Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-08 · Administracinė byla Nr. I-1662-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-08
Bylos Nr.
I-1662-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06400-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
V. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Vilniaus pataisos namams
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1662-484/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06400-2013-9)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 12-15), kuriame prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6064(09) ir priteisti iš atsakovo jo naudai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-02-27 neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009-08-01 galiojusius priedų už pareigūnų kvalifikacines kategorijas dydžius.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2000-07-10 ėjo statutinio valstybės tarnautojo - Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko (A lygis, 13 kategorija), nuo 2010-10-20 - Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko pavaduotojo (A lygis, 11 kategorija) pareigas. 2004-01-29 jam suteikta trečia kvalifikacinė kategorija. Vadovaujantis 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, buvo sumažinti Kalėjimų departamento pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją. Šio teisinio reguliavimo galiojimas buvo pratęsiamas kiekvienais metais, jo pagrindu pareiškėjui apskaičiuojamas mokėtinas darbo užmokestis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad teisiniu reguliavimu, kurio pagrindu ginčo laikotarpiu buvo mažinamas kvalifikacines kategorijas turėjusiems valstybės tarnautojams mokėtas darbo užmokestis, buvo pažeista Konstitucijos garantuojama teisė į teisingą apmokėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus pataisos namai, atstovaudamas ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą (b. l. 22-23), pripažino, kad taikant iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y., vykdant 2009 m. balandžio 23 d. įstatymą Nr. XI-227, 2009-07-17 įstatymą Nr. XI-363 bei 2009 m. liepos 17 d. įstatymą Nr. XI-370, kuriais mažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę kategoriją, pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis. Pabrėžė, kad Vilniaus pataisos namai yra Kalėjimų departamentui pavaldi įstatymus vykdančioji institucija. Vilniaus pataisos namų biudžete sumažintų atlyginimų kompensavimui lėšos nėra numatytos ir neskirtos. Atkreipė dėmesį, kad pagal Darbo kodekso 301 str. darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, todėl prašė taikyti ieškinio senatį. Tuo atveju, jei pareiškėjo skundas būtų patenkintas, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti.

Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas (b. l. 7-8). Statutinių valstybės tarnautojų veiklos teisinius pagrindus, jų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų (toliau – ir Pareigūnas) darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir šis statutas. Įsigaliojus minėtų teisės aktų pakeitimams, nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinti pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams. Remiantis aukščiau aptartu reguliavimu pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir darbdavio - Vilniaus pataisos namų pažymos (b. l. 25-29).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. T. K. Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi, šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Vilniaus pataisos namai, kaip darbdavys, vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjas skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimai priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu negali būti tenkinami.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6064(09), kuriuo jam atsisakyta išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką. Šis reikalavimas laikytinas išvestinio iš reikalavimo priteisti dėl darbo užmokesčio sumažinimo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį, todėl jis taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė