- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-1620-485/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Remeika (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- UAB DK “PZU Lietuva”
- Atsakovas
- I. A.
- Trečiasis asmuo
- A.
- Nukentėjusysis
- UAB „Geoteksas“
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Egidijaus Tamašausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-213-722/2010 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei I. A., trečiajam asmeniui A. A. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu (b. l. 1-2) prašė priteisti iš atsakovės 3 258,99 Lt žalos regreso tvarka atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, jog 2008-06-04 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis AYAS Nr. 943707. 2008-06-17 Vilniuje, Žaliųjų Ežerų g./Popieriaus g. sankryžoje, eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „VW L-80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis UAB „Geoteksas“. Remiantis policijos pažyma, atsakingu už eismo įvykį pripažintas D. A., vairavęs automobilį Ford Mondeo. Eismo įvykio metu D. A. buvo 23 metų amžiaus. Ieškovas nukentėjusiam UAB „Geoteksas“ 2008-08-14 išmokėjo 3 258,99 Lt draudimo išmoką. 2004-06-23 Vyriausybės nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 62.2 p. nustato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį: išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Draudimo sutarties AYAS Nr. 943707, 1.6 punkte buvo numatyta, kad apdraustąją transporto priemonę vairuos ne jaunesni nei 25 m. amžiaus vairuotojai. Atsakovė nustatyta tvarka nepranešė UAB DK „PZU Lietuva“ apie rizikos padidėjimą, todėl ieškovas turi regreso teisę reikalauti, kad žalą atlygintų I. A..
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 111-115) ieškinį atmetė, pripažino 2008-06-04 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. AYAS Nr.943707, sudarytos tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovės I. A., 1.6 p. dalies sąlygą, kuria numatyta, kad transporto priemonę vairuoja ne jaunesni kaip 25 amžiaus vairuotojai, niekine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo dienos, priteisė valstybei iš ieškovo 13,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad 2008-06-04 draudimo sutarties AYAS 01/Nr.0943707 1.6 p. surašytas labai smulkiu šriftu, tačiau šis sutarties punktas labai svarbus, nes jame nustatyta draudimo rizika. Teismas rėmėsi atsakovės paaiškinimu, kad sutartį su ja sudariusi draudimo atstovė nieko nesakė, nepaaiškino, kad negalima perduoti vairuoti automobilį jaunesniam kaip 25 amžiaus asmeniui nepranešus UAB DK „PZU Lietuva“, ji pati sutarties 1.6 neįskaitė, nes jis parašytas labai smulkiu šriftu, be specialių prietaisų jo negalima įskaityti. Teismas nurodė, jog negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarties sąlygos, apie kurias draudėjas su draudiku nesusitarė ir kurių negalėjo tikėtis būsiant sutartyje (CK 6.186 str.). Šios sąlygos atsakovei nebuvo tinkamai atskleistos, nes buvo pateiktos netinkamu išraiškos būdu. Teismas minėtą sąlygą pripažino nesąžininga, nes siejama su vairuotojo amžiumi, o ne su jo vairavimo stažu. Teismas nurodė, jog kai draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko vienašališkai nustatytas sąlygas, draudėjas laikomas silpnesne sutarties šalimi, o draudikui taikoma griežtesnė sutartinė atsakomybė. Šiuo atveju niekine pripažintina sutarties sąlyga, ne visa sutartis. Pripažinus niekine šios sutarties dalies sąlygą, ieškovas regreso tvarka negali reikalauti, kad atsakovė I. A. atlygintų žalą, nes atsakovė sutarties sąlygų nepažeidė. Teismas nurodė, jog atsakovė reikalauja taikyti senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinys gautas teisme 2009-12-02. Autoįvykis įvyko 2008-06-17, žala nukentėjusiajam asmeniui atlyginta 2008-08-14, ieškinys teismui turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip iki 2009-08-15 (CK 1.125 str.7 d.). Teismas byloje nustatė, kad ieškovas 2008-10-07 pateikė pretenziją atsakovei, atsakovė neatlygino žalos, 2008-10-14 raštu pranešė, kad nesutinka su prašoma suma, nurodė, kad žalos atlyginimo suma neturėtų viršyti 1 200 Lt. 2008-11-28 raštu atsakovė nurodė, kodėl nesutinka su žalos suma, nenurodė, kad sutinka su daline suma (1 200 Lt), kaip buvo rašiusi ankstesniame 2008-10-14 rašte. Ieškovas į atsakovės 2008-10-14 ir 2008-11-28 raštus atsakė 2009-10-20 – jau praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsakovė po šio rašto gavimo žalos neatlygino, raštu nepranešė, jog sutinka apmokėti žalą arba atsisako sumokėti žalą. Teismas nutarė nelaikyti, kad atsakovės 2008-10-14, 