Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš E. B. nukentėjusiajam D. S. priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo D. S. gydymą priteisti 1266 Lt

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad 2008-12-16 apie 19 val. Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, kilus konfliktui atlenkiamu peiliu du kartus įdūrė nukentėjusiajam D. S. į kairę ranką, tuo padarydamas D. S. kairės rankos alkūnės sąnario srities durtai-pjautas paviršines žaizdas, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Skunde nurodoma, kad priimdamas sprendimą, Akmenės rajono apylinkės teismas neatsižvelgė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai. Apelianto teigimu, gal konfliktas ir buvo, tačiau peilio ir smurto jis nenaudojo, o teismo išvados yra paremtos abejotinais ir neatitinkančiais tikrovės liudytojų parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl E. B. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą ir tuo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Nuteistasis, kritikuodamas apylinkės teismo nuosprendį, teigia, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, o teismas į tai nekreipė dėmesio. Tačiau apeliantas neįvardija jokių konkrečių ikiteisminio tyrimo trūkumų, kuriuos būtų ignoravęs apylinkės teismas, ir kas būtų turėję įtakos teismo sprendimui. Kolegija atkreipia dėmesį, jog pabaigus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, E. B. Lietuvos Respublikos BPK 218 str. nustatyta tvarka turėjo galimybę susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pareikšti savo pastabas dėl atlikto tyrimo, tačiau susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga jis atsisakė (t. 1, b. l. 128; 141). Iš bylos medžiagos matyti, kad ne nuteistasis, o kaltinimą palaikęs prokuroras teisiamajame posėdyje prašė teismo leidimo atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, o E. B. šiuo klausimu, vėlgi, jokios nuomonės nepareiškė (t. 1, b. l. 195; 199). Teisminio bylos nagrinėjimo procese buvo papildomai apžiūrėta įvykio vieta, nustatyti ir apklausti liudytojais Z. Š., P. M., atlikti liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų patikrinimai įvykio vietoje (t. 2 b. l. 10-30). Taigi akivaizdu, kad E. B. teiginiai apie neobjektyvų ikiteisminį tyrimą yra tik deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti pareiškimai.

Lietuvos Respublikos BPK 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, tarp jų ir ankstesnių apklausų metu duotus nuteistojo E. B., nukentėjusiojo D. S., liudytojų K. A., M. P., Z. Š., P. M. parodymus (t. 2, b. l. 96).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi tik abejotinais liudytojų parodymais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, aiškindamasis prieštaravimų kilmę, analizavo liudytojų M. P., Z. Š. parodymus, duotus ir ikiteisminio tyrimo metu. Dėl savo parodymų M. P. paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 113-114; 117-118) ir iš pradžių teisme duodama parodymus ji sakė ne tiesą, bijodama E. B., nes jis yra teistas, ir ji ,,...gali eiti į parduotuvę ir nepareiti.“ (t. 1, b. l. 194). Konkrečiu atveju negalima nekreipti dėmesio, kad ir teisiamajame posėdyje apeliantas mėgino daryti poveikį liudytojai M. P., replikuodamas: ,,Ką tu čia nusišneki, juk gausi į ,,dūdą“...“ (t. 1, b. l. 194), dėl ko teismo buvo įspėtas. Liudytojas Z. Š. tvirtino nemelavęs viso baudžiamojo proceso metu (t. 2, b. l. 18; 95-96), tačiau pripažino, kad apklausiamas pirmą kartą liudytoju galėjo kai kurių aplinkybių neprisiminti arba, kaip jis nurodė: ,,...gal kažką truputį nuo savęs pridėjau.“. Abu paminėti liudytojai teisiamajame posėdyje pateikė logiškus paaiškinimus dėl kai kurių savo parodymų prieštaravimų ir kategoriškai patvirtino, kad apie įvykio aplinkybes sako tiesą. Kiti liudytojai K. A. ir P. M. viso baudžiamojo proceso metu davė iš esmės vienodus parodymus, kurie visumoje neprieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų turiniui. Todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo jais nesiremti. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje išanalizavęs kiekvieno iš liudytojų parodymus atskirai ir visete su kitais įrodymais, aiškiai pasisakė, kuriuos liudytojų parodymus atmeta ir kuriais remiasi darydamas atitinkamas išvadas dėl apelianto kaltės.

Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismui nebuvo pagrindo atmesti ar nesiremti liudytojų K. A., M. P., Z. Š., P. M. ir nukentėjusiojo D. S. parodymais, kurie kartu su kitais surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais sudaro vientisą įvykio aplinkybes atkuriančią medžiagą.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje detaliai aptarė ir paties apelianto parodymus viso baudžiamojo proceso metu ir, įvertinęs visete su kitais įrodymais, padarė teisingas išvadas dėl jų. Viso baudžiamojo proceso metu, kaip ir apeliaciniame skunde, E. B. neigė savo kaltę, teigdamas, kad D. S. peiliu nesužalojo, prieš jį nesmurtavo, nors, iš esmės, pripažino, kad įvykio dieną galėjo konfliktuoti su nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 90-91; 92; 192-193; t. 2, b. l. 36). Pažymėtina, kad nuteistasis skirtingai atpasakodamas įvykio aplinkybes, nenurodė jokių logiškų paaiškinimų dėl to, o jo keliamos versijos, apie tai, kad sužaloti S. S. negalėjo, nes policininkai, tarp jų ,,D“, jį buvo sulaikę ir išvežę į policijos komisariatą, paneigtos byloje esančiais policijos pranešimais, kuriuose nurodyta, jog įvykio dieną E. B. į policijos komisariatą pristatytas nebuvo, o V. D. Akmenės rajono PK nebedirba nuo 2005 metų (t. 2, b. l. 31; 44). Kolegijos nuomone, E. B. savaip atpasakojamos įvykio aplinkybės, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, ir savo kaltės neigimas, yra pasirinkta gynybos taktika – siekis taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadoms dėl melagingų E. B. parodymų.

Byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, sudarantys vieningą įrodomąją medžiagą, neabejotinai patvirtina apelianto kaltę. Nukentėjusysis D. S. aiškiai ir vienodai parodė, kad išgertuvių pas liudytoją K. A. metu tarp jo ir nuteistojo kilo konfliktas dėl parduoto mobilaus telefono baterijos pakrovėjo ir priekaištaudamas E. B. du kartus peiliu dūrė jam į ranką, po ko jis įbėgo į tualetą. Pasak D. S., liudytojai M. P. ir K. A. paties peilio panaudojimo fakto nematė, nes tuo metu pastarasis miegojo, o M. P. buvo išėjusi iš buto į sandėliuką. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir abu paminėti liudytojai. Liudytoja M. P. parodė, kad grįžusi į butą, rado D. S. tualete, matė, kad jis buvo sužalotas, todėl išstūmė jį pro buto duris ,,...kol dar nepripjovė“, o E. B. išėjo iš buto už 5-10 minučių (t. 1, b. l. 194-195). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad M. P. po įvykio bute rado svetimą peilį, kurį atidavė policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 119-121), ir kurį objekto parodymo atpažinti metu nukentėjusysis atpažino, kaip tą, kuriuo E. B. jam dūrė į ranką (t. 1, b. l. 138). Nukentėjusysis papasakojo, kad išėjęs iš buto, jis nubėgo pas pažįstamą Z. Š., kuris jam davė striukę ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri jį išvežė į ligoninę. Tą patį patvirtino ir liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas Z. Š., nurodydamas, kad vakare į duris pasibeldė D. S., matė, kad pastarojo ranka buvo kruvina, davė jam apsirengti ir kartu važiavo į ligoninę, kur nukentėjusįjį paguldė (t. 2, b. l. 95-96). Z. Š. taip pat patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad sekančią dieną po įvykio į ligoninę atėjęs E. B. kalbėjo su D. S. apie pareiškimo nerašymą, susitaikymą ir pan. Tačiau pas nukentėjusįjį ligoninėje jau tą patį vakarą apsilankė liudytoju apklaustas policijos tyrėjas P. M., kuris teisiamajame posėdyje papasakojo, ką ligoninėje jam pasakė D. S., o būtent, kad pastarąjį dėl telefono bute pas M. P. ir K. A. peiliu sužalojo pažįstamas E. B. (t. 2, b. l. 35-36).

