Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ernesto Spruogio ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjams D. P., B. D., R. M., V. D., J. D.-S. bei jų atstovui advokatui K. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D.-S. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, dėl atsisakymų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįstais bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos atsisakymų pateikti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (TAP-18-1591) (18-11457)“ garso įrašą teisėtumo ir pagrįstumo bei minėto garso įrašo atkūrimo ir pateikimo pareiškėjams.

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, jog Vyriausybė 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo metu svarstė „Dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 6, 46-1 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą (TAP-18-1591) (18-11457)“ ir nusprendė šį klausimą svarstyti Vyriausybėje, Susisiekimo ministerijai įvertinus Vyriausybės pasitarime išsakytas pastabas ir atitinkamai patikslinus teikiamą įstatymo projektą. Vyriausybės pasitarimo metu buvo daromas garso įrašas bei rašomas pasitarimo protokolas (1 t., el. b. l. 57).

2018 m. spalio 4 d. pareiškėjai V. D., B. D., J. D. S., R. M., 2018 m. spalio 5 d. J. D. S., B. D., R. M., 2018 m. spalio 8 d. B. D., Š. Č., D. P., 2018 m. spalio 9 d. D. P., B. D., 2018 m. spalio 10 ir 11 d. J. D. kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją prašydami pateikti 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašą (1 t., el. b. l. 16–20, 25, 28, 30, 34, 36, 37, 39, 41–43, 45–47, 49–51, 53–56). Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 4, 5, 8 ir 10 dienomis atsisakė pateikti Pasitarimo garso įrašą (1 t., el. b. l. 20–24, 29, 31, 35, 38, 40, 44, 48, 49, 50, 56).

Pareiškėja B. D. 2018 m. spalio 4 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, prašydama pateikti išaiškinimą dėl galimybės žurnalistams susipažinti su Vyriausybės pasitarimų garso įrašais (1 t., el. b. l. 26). 2018 m. spalio 5 d. minėtos tarnybos patarėja elektroniniu laišku pareiškėjai pateikė atsakymą.

Pareiškėjai J. D. S. atsakovė pateikė 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolą (1 t., el. b. l. 31).

2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašas buvo sunaikintas 2018 m. spalio 5 d. 23 val.

Pasisakant dėl ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr. 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-62-787/2011).

Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis (2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis (2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Pažymėtina, jog visuomenės informavimas šiuolaikinėje žinių visuomenėje tampa vienu svarbiausių visuomenės poreikiu.

Svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai yra įtvirtinti Konstitucijoje (Konstitucijos 94 straipsnis), kiti– įstatymuose. Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.

Pagrindiniai klausimai, kurie turi būti sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose, ir jų priėmimo pagrindai yra reglamentuoti Vyriausybės įstatyme. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1371 redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 17 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Pagal minėto įstatymo 36 straipsnį, Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas. Šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus; 4 dalyje nustatyta, jog svarbiausi klausimai gali būti svarstomi prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose ir Vyriausybės komitetuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos Vyriausybei pateiktos ataskaitos, aptariamos Vyriausybės komisijų, Ministro Pirmininko sudarytų darbo grupių pateiktos išvados, pasiūlymai ir kita Vyriausybei pateikta informacija; Vyriausybė Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų prireikus svarsto Vyriausybės pasitarimuose. Teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilę nesutarimai gali būti svarstomi Vyriausybės komitete arba Vyriausybės pasitarime (Įstatymo 39 straipsnio 1 dalis). Ginčui aktualiu laikotarpiu tuometinis Įstatymo 42 straipsnis nustatė, jog Vyriausybės posėdžiai yra protokoluojami ir daromas jų garso įrašas, kuris perkeliamas į kompiuterines laikmenas. Protokolą pasirašo Ministras Pirmininkas. Kokie duomenys įrašomi į protokolą, nustato Vyriausybės darbo reglamentas. Posėdžių garso įrašų kompiuterinės laikmenos saugomos Dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 44-1 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės kanceliarija yra Vyriausybės įsteigta biudžetinė įstaiga, padedanti vykdyti Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas. Vyriausybės kanceliarijai vadovauja Vyriausybės kancleris. Vyriausybės kanceliarijos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Vyriausybės kancleris, be kitų Įstatyme numatytų funkcijų, taip pat organizuoja Vyriausybės posėdžių rengimą, dalyvauja juose ir užtikrina, kad būtų rašomi posėdžių protokolai, priimami ir įstatymų nustatyta tvarka skelbiami Vyriausybės nutarimai, Ministro Pirmininko potvarkiai, Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-04-27 nutarimu Nr. 254. Šių nuostatų 9.20 punktas nustato, jog Vyriausybės kanceliarija, be kita ko, organizuoja ir techniškai aptarnauja Vyriausybės posėdžius, Vyriausybės pasitarimus ir ministerijų atstovų pasitarimus; 9.25 punktas – organizuoja Vyriausybės, Ministro Pirmininko ir Vyriausybės kanclerio priimtų teisės aktų tvarkymą ir apskaitą, saugo Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės rezoliucijų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektus ir pasirašytus Vyriausybės nutarimus, Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės rezoliucijas ir Ministro Pirmininko potvarkius, taip pat Vyriausybės posėdžių, Vyriausybės pasitarimų, ministerijų atstovų pasitarimų protokolus, kitą archyvinę medžiagą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos reglamento, patvirtinto Vyriausybės kanclerio 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-49, 70 punkte nustatyta, jog Dokumentų valdymo skyrius užtikrina, kad būtų tinkamai techniškai parengta Vyriausybės posėdžių salė ir į kompiuterines laikmenas įrašomi pranešimai, posėdžio ar pasitarimo dalyvių kalbos, užtikrina posėdžių transliavimą internetu ir šios transliacijos išjungimą posėdžiui pasibaigus. Dokumentų valdymo skyrius atsako už Vyriausybės posėdžių salėje esančios kompiuterinės įrangos parengimą demonstruoti skaidres, kurias pateikia klausimą svarstyti pateikęs darbuotojas (informacija siunčiama ir Posėdžių rengimo pogrupiui). Reglamento 74 punkte įtvirtinta, jog, pasibaigus posėdžiams ir pasitarimams, jų skaitmeninius įrašus Dokumentų valdymo skyrius įdeda į numatytą duomenų saugyklos katalogą. Šiais įrašais Redagavimo pogrupis naudojasi rašydamas posėdžių ir pasitarimų protokolus. Kalendoriniam mėnesiui pasibaigus, per 5 darbo dienas Dokumentų valdymo skyrius įrašus perkelia į kompaktinius diskus ir saugo Vyriausybės kanceliarijos archyve.

Pažymėtina, jog Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai; jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams.

Aiškindamas Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti oficialiai paskelbti neatsižvelgiant į tai, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepaisant to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti (2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai); valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokole Nr. 44 (toliau – ir Pasitarimo protokolas) (1 t., el. b. l. 57) nurodyta, jog pasitarimo metu buvo nutarta šį klausimą svarstyti Vyriausybėje, Susisiekimo ministerijai įvertinus Vyriausybės pasitarime išsakytas pastabas ir atitinkamai patikslinus teikiamą įstatymo projektą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog svarbiausi Vyriausybės posėdžiuose numatomi spręsti klausimai Vyriausybės pasitarimuose svarstomi tik preliminariai. Vyriausybės pasitarime įrašytas sprendimas nėra traktuojamas kaip Vyriausybės aktas ir Vyriausybės nesaisto, nes Vyriausybės pasitarimuose yra užfiksuojama tik Vyriausybės pasitarime dalyvavusių Vyriausybės narių preliminari pozicija, kaip kad ir šiuo atveju, dėl Visuomenės informavimo įstatymo projekto perdavimo svarstyti būsimame Vyriausybės posėdyje. Pažymėtina, jog tokią konstitucinę jurisprudenciją formuoja ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 2 d. nutarime. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog minėto įstatymo pakeitimų svarstymas ne Vyriausybės posėdyje, o preliminarus svarstymas 2018 m. spalio 3 d. Vyriausybės pasitarime pats savaime nesukėlė individualiai pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, tuo labiau kad įstatymo projektas perduotas tolesniam teisėkūros projektui. Akcentuotina, jog pareiškėjams teisines pasekmes gali (galėjo) sukelti tik Vyriausybės posėdžiuose priimti aktai.

