Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-588-348-2013;

Teisėja Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01263-2012-5;

2013 m. rugsėjo 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Algimanto Smolsko ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorėms Ritai Mikalauskienei, Džiuljetai Grigienei, gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, išteisintajam R. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl 2013 m. balandžio 26 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. R. pagal LR BK 145 str. 1 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. pagal LR BK 145 str. 1 d. išteisintas kaltinant tuo, kad 2012 m. lapkričio 8 d. apie 18.00 val. D. R. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino nužudyti žmogų, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tai yra elgdamasis agresyviai, keikdamasis necenzūriniais keiksmais rankomis bandė sugriebti už kaklo nukentėjusiajai savo dukrai R. R., šiai jį nustūmus, grasino savo dukrai žodžiais „pakasiu“, užmušiu“.

2013 m. balandžio 26 d. Kauno apylinkės teismas R. R. pagal LR BK 145 str. 1 d. išteisino tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog nesurinka įrodymų, nenustatytas faktas, kad kaltinamasis grasino nukentėjusiąją nužudyti bei, kad tas grasinimas būtų realus ir nukentėjusioji patikėtų, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas R. R., neįvertino duotų nukentėjusiosios R. R. ir liudytojų parodymų, kurie nuo tyrimo pradžios nesikeitė, buvo nuoseklūs, tad jais netikėti pagrindo nėra. Nukentėjusioji paaiškino, kad toks jos tėvo, kaltinamojo R. R. elgesys jai nebuvo įprastas, kadangi prieš ją jis rankos nekeldavo, konfliktai kildavo tarp jo ir motinos. R. R. griebė nukentėjusiajai už kaklo, sakydamas, kad užmuš. R. R. grasinimas pasirodė toks realus, kad ji bėgo iš namų, pas kaimynus, nors namuose buvo ir jos pačios mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo ji galėjo pasinaudoti, jei situacija būtų buvusi kitokia. Teismas nepagrįstai įvertino šią situaciją, darydamas išvadą, kad grasinimas nebuvo realus. Nukentėjusioji paaiškino, kad toks tėvo elgesys ją labai išgąsdino, ji iš tiesų pagalvojo, kad tėvas gali taip padaryti, nes jis yra stiprus, gali iš tiesų užsmaugti. Teismas nepagrįstai patikėjo R. R. parodymais apie vabzdį, skraidžiusį virš dukros galvos, kurį jis griebė rankomis ir sakė užmušiąs. Kaltinamojo parodymai vertintini kaip jo gynybinė pozicija, kuri paneigta byloje esančiais kitais įrodymais: nukentėjusiosios parodymais, liudytojų D. R. ir E. K. parodymais, o taip pat pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolu, iš kurio matyti, kad R. R. buvo nustatytas 4,43 %o neblaivumas.

Apeliantės įsitikinimu, apylinkės teismas pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, įvertinęs prieštaravimus tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų bei kitų įrodymų, padarė išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skiriant R. R. bausmę atsižvelgtina į tai, kad jis yra neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nusikaltimas yra priskiriamas prie nesunkių, todėl jam skirtina bausmė - laisvės apribojimas 3 mėnesiams, įpareigojant gydytis nuo alkoholizmo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Išteisintasis R. R. ir jo gynėja G. Kazakevičienė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas.

Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis LR BPK 329 str. 2 p. numatytais pagrindais. Apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog nėra įrodyta, kad kaltinamasis R. R. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo išvada neatitinka teisme ištirtų faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija nustatė, jog R. R. 2012 m. lapkričio 8 d. apie 18.00 val. D. R. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino nužudyti žmogų, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, tai yra elgdamasis agresyviai, keikdamasis necenzūriniais keiksmais rankomis bandė sugriebti už kaklo nukentėjusiajai savo dukrai R. R., šiai jį nustūmus, grasino savo dukrai žodžiais „pakasiu“, užmušiu“, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 145 str. 1 d.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. R. parodė, kad įvykio dieną grįžęs iš baliuko, koridoriuje sutiko savo dukrą R. R.. Pamatęs virš galvos jai skraidantį vabzdį, jį griebė abiem rankomis, o dukra tuo metu jį atstūmė. Nieko blogo negalvodamas, sakė, kad užmuš, pagaus, tačiau šie žodžiai buvo skirti vabzdžiui. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas be pagrindo patikėjo tokiais kaltinamojo parodymais, neįvertino kaltinamojo parodymų prieštaringumo, kad tokią versiją kaltinamasis iškėlė tik pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis tvirtino, kad įvykio detalių neatsimena, nes buvo neblaivus. Aplinkybių apie vabzdžio skraidymą ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, tokius kaltinamojo R. R. parodymus vertina kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, kaltinamojo R. R. kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiosios R. R. parodymai, tačiau ir kiti bylos duomenys, t.y. liudytojų D. R. ir E. K. parodymai.