2008-11-28, 2009-11-08 raštai ieškovui nutraukė vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis), kad senaties terminas prasidėjo iš naujo. Teismas neatnaujino ieškinio senaties termino ir nelaikė, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kad ieškinio senaties eiga nutrūko skolininkei atlikus veiksmus, liudijančius, kad ji pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.). Iš skolininkės veiksmų negalima buvo tikėtis, kad ji pasirengusi atlyginti visą žalą, pats ieškovas nuo 2008-10-07 iki 2009-10-20 atsakovei nerašė, neišaiškino jai, kad ji privalo pateikti savo įrodymus, dokumentus, pagrindžiančius jos argumentus, atsakovė, kaip silpnesnioji draudimo sutarties šalis, tikėjosi, kad ieškovas žalos iš jos daugiau nereikalaus. Teismas nelaikė, kad atsakovė, 2008-10-14 atsakiusi į ieškovo 2008-10-07 pretenziją, 2008-11-28 papildomai nurodžiusi savo nesutikimo su pretenzija motyvus, piktnaudžiavo savo teisėmis, tyčia delsė laiką, per kurį suėjo ieškinio senaties terminas.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu (b. l. 117-121) prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:
1. CK 6.993 str. 1 d. įtvirtina, kad prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizika), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Atsakovė privalėjo suteikti ieškovui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizika), jeigu šios aplinkybės negalėjo būti žinomos draudikui. Atsakovė, numanydama, kad transporto priemonė galimai bus perduota valdyti tretiesiems asmenims, apie tai privalėjo informuoti ir draudiką. Tuo tarpu draudikas turėjo teisę pasirinkti nedrausti rizikų kurios, jo objektyviu vertinimu, yra nepageidaujamos draudimo įmonei. Pagal CK 6.1010 str. 1 d., jeigu draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika, apie tai draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus jis sužinojo. Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau - draudimo sąlygos) 36 p. ir 38 p. aiškiai nurodyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja [...]. Draudimo sutarties 1. 6 p. nurodyti visi rizikos padidėjimo atvejai, tuo tarpu ir transporto priemonės perdavimas jaunesniam nei 25 m. amžiaus asmeniui. Taigi, remiantis šiomis nuostatomis, atsakovė, būdama draudimo sutarties šalimi, privalėjo informuoti apeliantą apie draudimo rizikos padidėjimą, o ieškovas, atsižvelgdamas į naujai atsiradusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką. Nagrinėjamu atveju atsakovė nuslėpdama atsiradusią faktinę draudimo riziką, iš esmės pažeidė draudimo sutartį. Būtent dėl automobilio perleidimo asmeniui, neturinčiam 25 m. amžiaus, padidėjusi rizika apdrausta nebuvo;
2. teismas netinkamai įvertino apelianto byloje pateiktą įrodymą - Draudimo sutartį (LR CPK 177 str.). Draudimo sutartis nėra parašyta neįskaitomu ar nesuprantamu šriftu. Draudimo sutartis užima tik 1 psl. Visa informacija ir esminės sutarties sąlygos yra išdėstytos aiškiai ir konkrečiai be jokių užuolankų. Draudimo sutarties 1.6 p. išdėstytai informacijai perskaityti remiantis protingumo kriterijumi nereikalinga jokių papildomų specialių prietaisų. Byloje nebuvo atlikta jokia ekspertizė, kuri patvirtintų tai, kad dalis Draudimo sutarties yra parašyta neįskaitomu šriftu;
3. ieškovas, sudarydamas Draudimo sutartį su atsakove, pastarajai atskleidė visą sutarties esmę, iš šios sutarties kylančios teisės ir pareigas. Akcentavo pasekmes, kurios gali atsirasti dėl Draudimo sutarties 1.6 p. nurodytų sąlygų nevykdymo. Pirmos instancijos teismas be jokio pagrindo išskirtinai vadovavosi vien tik atsakovės parodymais apie tai, jog jai Draudimo sutarties 1.6 p. įtvirtinta sąlyga dėl draudimo rizikos susijusios su transporto priemonės perdavimu jaunesniam kaip 25 amžiaus asmeniui padidėjimu, nebuvo atskleista. Atsakovė neįrodė aplinkybių apie tai, kad apeliantas jai tinkamai neatskleidė Draudimo sutarties 1.6 p., t.y. atsakovė neįrodė apelianto nesąžiningumo. Todėl laikytina ir yra labiau tikėtina, kad ieškovas tinkamai atskleidė atsakovei visas esmines Draudimo sutarties sąlygas;
