- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-11-26
- Bylos Nr.
- I-3639-244/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01716-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Bronius Januška, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus pataisos namams
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Broniaus Januškos, dalyvaujant pareiškėjui R. G., atsakovų Vilniaus pataisos namų ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovei Donatai Kračkienei ir atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Gintarui Motuzui , viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. skunde (b. l. 1–4, 37-38) prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-06-04 sprendimą Nr. 2S-2357 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, jo naudai 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde ir jo patikslinimuose pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. vasario 24 d. atliko bausmę Vilniaus pataisos namuose, kuriuose iki 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo apgyvendintas gyvenamojoje patalpoje Nr. 141. 2011-09-16 buvo perkeltas į drausmės grupę į kamerą Nr. 8, kurioje buvo kalinamas iki 2012 m. vasario 24 d. Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tai yra patalpose, kuriose gyveno, nebuvo pakankamo apšvietimo, nepakako gyvenamojo ploto, dušo patalpoje nebuvo atliktas remontas. Dėl minėtų laikymo sąlygų pablogėjo sveikata, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Dėl šių reikalavimų pažeidimų kreipėsi į Vilniaus pataisos namus, kurie jam atsakė 2012-06-01 raštu. Patikslintame skunde pareiškėjas neprašo naikinti Vilniaus pataisos namų 2012-06-01 rašto Nr. 11-39(03), o prašo laikyti šį raštą kaip įrodymą byloje (b. l. 37–38). Pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris pareiškėjui atsakė 2012-06-04 raštu Nr. 2S-2357. Tačiau 2012-06-04 Kalėjimų departamento sprendimas (raštas) neišsprendė pareiškėjo keliamos problemos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 47–49) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatacijai perduoti 2006 metais. Pastatų įrengimas, taip pat ir elektros instaliacija atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Įstaigos administracija pagal galimybes keičia lemputes bei šviestuvus nuteistųjų gyvenamosiose patalpose – bendrabučiuose ir daugumoje patalpų reikalaujamas 200 lx dirbtinis apšvietimas jau yra užtikrintas. Pareiškėjas, turėdamas kokių nors nusiskundimų dėl gyvenimo sąlygų gyvenamojoje patalpoje, galėjo bet kada kreiptis į Vilniaus pataisos namų administraciją per tą laikotarpį, kol gyveno minimoje patalpoje, tačiau nei jis, nei kiti asmenys, gyvenę patalpoje Nr. 4-414 ar drausmės grupės patalpoje Nr. 8, nesikreipė į administraciją. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Kiekvienas nuteistasis nuo signalo „keltis“ iki signalo „laikas miegoti“ gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje, būti lauke, sporto salėje ar kitose laisvalaikiui skirtose patalpose. Net jei ir būtų nustatyti kažkokios patalpų įrengimo ar higienos reikalavimų neatitikimai tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, jos negalėtų turėti didelės įtakos neturtinei žalai atsirasti, nes būti gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega. Vilniaus pataisos namų drausmės grupės patalpų dušai yra suremontuoti, jų įrengimas atitinka higienos reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys, kad dušuose neužtikrinamos higienos sąlygos, neatitinka tikrovės. Vilniaus pataisos namų 2012-06-01 raštas Nr. 11-39(03) yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namai savo veiksmais pareiškėjui jokios žalos nepadarė, veikė teisėtai, todėl jo prašymas dėl žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 72–74) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad Vilniaus pataisos namai įrengti bei pradėti eksploatuoti galiojant sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoms Lietuvos higienos normoms HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius-kalėjimas, nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Todėl santykinai mažą patalpų plotą ir kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensuoja suteikta judėjimo laisvė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta didelė neturtinė žala, ir žalos faktas nėra patvirtintas neginčijamais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2012-06-01 raštu Nr. 11-11-39 (03) Vilniaus pataisos namai informavo R. G., kad, išnagrinėję jo 2012-05-07 skundą, pranešė jam, kad 2012 m. balandžio 27 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko tikrinimus ir išmatavo dirbtinę apšvietą Vilniaus pataisos namų drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8 ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-414, t. y. patalpose, kurias R. G. mini savo skunde. 2012 m. balandžio 30 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-414 buvo konstatuota, kad tikrintose kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos ir saugos reikalavimai“ 22 punkte nustatyto rodiklio (200 lx). Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų įrengimas, taip pat ir elektros instaliacija atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu buvo patvirtinta nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos ir saugos reikalavimai“, kurioje buvo nustatyta, kad visose nuteistųjų gyvenamosiose patalpose turi būti užtikrinta 200 lx dirbtinė apšvieta. Iki šios normos patvirtinimo galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyti skirtingi reikalavimai gyvenamosioms, kamerų tipo, baudos izoliatoriaus, drausmės grupės ir kitoms kameroms bei patalpoms. 2006 m. baigta Vilniaus pataisos namų pastatų renovacija buvo atlikta vadovaujantis tuo metu galiojusia higienos norma. Pataisos namai nurodė, kad valstybė vis dar išgyvena sunkmetį, finansavimas biudžetinėms įstaigoms nuolat mažinimas ir nėra skirta lėšų naujai įsigaliojusios higienos normos reikalavimams įgyvendinti, kad įstaigos administracija pagal galimybes keičia lemputes bei šviestuvus nuteistųjų gyvenamosiose patalpose - bendrabučiuose, daugumoje patalpų reikalaujamas 200 lx dirbtinis apšvietimas jau yra užtikrintas. Mėginama tai padaryti ir baudos izoliatoriaus, kamerų tipo bei drausmės grupės patalpose, tačiau tai apsunkina ir pačių nuteistųjų elgesys - pastebima, kad padidinus dirbtinį apšvietimą nuteistieji dažnai ardo ir gadina šviestuvus, mėgina juos bei kamerų apšvietimui skirtą elektros instaliaciją panaudoti ne pagal paskirtį.
