- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-12
- Bylos Nr.
- A-143-2192-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- L. D.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Kazys Rakauskas
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 23.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 23.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. D. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2006 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 68-25 bei trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2006 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)-1141, kuriuo buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. spalio 25 d. patikrinimo aktas Nr. 18-05-10-48 ir jai nurodyta sumokėti 20 883 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 2 280 Lt šio mokesčio delspinigių bei 2 088 Lt baudą, ir nutraukti bylą.
Pareiškėja nurodė, kad atsakovo priimtas 2006 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 68-25 yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Airijos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 18 d. sutarties dėl pajamų ir kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – Sutartis) pagrindinių nuostatų. Pareiškėja paaiškino, jog nuo 2002 m. liepos 20 d. iki 2004 m. spalio 17 d. dirbo Airijoje (nuo 2002 m. liepos 20 d. iki 2004 m. sausio 7 d. pas pilietį, o nuo 2004 m. sausio 8 d. iki 2004 m. spalio 17 d. įmonėje). Pagal Airijos pajamų tarnybos informacinius raštus, ji už darbą pas asmenį gavo 10 552 EUR, o už darbą įmonėje – 9 892,47 EUR. Teigė, kad minėtuose raštuose gali būti netikslumų, nes pasirašiusių pareigūnų parašai nepatvirtinti ,,Apostile“. Nurodė, kad abiem atvejais ji neprivalėjo mokėti mokesčių. Pagal Airijos Vyriausybės pajamų departamento Tiesioginių mokesčių interpretavimo ir tarptautinio skyriaus Dublino Rūmų 2005 m. birželio 29 d. raštą, adresuotą atsakovui, mokesčio nuo pajamų atleidimo apskaičiavimas yra pateiktas 2005 m. lapkričio 9 d. Airijos Vyriausybės institucijos raštu. Šiame rašte nurodyta, kad jos mokesčių atsakomybė yra nulinė. Pagal paminėtos Sutarties 23 straipsnio 5 punkto nuostatas galėtų būti apmokestinama ne visa pajamų suma, o tik jos dalis, už kurią atleidžiama nuo mokesčio toje valstybėje. Ji gavo Airijoje atleidimą nuo mokesčių – mokesčių kreditą – visai jos šioje šalyje uždirbtų pajamų (t. y. 10 552 EUR ir 9 892,47 EUR) sumai. Todėl, pareiškėjos nuomone, pagal minėtą Sutartį jai ir Lietuvoje nekilo prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį, kadangi atleidimas nuo pajamų apmokestinimo perkeltinas ir į Lietuvą, kur ji grįžo gyventi. Pažymėjo, kad tik dalies jos pajamų neapmokestinimas Lietuvoje negalimas, nes Airijoje ji nemokėjo mokesčių ne už dalį, o už visas pajamas. Pareiškėja nurodė, kad atsakovo sprendimo motyvas, jog Sutarties 23 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia apmokestinti visą pajamų sumą, neatitinka Sutarties teksto. Minėtoje Sutarties nuostatoje numatyta galimybė atsižvelgti į atleistų nuo mokesčių pajamų sumą. Jos atveju Airijos įstatymai neleido Airijos mokesčių institucijoms apmokestinti nei visų, nei dalies jos pajamų. Todėl jos gautų pajamų negalėjo apmokestinti ir atsakovas. Pažymėjo, kad 2003 – 2004 m. ji daugiausia gyveno Airijoje. Todėl jos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta mokestiniu laikotarpiu buvo Airija. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą ji nėra gyventojų pajamų mokesčio subjektas Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 36 – 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Airijos pajamų tarnyba, remdamasi Sutarties 26 straipsniu, 2005 m. birželio 29 d. raštu Nr. EXC 1971 pateikė jam informaciją apie tai, jog pareiškėja nuo 2002 m. liepos 20 d. iki 2004 m. sausio 7 d. dirbo Airijoje pas pilietį A. F. ir gavo 10 552 EUR darbo užmokesčio, o nuo 2004 m. sausio 8 d. iki 2004 m. spalio 17 d. dirbo Airijos įmonėje CLONOULTY/ROSSMORE COMMUNITY DEVELOPMENT COUNCIL LTD ir gavo 9 892,47 EUR darbo užmokesčio. Abiem atvejais jos darbo užmokestis pajamų mokesčiu Airijoje nebuvo apmokestintas. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nuolatinių gyventojų pajamų, gaunamų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, apmokestinimą nuo 2003 m. sausio 1 d. reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju laikomas fizinis asmuo, kuris atitinka bent vieną iš šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardintų nuolatinio gyventojo kriterijų. Tačiau nustatant, ar asmuo yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, įvertinamos visos aplinkybės, o ne atskiri asmens gyvenimo faktai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, su sutuoktiniu Š. D. ir jų dukra R. D. gyvenanti pas savo tėvus V. R. ir I. R. (duomenys neskelbtini). Nors tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja dirbo Airijoje, tačiau dažnai atvykdavo į namus Lietuvoje, siųsdavo Lietuvoje likusiems šeimos nariams pinigus. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėja laikytina nuolatine Lietuvos Respublikos gyventoja, nes atitinka ne vieną, o keletą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnyje išvardintų nuolatinio gyventojo sąvoką apibrėžiančių kriterijų (Lietuvos Respublikos pilietė, asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje). Atsakovas nurodė, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas nuolatinis Lietuvos gyventojas, gavęs pajamų užsienio valstybėje ir sumokėjęs joje mokestį nuo tų pajamų, Lietuvoje privalo sumokėti tik skirtumą tarp Lietuvoje mokėtinos ir užsienio valstybėje sumokėtos pajamų mokesčio sumos, jeigu toks skirtumas susidaro. Priešingu atveju, jeigu užsienio valstybėje nuo Lietuvos nuolatinio gyventojo gautų pajamų mokestis nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas, tos užsienio valstybėje gautos pajamos apmokestinamos Lietuvoje pagal šį įstatymą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Sutarties 23 straipsnyje. Šiame straipsnyje yra numatyta, kad vieno asmens tos pačios pajamos, remiantis šios sutarties nuostatomis, gali būti apmokestinamos tiek Lietuvoje, tiek ir Airijoje, o dvigubas apmokestinimas panaikinamas taikant įskaitymo metodą, kai asmens rezidencijos šalis mokestį skaičiuoja nuo visų asmens pajamų, kurias taip pat sudaro pajamos, gautos kitoje šalyje, ir iš apskaičiuotos mokesčio sumos atima kitoje šalyje sumokėtą mokesčio sumą. Be to, Sutarties 15 straipsnyje nurodyta, kad susitariančios valstybės rezidento už samdomą darbą (t. y. esant sudarytai darbo sutarčiai) gautos pajamos apmokestinamos tik jo rezidencijos valstybėje, išskyrus atvejus, kai toks darbas atliekamas kitoje susitariančioje valstybėje. Vadinasi, Lietuvos rezidento pajamos už darbą, atliekamą kitoje susitariančiojoje valstybėje, gali būti apmokestinamos ir toje kitoje valstybėje, jeigu tai numato tos kitos valstybės įstatymai. Pagal Sutartį Lietuvos rezidento už Airijoje atliekamą samdomą darbą gaunamos pajamos Airijoje gali būti neapmokestinamos jeigu yra šios sąlygos: 1) pajamų gavėjas toje kitoje valstybėje tam tikru laikotarpiu ištisai ar su pertraukomis išbuvo mažiau negu 183 dienas; 2) jo darbdavys nebuvo tos kitos valstybės rezidentas; 3) gautos pajamos nebuvo susijusios su jo darbdavio toje kitoje valstybėje turima nuolatine buveine ar nuolatine veiklaviete. Kitais atvejais, kai Lietuvos rezidentas gauna pajamų už Airijoje atliktą samdomą darbą iš Airijos įmonės, tai nuo tų pajamų turi mokėti mokesčius Airijoje. Šiuo atveju Airijoje sumokėtas mokestis įskaitomas į mokestį, kurį toks asmuo nuo šių pajamų turi sumokėti pagal Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymą. Atsakovas paaiškino, jog Sutarties 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai remiantis kuria nors šios Sutarties nuostata susitariančiosios valstybės rezidento gaunamos pajamos yra atleistos nuo mokesčio toje valstybėje, tokia valstybė, skaičiuodama mokesčio sumą nuo likusių tokio rezidento pajamų, gali atsižvelgti į atleistų nuo mokesčio pajamų sumą, o tai reiškia, jog valstybei, kurioje bus įskaitomas kitoje valstybėje sumokėtas mokestis, leidžiama atsižvelgti ir skaičiuoti mokestį nuo visų pajamų, kurios galėjo būti, bet nebuvo apmokestintos kitoje susitariančioje valstybėje. Atsakovo nuomone, pareiškėjos Airijoje 2003 – 2004 m. uždirbtos pajamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas apmokestintos pagrįstai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 169 – 175) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu pareiškėjos pajamas, kurias ji 2002 – 2004 m. gavo užsienio valstybėje (Airijoje) už ten atliktą samdomą darbą. Teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. IX-1007) 5 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2, 17 dalimis. Pažymėjo, kad informaciją apie pareiškėjos užsienio valstybėje uždirbtas pajamas atsakovas gavo iš Airijos pajamų tarnybos teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsniu, Sutartimi (įsigaliojo nuo 1998 m. birželio 5 d.) (26 str. 1 d., 2 str. 3, 4 d.) bei 1977 m. gruodžio 19 d. Europos Tarybos direktyva 77/799/EEB (iš dalies pakeista 2004 m. lapkričio 16 d. Europos Tarybos direktyva 2004/106/EB) dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo ir draudimo įmokų apmokestinimo srityje (toliau – Direktyva) (2 str.). Atsižvelgiant į tai, Airijos pajamų tarnybos 2005 m. birželio 29 d. raštas Nr. EXC 1971 laikytinas byloje leistinu įrodymu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str.). Pareiškėja niekada neneigė, kad gavo minėtas pajamas. Ji tik nesutiko dėl šių pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu Lietuvoje, nes nuo šio mokesčio buvo atleista Airijoje. