- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-09-04
- Bylos Nr.
- I-1626-331/2009
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00493-2009-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė, Henrikas Sadauskas, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Petras Labanauskas
- Kategorijos
- 9.1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Balčytienės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Jovitai Jasionytei, dalyvaujant pareiškėjui A. G., jo atstovui advokatui Petrui Labanauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ? VMI), trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau ? Šiaulių AVMI) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių AVMI patikrino pareiškėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau ? FAPM) už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2002-12-31 ir gyventojų pajamų mokesčio (toliau ? GPM) už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2004-12-31 apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumą ir surašė 2008-11-14 patikrinimo aktą Nr. 6334-05-10-22, kuriame papildomai apskaičiavo 519 000 Lt FAPM ir 337 402 Lt šio mokesčio delspinigių, 65 800 Lt GPM ir 30 558 Lt šio mokesčio delspinigių, ? viso 952 760 Lt sumą (I t. b. l. 9?36). Pareiškėjas pateikė Šiaulių AVMI rašytines pastabas dėl 2008-11-14 patikrinimo akto Nr. Nr. 6334-05-10-22. Šiaulių AVMI pastabas išnagrinėjo, tačiau jų netenkino ir 2008-12-18 sprendimu Nr. 14.4-104-62 dėl patikrinimo akto tvirtinimo minėtąjį aktą patvirtino, nurodydama į biudžetą sumokėti 519 000 Lt FAPM, 337 402 Lt šio mokesčio delspinigių ir 155 700 Lt FAPM baudą, 65 800 Lt GPM, 30 558 Lt šio mokesčio delspinigių ir 19 740 Lt GPM baudą (I t. b. l. 37?41). Nesutikdamas su Šiaulių AVMI sprendimu, pareiškėjas pateikė 2009-01-12 skundą VMI (I t. b. l. 71?72). VMI 2009-03-20 sprendimu Nr. 68-73 Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino (I t. b. l. 42?47).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutikdamas su VMI sprendimu skundu ir patikslintu skundu (I t. b. l. 6?8, 3?5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašo panaikinti VMI 2009-03-20 sprendimą Nr. 68-73 ir priimti naują sprendimą ? panaikinti Šiaulių AVMI 2008-12-18 sprendimą Nr. 14.4-104-62 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir patvirtintame 2008-11-14 patikrinimo akte Nr. 6334-05-10-222 nurodytus paskaičiavimus: 519 000 Lt FAPM; 337 400 Lt FAPM delspinigiai; 65 800 Lt GPM; 30 558 Lt GPM delspinigių. Iš viso 952 760 Lt.
Paaiškino, kad priimtas sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. VMI visiškai nepagrįstai nustatė šias paskolų sudarymo ir vykdymo aplinkybes ? didelės paskolų sumos, paskolos nepagrįstos ekonomine logika, beprocentės, nenaudingos paskolų davėjams, paskolos ilgalaikės, nepatvirtintos notariškai ir kt. Visiškai nepagrįsta išvada, kad piniginės lėšos 2 595 000 Lt, kurios buvo investuotos į A. G. IĮ ir 200 000 Lt perleistos sutuoktinei, iš viso 2 795 000 Lt, yra iš nenustatytų ir neapmokestintų lėšų. Pareiškėjas taip pat nesutinka su ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad jis nuo 1998 m. iš skolintų lėšų negalėjo finansuoti įmonės veiklą, pirkti ilgalaikį turtą, rekonstruoti turimą nekilnojamąjį turtą ir, kad pateiktos paskolų sutartys buvo surašytos siekiant išvengti šių pajamų apmokestinimo pagal FAPM laikinojo įstatymo ir GPM įstatymo nuostatas. Visos paskolų sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis, yra realiai sudarytos bei atitinka Civilinio kodekso 6.870 str., 6.871 str., 6.873 str. normas. Paskolų grąžinimo privalomų garantijų Civiliniame kodekse nėra numatyta, taip pat įstatymas nenumato, jog paskolos sutartys turi būti patvirtintos notarine tvarka, todėl visiškai nepagrįsta ir nelogiška VMI išvada, kad visos paskolos sutartys yra niekinės, nes notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, ilgalaikės, beprocentės ir panašiai.