Atsakovė Vyriausybės kanceliarija nurodo, jog 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo metu buvo daromas garso įrašas tik dėl Pasitarimo protokolo surašymo. Atsakydama į pareiškėjų 2018 m. spalio 4 d. (bei kitus) raštus dėl 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo garso įrašo pateikimo bei šio pasitarimo eigos, atsakovė Vyriausybės kanceliarija 2018 m. spalio 5 d. pateikė pareiškėjams ginčo pasitarimo protokolą, dėl šio fakto ginčo nėra. Pareiškėjų teigimu, pasitarimo protokolas yra visiškai neinformatyvus, todėl nėra aišku, nei kokios pastabos pasitarimo metu buvo nurodytos, nei kokie patikslinimai turėtų būti. Pažymėtina, jog Vyriausybės darbo reglamento 62 punktas detaliai reglamentuoja Vyriausybės pasitarimo protokolo surašymui keliamus reikalavimus. Pagal Vyriausybės darbo reglamento 62 punktą, Vyriausybės pasitarimo protokole nurodomi pasitarimo dalyviai, svarstyti klausimai, kalbėtojai ir priimti sprendimai. Iš į bylą pateikto 2018 m. spalio 3 d. Pasitarimo protokolo Nr. 44 išrašo matyti, kad minėtas protokolas atitiko teisės akte nurodytus protokolo surašymui taikomus reikalavimus. Pareiškėjų įsitikinimu, teisė gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją šiuo atveju gali būti realizuojama tik gavus pirminę 2018 m. spalio 3 d. Pasitarimo medžiagą – Pasitarimo garso įrašą. Tačiau, teismo nuomone, atsakovės Pasitarimo protokolo pateikimas pareiškėjams užtikrino jų teisę gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją. Iš protokolo turinio yra aiškus 2018 m. spalio 3 d. vykusio Vyriausybės pasitarimo rezultatas, t. y. protokole nurodyta Vyriausybės pasitarime dalyvavusių Vyriausybės narių preliminari pozicija – Visuomenės informavimo įstatymo projektą buvo nuspręsta svarstyti Vyriausybėje, Susisiekimo ministerijai įvertinus Vyriausybės pasitarime išsakytas pastabas ir atitinkamai patikslinus teikiamą įstatymo projektą. Pažymėtina, jog pareiškėjai, atlikdami savo darbines funkcijas, veikia viešojo intereso tikslais, todėl jų siekis žinoti Vyriausybės narių ar kitų pasitarime dalyvavusių asmenų pasisakymus, pastabas, atsižvelgiant į tai, jog Vyriausybės pasitarimuose svarstomi klausimai tik preliminariai ir jokie Vyriausybės aktai nėra priimami, vertintinas kaip noras gauti perteklinę informaciją, kuri nėra susijusi su teise skleisti objektyvią informaciją. Atkreiptinas dėmesys, jog Vyriausybės pasitarime dalyvavusių asmenų išsakytos pastabos, pastebėjimai gali ir neturėti įtakos Vyriausybės posėdyje priimamam sprendimui. Taigi konstatuotina, jog Vyriausybės kanceliarija, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjų teisę žinoti, kurią tinkamai įgyvendino. Atsakovės pasirinktas informacijos pateikimo būdas įgyvendino šią teisę proporcingai pareiškėjų keliamiems reikalavimams. Realiai pareiškėjai nepagrindė, dėl kokių priežasčių, jų manymu, teisė gauti informaciją bei skleisti teisingą informaciją gali būti realizuota tik gavus Vyriausybės pasitarimo garso įrašą, ir kodėl žiniasklaidos atstovams, siekiant visuomenei pateikti objektyvią informaciją, nepakanka Vyriausybės pasitarimo protokolo ar viešo svarstymo Vyriausybės posėdyje.