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pajamos apmokestintos pajamų mokesčiu, konstatavus, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų šaltinis buvo ne Lietuvoje. Pažymėjo, kad fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, jog yra mažiausiai vienas iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktuose nurodytų kriterijų. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą kriterijų, t. y. kad jos asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu buvo veikiau Lietuvoje nei užsienyje. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Pagal nurodytą įstatymo nuostatą asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju nėra būtina nustatyti, kad visi paminėti asmens interesai yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje. Pakanka nustatyti, jog veikiau Lietuvoje nei užsienyje yra viena iš dviejų paminėtų interesų grupių, t. y. arba asmeniniai, socialiniai interesai, arba ekonominiai interesai. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjos asmeniniai, socialiniai interesai (šeima) mokestiniu laikotarpiu buvo veikiau Lietuvoje nei užsienyje, o ekonominis interesas – uždirbti Airijoje pajamas – buvo nukreiptas į asmeninių, socialinių interesų užtikrinimą. Todėl pagrįstai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu pripažinta, jog mokestiniu laikotarpiu pareiškėja buvo nuolatinė Lietuvos gyventoja. Vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3, 16, 17, 20 straipsniais, 37 straipsnio 1 dalimi, Sutarties 23 straipsnio 2 a punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, teismas pažymėjo, jog asmens tos pačios pajamos gali būti apmokestinamos abiejose Sutarties šalyse, o dvigubo apmokestinimo turi būti išvengiama taikant sumokėto pajamų mokesčio įskaitymo metodą, kai asmens rezidencijos šalis skaičiuoja to asmens pajamų mokestį pagal nacionalinius įstatymus nuo visų jo pajamų (mokesčio bazės), į kurią įskaitomos ir kitoje šalyje gautos pajamos, t. y. asmens rezidencijos šalis iš apskaičiuoto pajamų mokesčio sumos turi atimti kitoje šalyje asmens sumokėtą pajamų mokesčio sumą. Teismas nustatė, kad Airijos mokesčių administratorius neapmokestino pareiškėjos samdos pagrindais uždirbtų pajamų, nes šios valstybės teikiamas asmeniui pajamų mokesčio kreditas buvo didesnis nei pareiškėjos šioje valstybėje už atliktą darbą gautos pajamos. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą ši aplinkybė reiškia ne tai, kad pareiškėjos Airijoje gautos pajamos negali būti apmokestintos pajamų mokesčiu Lietuvoje, o tai, kad nėra sumos, kurią Lietuvos mokesčių administratorius, siekdamas išvengti dvigubo apmokestinimo, galėtų ir turėtų atimti apskaičiuodamas pareiškėjos pajamų mokestį pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, apskaičiuodamas pareiškėjos pajamų mokestį, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsniu, nustatė metinius neapmokestinamų pajamų dydžius ir šiomis sumomis atitinkamai sumažino pajamų mokesčiu apmokestinamas užsienio valstybėje uždirbtas pareiškėjos pajamas. Byloje nėra įrodymų, kad apskaičiuojant pajamų mokestį pareiškėjai galėjo būti taikomos kitos Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytos mokesčių lengvatos. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos gautos pajamos priskirtinos B klasės pajamoms (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 str.). Pajamų mokestį nuo pajamų, priskiriamų B klasės pajamoms, turi apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti pats gyventojas ar jo įgaliotas asmuo (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25, 27 str.). Pareiškėja šios pareigos neįvykdė, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4, 20, 22, 25, 27, 37 straipsnių, Sutarties, Mokesčių administravimo įstatymo 96, 139 straipsnių nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai nuo Airijoje samdos pagrindais uždirbtų pajamų apskaičiavo jai pajamų mokestį, šio mokesčio delspinigius ir skyrė baudą. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai paliekami galioti, o pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 178 – 179) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą ir patenkinti skundą bei nutraukti bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino Sutarties 23 straipsnį. Pagal šio straipsnio 2 a punktą, leidžiama iš rezidento (jos) pajamų mokesčio atimti sumą, lygią Airijoje sumokėtam tos valstybės pajamų mokesčiui. Tačiau atimama suma, kuria mažinamas apskaičiuotas pajamų mokestis, bet kuriuo atveju neturi viršyti tos prieš atėmimą apskaičiuotos Lietuvos pajamų mokesčio dalies, priskiriamos pajamoms, kurios gali būti apmokestinamos Airijoje.
2. Jos pajamos Airijoje ne tik nebuvo apmokestinamos, bet ir priklausė neapmokestinamai pajamų kategorijai ir joms buvo nustatytas 0 (nulinis) mokesčio kreditas. Buvo būtina atsižvelgti į Airijos įstatymą.
3. Nepagrįstai taikytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes 2002 – 2004 m. jos gyvenimas ekonominiais ir socialiniais saitais buvo susietas su Airija.
4. Teismas nepatenkino jos atstovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, todėl negalėjo tinkamai apginti savo teisių (ABTĮ 49 str. 3 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183 – 185) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo tokius pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjos ginčijamas mokesčio, delspinigių bei baudos (20 883 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 2 280 Lt šio mokesčio delspinigių bei 2 088 Lt baudos) apskaičiavimas buvo atliktas remiantis Airijos Vyriausybės pajamų departamento 2005 m. birželio 29 d. raštu atsakovui pateikta informacija apie jos (pareiškėjos) Airijoje 2002-2004 m. gautas ir (Airijoje) neapmokestintas 20 444,47 EUR (70 590,67 Lt) dydžio darbo užmokesčio pajamas. Iš nurodyto informacinio rašto matyti, kad jis yra pateiktas Sutarties 26 straipsnio pagrindu. Toks informacijos iš užsienio valstybės pateikimo būdas yra numatytas ir leistinas Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio, jam nėra taikomos konvencijos „Dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo“ nuostatas. Todėl nurodyta informacija pripažintina leistinu bei patikimu įrodymu administracinėje (mokestinėje) byloje. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtos informacijos teisingumą. Taigi konstatuotina, kad šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodytos minėtame rašte, pripažintinos nustatytomis (ABTĮ 86 str. 2 d.).
Kolegija pažymi, kad teisiniai (mokestiniai) santykiai dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo sumokėto užsienio valstybėje pajamų mokesčio atskaitymo reglamentuojami Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 37 straipsnio. Pagal šio straipsnio nuostatas, galiojusias pareiškėjos minėto darbo Airijoje laikotarpiu, nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos užsienio valstybėje pajamos yra apmokestinamos Lietuvoje, tačiau jam yra taikomos dvigubo apmokestinimo išvengimo taisyklės, jeigu su ta valstybe (kurioje nuolatinis Lietuvos gyventojas gavo atitinkamas pajamas) yra sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis (šiai bylai aktualiu atveju – Sutartis). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio sutarties (Sutarties) tikslas ir paskirtis yra būtent dvigubo apmokestinimo problemos išsprendimas, o ne invazija į ją pasirašiusios šalies vidinę mokesčių sistemą.
Kolegija taip pat pažymi, kad pagal bendrą Sutarties 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę pareiškėjos Airijoje gautos pajamos galėjo būti apmokestinamos tiek Airijoje, tiek ir Lietuvoje. Pareiškėjos atvejis nepatenka į Sutarties 15 straipsnio 2 dalyje numatytas išlygas dėl šalies rezidento gaunamo atlyginimo tik vienoje iš nurodytų šalyje.
Patikrinusi bylą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 4 straipsnio taikymo aspektu (pareiškėjos pripažinimo nuolatine Lietuvos gyventoja pagrįstumo aspektu), kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šiuo klausimu įrodymų įvertinimu bei teismo padaryta išvada.
Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.