2012 m. birželio 4 d. raštu Nr. 2S-2357 Kalėjimų departamentas, atsakydamas į 2012 m. gegužės 8 d. ir 2012 m. gegužės 11 d. R. G. skundus, nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose papildomai įrengti šviestuvus arba keisti esamas lempas į didesnio galingumo negalima, nes prieš tai reikėtų atlikti elektros instaliacijos kapitalinį remontą. Minėtiems darbams atlikti reikalingas projektas. Dėl lėšų trūkumo šiuo metu pakeisti elektros instaliacijų nėra galimybių. Vilniaus pataisos namuose gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Pagal tuo metu galiojusią higienos normą HN 76:1999 kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriaus kameros, drausmės izoliatoriaus kameros liuminescencinės apšvietos norma buvo 100 1x. Kalėjimų departamentas, be to, nurodė, kad dėl įkalinimo įstaigų Lietuvoje perpildymo Vilniaus pataisos namų administracija laikinai negali suteikti visiems nuteistiesiems minimalaus gyvenamojo ploto. Tačiau visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta. Be to, lokaliniuose sektoriuose nuteistiesiems nesuvaržyta judėjimo laisvė, o tai iš dalies kompensuoja gyvenamojo ploto trūkumą. O gyvenamojo ploto problemos bus išspręstos įgyvendinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planą.
Pareiškėjas skunde prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 (b.l. 77).
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3640-643/2012, kuriame, nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nurodytų sprendimo panaikinimo pagrindų, R. G. reikalavimas dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. rašto Nr. 2S-2357 panaikinimo buvo atmestas, kaip nepagrįstas. Teismo sprendimas dar neįsiteisėjo, byla išsiųsta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Kadangi teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties administracinio akto, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 paliktinas nenagrinėtas (LR ABTĮ 103 str. 4 p.).
Dėl neturtinės žalos
Pareiškėjas prašo priteisti 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri atsirado laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. vasario 24 d. bausmę atliekant Vilniaus pataisos namuose, kur jis su kitais nuteistaisiais buvo apgyvendintas patalpoje Nr. 4-414 ir kameroje Nr. 8.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Norint konstatuoti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, apgyvendinus jį Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, tai yra patalpose, kuriose gyveno, nebuvo pakankamo apšvietimo, dušo patalpoje nebuvo atliktas remontas. Dėl minėtų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, buvo pažeista jo teisė jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.
Atsakovas teigia, kad minėtoje įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius - kalėjimas, nuteistieji patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Atsakovė sutinka su tuo, kad kartais patalpose būdavo netinkamos gyvenimo sąlygos, tačiau nurodo, kad tai kompensuoja suteikta judėjimo laisvė.
2012 m. balandžio 27 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrino ir išmatavo dirbtinę apšvietą Vilniaus pataisos namų drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8 ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 4-414, t. y. patalpose, kurias R. G. mini savo skunde. 2012 m. balandžio 30 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-414 buvo konstatuota, kad tikrintose kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos ir saugos reikalavimai“ 22 punkte nustatyto rodiklio (200 lx). Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam. Dėl pareiškėjo argumentų, kad laikymas tokiomis sąlygomis padarė neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai, pažymėtina, kad iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. – 2011 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b.l. 24). Epikrizėje nurodyta, kad pareiškėjui diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Ligonio nusiskundimai ir anamnezė: blogas miegas, dirglumas, „negerai su nervais“. Kad pareiškėjas psichologinių problemų turėjo ir anksčiau, rodo ir kiti įrašai jo asmens sveikatos istorijoje: skundai dėl sutrikusio miego, dirglumo, nervingumo dėl sąlygų, kuriomis laikomas (įrašai 2009-09-14, 2010-05-05, 2011-10-03, 2011-10-03, 2012-05-11). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad gyvenimo sąlygų trūkumai Vilniaus pataisos namuose turėjo įtakos jo sveikatai.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kalinamųjų laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas EŽTK 3 str. ar LR Konstitucijos 21 str.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad per šį laiką pareiškėjo sveikata žymiai pablogėjo, ar kad atsakovas sąmoningai siektų pažeminti pareiškėjo orumą bei sukelti jam ilgalaikius dvasinius nepatogumus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 103 str. 4 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo R. G. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo R. G. reikalavimą panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 4 d. raštą Nr. 2S-2357 palikti nenagrinėtą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.