Pareiškėjų teigimu, Vyriausybės kanceliarija turėjo vadovautis oficialiu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos raštu, įpareigojančiu atsakovę pateikti pareiškėjams garso įrašą. Visuomenės informavimo įstatyme yra apibrėžta žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija ir jos ribos. Pagal šio įstatymo 49 straipsnio 10 dalį, žurnalistų etikos inspektoriaus veiklą užtikrina Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra biudžetinė įstaiga, kuriai vadovauja ir tarnybos struktūrą tvirtina inspektorius. Minėto 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad inspektorius, inter alia (be kita ko), atlieka šią funkciją – vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (įstatymo 1 dalies 5 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog į pareiškėjos J. D. 2018 m. spalio 4 d. elektroninį laišką dėl galimybės žurnalistams susipažinti su Vyriausybės pasitarimo garso įrašu atsakymą (taip pat elektroniniu laišku) pateikė ne žurnalistų etikos inspektorius, o Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėja J. K. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2012-09-12 nutarimu Nr. Xl-2217 patvirtintų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuostatų 22 punktą, tais atvejais, kai inspektorius laikinai (dėl tarnybinės komandiruotės, atostogų, laikinojo nedarbingumo ir kitų priežasčių) negali eiti pareigų, jis šias pareigas, išskyrus sprendimų, nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje, priėmimą, atlikti gali pavesti tarnybos valstybės tarnautojui arba kitam darbuotojui. Tokiais atvejais inspektorius informuoja Seimą apie priežastį, dėl kurios jis laikinai negali eiti pareigų, ir nurodo paskirtą jį pavaduojantį asmenį. Į bylą nėra pateikta duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu žurnalistų etikos inspektorius laikinai negalėjo eiti pareigų ir savo pareigas atlikti pavedė tarnybos valstybės tarnautojui arba kitam darbuotojui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėja atsakymą pareiškėjai B. D. (pareiškėjams) pateikė kaip neįgaliotas asmuo, todėl šis atsakymas laikytinas jos asmenine nuomone, kuriuo vadovautis atsakovei Vyriausybės kanceliarijai nebuvo pagrindo.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas netaikomas dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija (įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Institucija atsisako pateikti pareiškėjui dokumentus, jeigu šis kreipiasi dėl dokumentų, kurių teikimui šio įstatymo nuostatos netaikomos šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taigi, minėtos įstatyme įtvirtintos nuostatos konkrečiai ir detaliai nustato, jog šis įstatymas, kuriuo, be kita ko, remiasi ir pareiškėjai, netaikomas dokumentams, kurių tvarkymas nėra institucijai įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 78 dalimi ir 6 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Vyriausybės pasitarimų garso įrašai ir jų darymas nelaikytini nei viešąja funkcija, nei viešąja informacija (informacija, skirta viešai skleisti). Be to, atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, kuri įpareigoja valstybės institucijas ir įstaigas teikti tik viešąją informaciją, o ji pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą laikoma tik ta, kuria disponuoja įstaigos vykdydamos įstatymais ir norminiais teisės aktais įstaigoms pavestas funkcijas, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vyriausybės pasitarimų garso įrašai nebuvo viešoji informacija, nes ja Vyriausybės kanceliarija disponavo vykdydama ne norminius teisės aktus, o remdamasi individualaus pobūdžio Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamentu. Šiuo atveju sutiktina su atsakove ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu, jog nei Vyriausybės įstatymu, nei Vyriausybės nutarimais Vyriausybės kanceliarijai nebuvo suteikti įgaliojimai daryti Vyriausybės pasitarimų garso įrašus ir juos saugoti, kadangi Vyriausybės kanceliarijos veiklą reglamentuojantis individualus norminis aktas – Vyriausybės kanceliarijos reglamentas, nustatantis pasitarimų garso įrašų darymą, – taikytinas tik Vyriausybės kanceliarijos viešajai funkcijai įgyvendinti – 2018 m. spalio 3 d. pasitarimo protokolui surašyti, o ne viešos informacijos sklaidai. Atsižvelgiant į tai, atsakovei nebuvo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymą pateikti ginčo garso įrašą.

Pažymėtina, jog pareiškėjų teisė gauti informaciją iš Vyriausybės buvo užtikrinta viešai transliuojant Vyriausybės posėdžius ir darant bei saugant jų garso įrašus, nes tik juose (Vyriausybės posėdžiuose) priimami Vyriausybės nutarimai yra viešai paskelbiami, Vyriausybės posėdžiai transliuojami internetu, Vyriausybės posėdžių darbotvarkės skelbiamos viešai, jų garso rašai saugomi ir prireikus gali būti pateikiami tretiesiems asmenims. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog įstatymų leidėjas tik nuo 2019 m. sausio 1 d. reglamentavo imperatyvią pareigą Vyriausybės pasitarimų tiesioginės transliacijos internetu bei pasitarimų garso įrašų darymą ir saugojimą (Vyriausybės įstatymo 42 straipsnio 2018 m. gruodžio 13 d. redakcija Nr. XIII-1773).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas buvo priimtas 2018 m. spalio 10 d. Vyriausybės posėdyje ir pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui (www.lrv.lt).

Taigi, konstatuotina, jog atsakovės ginčijamuose atsakymuose faktinės aplinkybės ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos buvo taikomos tinkamai, atsakovė nesant įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose nustatyto Vyriausybės pasitarimų garso įrašų darymo, teikimo ir saugojimo nuostatų neturėjo teisinio pagrindo tik protokolų surašymo tikslais daromus garso įrašus teikti kitiems asmenims bei juos saugoti. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjų reikalavimas pripažinti atsakovės atsakymus nepagrįstais ir neteisėtais atmestinas kaip nepagrįstas. Teismui atmetus pagrindinį pareiškėjų reikalavimą dėl atsakovės atsisakymų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįstais, taip pat atmestinas ir pareiškėjų išvestinis reikalavimas atkurti garso įrašą ir jį pateikti pareiškėjams.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų Š. Č., D. P., B. D., R. M., V. D., J. D.-S. ir Lietuvos žurnalistų sąjungos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.