Įstatymas nenumato VMI pareigūnams nurodinėti kaip ir kokius paskolų sandorius fiziniams asmenims galima sudaryti. Pažymėtina tai, kad pagal sudarytas paskolų sutartis realiai gauti pinigai ir grąžinti paskolų davėjams paskolinti pinigai. Realiai paskolų sandoriai įvykdyti, todėl Šiaulių AVMI išvada, jog paskolų sandoriai yra niekiniai, yra nepagrįsta nei logine, nei juridine prasme. Pareiškėjas paskolų sutartis sudarė ne su valstybinėmis įstaigomis, o su privačiais asmenimis. Šiuo atveju taikomos tik Civilinio kodekso normos. Paskolų sutarčių sudarymas ir paskolų gražinimas, tai yra sutarčių vykdymas yra tik paskolos davėjo ir paskolos gavėjo reikalas. Valstybės institucijos, šiuo atveju, neturi teisinio pagrindo kištis į privačių asmenų civilinius teisinius santykius, o taip pat aptarinėti ar daryti kokias tai abstrakčias išvadas dėl sandorių sudarymo ir jų vykdymo.
Šiaulių AVMI neturėjo pagrindo papildomai apskaičiuoti FAPM bei delspinigių ir GPM ir delspinigių, nes yra praleistas mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas. Paskolų sandoriai sudaryti 2000, 2001, 2002 metais, todėl 5 metų senaties terminas jau seniai yra suėjęs, todėl Šiaulių AVMI privalėjo laikytis LR Mokesčių administravimo įstatymo 107 str. nuostatų ir papildomai nepriskaičiuoti mokesčių bei delspinigių.
Per teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovas advokatas Petras Labanauskas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 59?63) paaiškino, kad Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė paskolų pagrindu gautų piniginių lėšų šaltinių 2 795 000 Lt sumai, todėl patikrinimo metu buvo pripažinta, kad 2 795 000 Lt piniginių lėšų iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius nevertina pareiškėjo gautų paskolų civiline teisine prasme, o vadovaujasi viešosios teisės normomis.
Atsižvelgiant į pareiškėjo gautų paskolų aplinkybes ? didelė paskolų suma, paskolos nepagrįstos ekonomine logika, beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjams, paskolos davėjų finansinės galimybės ribotos, šaltiniai neaiškūs, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, tai yra mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad realiai gavo minėtas paskolas, o Šiaulių AVMI surinko pakankamai įrodymų, jog realiai tokios lėšos paskolų pagrindu pareiškėjui nebuvo perduotos. Pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra pagrindas, kuriam esant Šiaulių AVMI mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydama išlaidų metodą.
Pareiškėjo skundo motyvas dėl Mokesčių administravimo įstatymo 107 str. nustatyto 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties termino pasibaigimu nepagrįstas, nes šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 1 d. 3 punktą, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda, jei mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 str. 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime nurodyto mokesčio, tačiau minėto įstatymo 110 str. 1 dalyje numatyta, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Atsižvelgiant į tai, šio termino eiga šiuo metu yra sustabdyta.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 55?56) paaiškino, kad patikrinimo metu įvertinus visus surinktus įrodymus, buvo konstatuota ta aplinkybė, kad akte nurodyti asmenys neturėjo galimybės A. G. paskolinti 2 795 000 Lt sumą. VMI 2009 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 68-73 tik patvirtina, kad Šiaulių AVMI tinkamai vadovavosi įstatymų nuostatomis priskaičiuojant A. G. mokėtinas sumas bei taikant sankcijas už nustatytus pažeidimus. Šiaulių AVMI atmeta visus skunde pateiktus pareiškėjo argumentus dėl netinkamai priskaičiuotų FAPM bei GPM sumų ir palaiko VMI prie FM nuostatą, kad A. G. netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, dėl ko nesant galimybės nustatyti mokestinės prievolės įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, mokesčių apskaičiavimas buvo atliktas pagal administratorius įvertinimą, taikant išlaidų metodą.
Skundas a t m estinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl gautų piniginių lėšų šaltinių 2 795 000 Lt sumai nuo kurių mokesčių administratorius priskaičiavo A. G. fizinių asmenų pajamų ir gyventojų pajamų mokesčių mokėtinas sumas, viso – 952 760 Lt. Šiuo aspektu svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjo gautos pinigų sumos yra jo pajamos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, ar gautos paskolos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, sutinka su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad ne visos paskolos pagrįstos ekonomine logika, kadangi jos yra beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjams, paskolos davėjų finansinės galimybės ribotos, jų šaltiniai neaiškūs, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, jos buvo sudarytos formaliai, o pajamos, grindžiamos šiomis sutartimis yra gautos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių. Nepagrįstas logika ir faktas, kad pareiškėjas nuo 1998 metų iš skolintų lėšų finansavo įmonės veiklą, pirko ilgalaikį turtą, rekonstravo turimą nekilnojamąjį turtą, naudojo apyvartinėms lėšoms, neturėdamas garantijų skolų grąžinimui. Pateiktos paskolų sutartys surašytos siekiant išvengti šių pajamų apmokestinimo pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas.