Nukentėjusioji R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kuriais abejoti nėra pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusioji R. R. apkalba kaltinamąjį R. R.. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad įvykio dieną kaltinamasis R. R. buvo neblaivus. Būdamas neblaivus būna agresyvus. Nukentėjusiajai R. R. būnat koridoriuje R. R. puolė ją, garsino užmušti, išvadino „kale“, „kurva“, bandė sugriebti už kaklo, tačiau nukentėjusioji išsisuko ir pabėgo pas kaimynus. Nukentėjusioji parodė, kad kaltinamojo grasinimas buvo realus, nes jis neblaivus yra ne kartą puolęs mamą. Ją taip puolė primą karta. R. R. būnat neblaiviam nukentėjusioji ir jos motina stengiasi būti atokiau, nes R. R. būna agresyvus. Iš bėgusi iš buvo, pas kaimynę paprašė telefono, paskambino mamai, o kai grįžo mama iškvietė policiją.

Šiuos nukentėjusiosios R. R. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos E. K. parodymai. Liudytoja parodė, kad Rudžiai yra jų kaimynai, gyvena aukščiau jų buto. Įvykio dieną, t.y. pavakaryje buvo atbėgusi R. R., kuri prašė paskolinti telefono, kad galėtų paskambinti mamai. Liudytojos teigimu, R. R. buvo pasimetusi, susinervinusi. R. R. sakė, kad su tėvu neramumai.

Liudytoja D. R. parodė, kad 2012-11-08 jai būnat darbe, paskambino dukra, kuri pasakė, kad tėvas smaugė, tačiau jai pavyko išbėgti iš namų . Grįžusi namo dukrą rado laukiančią laiptinėje, tada ir iškvietė policijos pareigūnus.

LR BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis R. R. būdamas neblaivus, elgdamasis agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius, rankomis bandė sugriebti nukentėjusiajai už kaklo, tačiau jai pavykus ištrūkti, grasino „pakasti“, užmušti“. Kaltinamojo R. R. išsakytuose žodžiuose nėra jokių dviprasmybių, tekstas aiškus. Apeliacinės instancijos teismas įvertinę byloje esančių faktinių duomenų visetą, konstatuoja, kad kaltinamasis savo išsakytais žodžiais ir veiksmais (bandymu sugriebti už kaklo) įbaugino nukentėjusiąją, kuriai susidarė įspūdis, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną. Nukentėjusioji R. R. grasinimą suvokė kaip realų pavojų, juo labiau kad kaltinamasis būdamas neblaivus visada būna agresyvus jos motinos atžvilgiu. Nukentėjusiąją toks tėvo labai išgąsdino, ji iš tiesų pagalvojo, kad tėvas gali taip padaryti, nes jis yra stiprus, gali iš tiesų užsmaugti. Nukentėjusioji R. R. patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, baimę, kurį laiką bijojo grįžti į namus, o tai tik patvirtina grasinimo realumą. Grasindamas nuteistasis R. R. suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajai sukelti baimės jausmą. Taigi, kolegija daro išvadą, kad R. R. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. sudėtį.

Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių kaltinamojo atžvilgių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Skiriant kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str.- padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Kaltinamasis R. R. padarė tyčinį, nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Kolegija atsižvelgusi į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes daro išvadą, jog bausmės tikslai buvus pasiekti R. R. paskyrus laisvės apribojimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

nusprendė:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės apribojimą 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 4 p. R. R. įpareigoti gydytis nuo alkoholizmo.

Vadovaujantis LR BK 66 str. R. R. į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012-11-08 iki 2012-11-10.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.