Taigi, nėra pagrindo netikėti nuosekliais ir vienodais nukentėjusiojo D. S. parodymais, kaltinant E. B. sužalojus jį peiliu. Nukentėjusiojo atpasakotas įvykio aplinkybes iš esmės patvirtino liudytojai, kurių parodymais, dėl jau ankščiau aptartų aplinkybių, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi, tuo labiau, kad savo parodymus tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai M. P., K. A. patvirtino įvykio vietoje (t. 2, b. l. 20-23; 24-27; 28-30). Nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį patvirtina epikrizė iš medicinos įstaigos (t. 1, b. l. 7) bei specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad D. S. kairės alkūnės sąnario srityje durtai-pjautos žaizdos galėjo būti padarytos įvykio dieną 2 kontaktų su kietu, aštriu daiktu, galimai peiliu, dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 24).

Įvertinus visus aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, kolegijai nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotų objektyvių ir subjektyvių apelianto nusikalstamos veikos aplinkybių, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, įvykio dieną peiliu sužalojo nukentėjusįjį, dėl ko pastarajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Todėl kolegija konstatuoja, kad apeliantas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. pripažintas kaltu pagrįstai.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. B. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis (nusikalto būdamas ne kartą teistas (t. 1, b. l. 33-37), neišnykus teistumui, yra pripažintas pavojingu recidyvistu (t. 1, b. l. 67-69), niekur nedirba), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančią ir lengvinančių aplinkybių, ir taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kt.).

E. B., savo skundu prašydamas priimti teisingą sprendimą, nenurodė jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė neprieštarauja BK VIII skyriaus nuostatoms, teisingumo principui, savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, nes, kaip jau minėta, apeliantas yra pavojingas recidyvistas, o tokiam asmeniui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkis bausmė (BK 56 str. 2 d.). Tokiu būdu nei švelninti, nei keisti apeliantui pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra teisinio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju D. S. (t. 1, b. l. 19), kuris teisiamojo posėdžio metu prašė priteisti iš kaltininko 500 Lt už sužalotą ranką, o Šiaulių teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė civilinį ieškinį, nes už nukentėjusiajam D. S. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas patyrė 1266 Lt žalą (t. 1, b. l. 101-104).

Lietuvos Respublikos BPK 44 str., reglamentuojantis asmens teisių apsaugą baudžiamajame procese, nustato, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos CK tiek neturtinę, tiek ir turtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Šioje byloje kaltu dėl D. S. sužalojimo pripažintas E. B., kuris ir yra atsakingas už padarytą žalą, susijusią su jam inkriminuotu nusikaltimu.

Nukentėjusysis tvirtino, kad dėl sužalotos rankos jis patyrė nepatogumus, negalėjo ištiesti rankos, dirbti, apie mėnesį laiko vaikščiojo pas medikus, kad atlikti procedūras. D. S. nurodyti argumentai kolegijai nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Jeigu ji padaryta nusikaltimu ar asmens sveikatai, tai priteisiama visais atvejais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad D. S. neturtinė žala atsirado dėl nusikalstamų E. B. veiksmų, todėl pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš kalto asmens. Apylinkės teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, sužalojimų mąstą ir, siekdamas išlaikyti skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgė į kaltininko turtinę padėtį, paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu. Taigi, priteisdamas neturtinę žalą D. S., pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei baudžiamosios, nei civilinės teisės normų – nustatyta neturtinė žala atitinka teisingumo, protingumo, proporcingumo principus ir pagrįstai priteista iš kalto asmens – E. B..

Iš bylos medžiagos yra aišku, kad dėl E. B. padarytų sužalojimų D. S., pastarasis nuo 2008-12-16 iki 2008-12-23 buvo gydomas VšĮ N. Akmenės ligoninėje, dėl ko Šiaulių teritorinė ligonių kasa iš jai paskirstyto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto minėtai gydymo įstaigai sumokėjo 1266 Lt. Todėl akivaizdu, kad Šiaulių teritorinė ligonių kasos valdomam biudžetui buvo padaryta atitinkama žala (t. 1, b. l. 101-103; 107-109). Kadangi E. B. yra atsakingas už D. S. sveikatos sužalojimą, todėl apylinkės teismas pagrįstai patenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį (CK 6.283 str. 1 d.).

Įvertinus byloje surinktus ir skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, nėra juridinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti E. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.