisijos sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos restruktūrizavimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d., nuo 2020 m. sausio 1 d. minėtas įstatymas neteko galios), nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Įstatymas bei Teisės administruoti nemokumo procesus suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V4-352 (toliau – Aprašas) nuostatos.

Pagal Lietuvos Respublikos restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą fizinis asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, arba buvo nuteistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs.

Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymas, kurio 120 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad fizinis asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams, ekonomikai, verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas.

Aprašo 24 punktas numato, kad asmenys, iki 2019 m. gruodžio 31 d. įrašyti tiek į įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, tiek į įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, nuo 2020 m. sausio 1 d. laikomi įrašytais į Nemokumo administratorių sąrašą su iki 2019 m. gruodžio 31 d. suteiktais numeriais, įrašymo į Sąrašą data laikoma įrašymo į įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą arba į įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašą, data, priklausomai nuo to, kuri data yra ankstesnė. Aprašo 25 punktas numato, kad iki 2021 m. gruodžio 31 d. Nemokumo administratorių sąrašo I skyrių „fiziniai asmenys, teikiantys nemokumo procesų administravimo paslaugas“ sudaro 3 dalys: „fiziniai asmenys, turintys teisę administruoti nemokumo procesus“, „fiziniai asmenys, turintys teisę administruoti tik bankroto procesus“ ir „fiziniai asmenys, turintys teisę administruoti tik restruktūrizavimo procesus“.

Įstatymo 154 straipsnis numato, kad įsigaliojus šiam Įstatymui, kituose teisės aktuose vartojamos sąvokos „bankroto administratorius“ ir „restruktūrizavimo administratorius“ atitinka šiame įstatyme vartojamą sąvoką „nemokumo administratorius“.

Pagal Įstatymo 118 straipsnį teisė administruoti nemokumo procesus suteikiama fiziniam asmeniui, jeigu jis tenkina šiuos reikalavimus: 1) yra nepriekaištingos reputacijos; 2) turi ne žemesnį kaip magistro kvalifikacinį laipsnį arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją; 3) turi ne trumpesnę kaip 2 metų nemokumo administratoriaus padėjėjo darbo patirtį per paskutinius 3 metus arba yra pripažintas advokatu ar paskirtas antstoliu, arba turi ne trumpesnę kaip 5 metų įmonės vadovo darbo patirtį per paskutinius 7 metus; 4) yra išlaikęs nemokumo administratorių kvalifikacinius egzaminus per ne ilgesnį kaip 3 metų laikotarpį nuo pirmo kvalifikacinio egzamino išlaikymo dienos.

Pagal Įstatymo 157 straipsnio 1 dalies nuostatas fiziniai asmenys, turintys teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal Įmonių bankroto įstatymą ir įmonių restruktūrizavimo paslaugas pagal Restruktūrizavimo įstatymą ir esantys Nemokumo administratorių rūmų nariais, nuo 2020 m. sausio 1 d. laikomi asmenimis, turinčiais teisę administruoti nemokumo procesus.

Nemokumo administratorių rūmų nariai, turintys teisę teikti tik įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal Įmonių bankroto įstatymą arba tik įmonių restruktūrizavimo paslaugas pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą ir siekdami įgyti teisę administruoti nemokumo procesus, įsigaliojus šiam Įstatymui turi išlaikyti kvalifikacinius egzaminus pagal išlyginamąją Nemokumo administratorių kvalifikacinių egzaminų programą (Įstatymo 157 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti fiziniai asmenys, per 2 metus nuo 2020 m. sausio 1 d. neišlaikę kvalifikacinių egzaminų pagal išlyginamąją Nemokumo administratorių kvalifikacinių egzaminų programą, pašalinami iš Nemokumo administratorių rūmų narių (Įstatymo 157 straipsnio 4 dalis).

Pagal Aprašo 27 punktą nemokumo administratorių rūmų nariai, turintys teisę teikti tik įmonių bankroto administravimo paslaugas arba tik įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas ir iki 2021 m. gruodžio 31 d. neišlaikę kvalifikacinių egzaminų pagal išlyginamąją Nemokumo administratorių kvalifikacinių egzaminų programą, nuo 2022 m. sausio 1 d. netenka teisės administruoti nemokumo procesus ir išbraukiami iš Sąrašo.

7. Pareiškėjas savo nesutikimą tiek su skundžiamu Sprendimu, tiek su Komisijos sprendimu iš esmės grindžia argumentu, kad teismui panaikinus jo teistumą ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, pareiškėjas tapo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, taigi tokiu atveju, pareiškėjo teigimu, egzistuoja savaiminis pagrindas grąžinti (atstatyti) jo teisę teikti restruktūrizavimo paslaugas ir tuo pačiu įrašyti pareiškėją į Nemokumo administratorių sąrašo I skyriaus „fiziniai asmenys, teikiantys nemokumo procesų administravimo paslaugas“ 1 dalį „fiziniai asmenys, turintys teisę administruoti nemokumo procesus“.

8. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu buvo panaikintas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas. Kaip jau minėta, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. pareiškėjo skundą dėl 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, darytina pagrįsta išvada, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas, yra teisėtas ir pagrįstas bei galiojantis. Šiuo pagrindu, priėmus Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. V4-12, pareiškėjas buvo išbrauktas iš Asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo. Konstatuotina, kad teisės teikti restruktūrizavimo administravimo paslaugas pareiškėjas neteko po Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V4-12 priėmimo, tuo tarpu teisę teikti bankroto administravimo paslaugas pareiškėjas turėjo iki 2019 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į tai, 2020 m. sausio 1 d. pareiškėjas buvo įrašytas į Nemokumo administratorių sąrašo I skyriaus 2 dalį „fiziniai asmenys, turintys teisę administruoti tik bankroto procesus“, kaip nemokumo administratorius turintis teisę teikti tik bankroto administravimo paslaugas (Nemokumo administratorių sąrašo Nr. B-FA023). Teismas sutinka su atsakovės padaryta išvada, kad įvertinus tai, jog pareiškėjas iki 2019 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę teikti tik bankroto administravimo paslaugas, vadovaujantis Aprašo 25 punktu, pareiškėjas nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo įrašytas į Nemokumo administratorių sąrašo I skyriaus 2 dalį „fiziniai asmenys, turintys teisę administruoti tik bankroto procesus“, nes, kaip jau minėta, pagal Įstatymo 157 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenimis, turinčiais teisę administruoti nemokumo procesus, nuo 2020 m. sausio 1 d. laikomi tik tiek fiziniai asmenys, kurie turi teisę teikti ir įmonių bankroto administravimo paslaugas pagal Įmonių bankroto įstatymą, ir įmonių restruktūrizavimo paslaugas pagal Restruktūrizavimo įstatymą bei esantys Nemokumo administratorių rūmų nariais.

Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Restruktūrizavimo įstatymui netekus galios nuo 2020 m. sausio 1 d., o pagal Įstatymo 154 straipsnį „restruktūrizavimo administratoriaus“ sąvoką pakeitus į „nemokumo administratorius“ sąvoką, pareiškėjas privalo būti įrašytas į nemokumo administratorių sąrašą. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad įsigaliojus Įstatymui, pagal Įstatymo 154 straipsnio nuostatas, kituose teisės aktuose vartojamos sąvokos „bankroto administratorius“ ir „restruktūrizavimo administratorius“ atitinka šiame įstatyme vartojamą sąvoką „nemokumo administratorius“. Ginčo atveju konstatuota, kad pareiškėjui restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas buvo panaikintas 2014 m. rugpjūčio 7 d., t. y. jis neturi teisės teikti restruktūrizavimo administravimo paslaugų, todėl, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, kai asmuo neturi dviejų licencijų (ir bankroto, ir restruktūrizavimo), nėra jokio pagrindo įrašyti pareiškėją į sąrašo I skyriaus 1 dalį „fiziniai asmenys, teikiantys nemokumo procesų administravimo paslaugas“.

9. Dėl pareiškėjo teisės atkurti statusą pasikeitus Įstatymui:

9.1. Pareiškėjo argumentas, kad panaikinus jo teistumą ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, jis tapo nepriekaištingos reputacijos, t. y. priimtas įstatymas švelninantis atsakomybę (lex benignor retro agit), teismo vertinimu, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas,pasisakydamas dėl principo lex benignor retro agit, pažymi, kad pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tačiau atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas pareiškėjo atsakomybės (sankcijų skyrimo) klausimas, kuriam galėtų būti taikomas lex benignior retro agit principas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo neįrašymas į nemokumo administratorių sąrašą nėra sietinas su atsakomybe, kaip tai aiškinama teisės principo lex benignor retro agit aspektu, todėl ir taikyti šiuo atveju minėtą principą nėra jokio pagrindo.

9.2. Sutiktina su pareiškėju, kad pareiškėjas po to, kai buvo panaikintas jo teistumas, yra laikomas nepriekaištingos reputacijos. Vis tik nepaisant šios aplinkybės, pasikeitus teisiniam reglamentavimui nėra numatyta, kad atsakovė privalo (turi pareigą) asmenį, kuriam panaikintas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas ir kuris buvo išbrauktas iš restruktūrizavimo administratorių sąrašo, vėl įrašyti į šį sąrašą, remiantis aplinkybe, kad jam panaikintas teistumas. Teisinis reguliavimas nenumato, kad pareiškėjui automatiškai būtų grąžintas jo teisinis statusas, buvęs iki teistumo atsiradimo ir jo specialiųjų teisių panaikinimo. Laikytina, kad teisiniai santykiai, susiję su buvusiu pareiškėjo statusu, pasibaigė, kai jam buvo panaikintas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimas ir vėliau jis išbrauktas iš Asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo. Teistumo išnykimas šiuo atveju reiškia tik tiek, kad pareiškėjas gali iš naujo pretenduoti įgyti specialiąsias teises teisės aktų nustatyta tvarka.

9.2. Dėl pareiškėjo manymo, kad Įstatymo 118 straipsnyje nustatyti reikalavimai taikomi tik naujiems nemokumo administratoriams, o buvusiems bankroto ir restruktūrizavimo administratoriams taikomas 2 metų pereinamasis laikotarpis, teismas pažymi, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. bankroto administratoriaus ir restruktūrizavimo administratoriaus profesijos sujungtos į vieną – nemokumo administratoriaus. Įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kad įsigaliojus šiam Įstatymui, asmenys turi išlaikyti kvalifikacinius egzaminus pagal išlyginamąją Nemokumo administratorių kvalifikacinių egzaminų programą (Įstatymo 157 straipsnio 2 dalis), kuris privalomas asmenims, turintiems teisę teikti tik įmonių bankroto administravimo paslaugas arba tik įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas (kaip ir pareiškėjo atveju).

10. Teismo vertinimu, Komisija, įvertinusi teisės normų turinį, susiklosčiusias kilusio ginčo aplinkybes bei pareiškėjo argumentus, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentų dėl jo įrašymo į nemokumo administratorių sąrašą tenkinti nėra pagrindo. Taigi Komisijos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

11. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines šios bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijamas Tarnybos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis Įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios reikalauja, kad administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos, taip pat šiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Ginčijamo Tarnybos Sprendimo ir Komisijos sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Netenkinus pareiškėjo skundo pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovę iš naujo pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.