Pareiškėjo, tvirtinimas, jog gauta pinigų suma yra ne jo pajamos, o paskola, yra paneigta mokesčių administratoriui atlikus paskolų davėjų mokestinius patikrinimus bei surinkus kitus duomenis apie paskolų davėjus. Byloje yra surinkta pakankamai daug tiesioginių ir netiesioginių įrodymų (mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai, įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) paskolų davėjų finansiniams šaltiniams paneigti ar pagrįsti, iš kurių aiškiai matyti, kad pareiškėjo gautos pinigų sumos yra jo pajamos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, o ne gautos paskolos.
Vertinant pareiškėjo per teismo posėdį pateiktus kasos išlaidų orderius, paskolų gražinimo raštus (IV tomas, b. l. 31?127) bei mokestinio ginčo eigą, darytina išvada, jog pareiškėjas nesiekia patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekia sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių. Pareiškėjo pateiktų įrodymų turinys nepatvirtina paskolų davėjų finansinių šaltinių, kadangi nustatyta, kad paskolų davėjai tokių piniginių lėšų neturėjo, jomis nedisponavo. Pareiškėjo pateiktuose kasos išlaidų orderiuose nėra nurodyta, jog pinigai buvo grąžinti paskolų davėjams, tik sudaro teisėtumo regimybę neva pareiškėjas grąžino paskolą pagal nurodytas paskolos sutartis. Pateiktų išlaidų orderiuose yra nurodyta, jog mokėjimų pagrindas – įnašo grąžinimas, tačiau šie orderiai išrašyti jau mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjui žinant apie atliekamą jo mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas buvo A. G. individualios įmonės savininkas ir vadovas, turėjo teisę disponuoti šios įmonės finansais bei sąskaitomis, todėl jam nebuvo jokių kliūčių daryti vienokius ar kitokius įnašus į minėtos įmonės sąskaitas bei išrašyti vienokius ar kitokius finansinius šios įmonės dokumentus.
Mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo iš paskolų davėjų gautas pinigines sumas laikė pareiškėjo pajamomis iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių ir pagrįstai pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą pareiškėjui priskaičiavo pajamų mokesčius, taip pat pagrįstai priskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas.
Skunde teismui pareiškėjas teigia, jog šį mokestinį ginčą nagrinėjęs mokesčių administratorius paskolos sutartis turėjo vertinti pagal Civilinio kodekso normas, nes paskolų sutarčių sudarymas ir paskolų gražinimas yra tik paskolos davėjo ir paskolos gavėjo reikalas. Valstybės institucijos, šiuo atveju, neturi teisinio pagrindo kištis į privačių asmenų civilinius teisinius santykius, o taip pat aptarinėti ar daryti kokias tai abstrakčias išvadas dėl sandorių sudarymo ir jų vykdymo. Su tokiais pareiškėjo argumentais sutikti negalima, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–648/2003, UAB „Palink“ v. VMI) Sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, J. B. individuali įmonė „Šėlsmas“ v. Alytaus apskrities VMI) Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-03-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007 pažymėjo, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.
Pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo papildomai apskaičiuoti FAPM bei delspinigių ir GPM ir delspinigių, nes yra praleistas mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, nes paskolų sutartys sudarytos 2000-2002 metais, yra suėjęs 5 metų senaties terminas, todėl mokesčių administratorius privalėjo laikytis MAĮ 107 straipsnio nuostatų. Su šiais pareiškėjo argumentais teismas sutikti negali, nes MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiuo atveju pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2005-12-29, todėl apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokesčius mokesčių administratorius galėjo už 2000-2005 metus.
Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio nuostatomis, mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda, jei mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime nurodyto mokesčio. Šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą.
Pareiškėjas bylos aplinkybes traktuoja savo naudai ir siekia iškelti tik tuos bylos aspektus, kurie būtų jam naudingi. Mokestinį ginčą inicijavęs mokesčių administratorius įvertino visas bylos aplinkybes, išsamiai išanalizavo mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, visapusiškai įvertino mokesčių mokėtojo argumentus, todėl iš atlikto išsamaus vertinimo visumos, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, šiuo atveju yra teisus mokesčių administratorius.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad skundžiami VMI prie Finansų ministerijos 2009-03-20 sprendimas Nr. 68-73, Šiaulių AVMI 2008-12-18 sprendimas Nr. 14.4-104-62 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas
nusprendė:
atmesti pareiškėjo A. G. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos Respublikos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.