4. teismas, sprendime vadovaudamasis CK 1.78 str. 5d., 1.80 str., 1.95 str., padarė išvadą, kad Draudimo sutarties 1.6 p. nustatyta sąlyga dėl draudimo rizikos susijusios su transporto priemonės perdavimu jaunesniam kaip 25 amžiaus asmeniui padidėjimu prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl yra niekinė ir negalioja nuo sandorio sudarymo momento. Apelianto nustatytos teikiamų paslaugų sąlygos turi būti vertintinos ištyrus visas sandoryje nustatytas sąlygas, nustačius jų tarpusavio ryšį, įvertinus šalių veiksmus sudarant ir vykdant sutartį bei kitus byloje esančius įrodymus. To pirmos instancijos teismas neatliko. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tarp šalių sudaryta Draudimo sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms (LR CK 1.80 str.), viešajai tvarkai ar gerai moralei (LR CK 1.81 str.). Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdžiai niekinio sandorio fakto. Be to, nei atsakovė, nei pirmos instancijos teismas visiškai nedetalizavo ir neįrodė aplinkybių kokiu būdu ginčijamo sandorio sąlyga suteikė apeliantui tariamai perdėtą pranašumą atsakovės atžvilgiu. Teismas sprendime tinkamai nedetalizavo, nemotyvavo, nepagrindė ir nenurodė, kokiam konkrečios viešosios tvarkos konstituciniam ar kitokiam teisiniam reglamentavimui prieštarauja Draudimo sutarties ginčijama sąlyga, kokie visuomenėje vyraujantys gėrio ar blogio, sąžiningumo ar nesąžiningumo sampratos kriterijai buvo pažeisti. Taigi teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir priimtas paviršutiniškai, remiantis lakoniškomis išvadomis. Draudimo sutarties 1.6 p. sąlygos pripažinimas negaliojančia be teisinio pagrindo prieštarauja susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumo tikslui, apelianto teisėtai įgytų teisių gerbimui;
5. byloje nustatyta, kad apelianto raginama sumokėti visą patirtos žalos sumą, atsakovė su apeliantu derybas vedė iki pat 2009-11-08 rašto pateikimo. Atsakovė tik minėtu raštu visiškai atsisakė atlyginti padarytą žalą. Iki tol atsakovė visą laiką pripažino apelianto patirtos žalos faktą, taip pat ketino atlyginti žalą (ginčijo tik žalos sumą). Taigi nagrinėjamu atveju šalys nesutarė tik dėl atlygintinos sumos dydžio, todėl senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama būtent nuo to momento, kada atsakovė visiškai atsisakė atlyginti apelianto patirtą žalą, nes būtent nuo tada apeliantas realiai sužinojo apie jo pažeistą teisę, kadangi siekdamas susigrąžinti patirtą žalą bei vesdamas derybas su atsakove, apeliantas pagrįstai tikėjosi žalos atlyginimo taikiu ir abiem šalim palankiu būdu. Tai patvirtina, kad apeliantas nepiktnaudžiavo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Pirmos instancijos teismas nesprendė ir nenagrinėjo aplinkybių, kada apeliantas suvokė, jog jo teisė yra pažeista. Tuo tarpu ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su žalos atsiradimu (objektyviuoju kriterijumi), bet su asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti savo teisę ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeidimą.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129-130) prašo apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Tretysis asmuo nurodo, jog Draudimo sutartyje 1.6 punktas buvo atspausdintas labai smulkiu šriftu, todėl be papildomos įrangos jį perkaityti buvo sunku. Todėl atsakovė pagrįstai nusprendė, kad smulkiu šriftu padarytas užrašas nėra svarbus. Tretysis asmuo nesutinka su apeliantės nuomone dėl senaties termino skaičiavimo ir nurodo, jog 2008-11-28 atsakovės rašte yra išreikšta nuomonė apie pažeidimus skaičiuojant automobilio remonto kaštus, tačiau nenurodoma, jog atsakovė yra pasiruošusi mokėti kokią nors sumą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti, įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog įprastinė draudimo sutartis yra sudaroma vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Kaip žinoma, draudimo sutarties sąlygas vienašališkai rengia draudimo įmonė. Sutarties sąlygos, kurias vienašališkai rengia viena sutarties šalis ir kurios naudojamos nevienkartiniam sutarčių sudarymui su neapibrėžtu asmenų skaičiumi, yra standartinės sutarties sąlygos, ir sudarant draudimo sutartį, šalių derybos dėl tokių standartinių numatytų sąlygų praktiškai nevyksta. Kolegija pripažįsta, jog tokiu atveju, draudėjas turi tik dvi alternatyvas – sudaryti arba nesudaryti draudimo sutartį pagal draudiko parengtas draudimo sutarties sąlygas. Draudimo sutartims būdinga tai, kad jos sudaromos prisijungimo būdu, t.y. skirtingai nei kitų sutarčių atvejais, kai šalys derasi dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartyje daugumą sąlygų vienašališkai yra parengusi viena šalis – draudikas, o kita šalis draudėjas - neturi galybės dėl jų derėtis. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, ypač svarbu tampa užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir sutarčių teisės bendrųjų principų laikymąsi. Iš ieškovo apeliacinio skundo matyti, jog ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad draudimo sutartį su atsakove sudariusi draudimo atstovė nepaaiškino, kad negalima perduoti vairuoti automobilį jaunesniam kaip 25 amžiaus asmeniui nepranešus UAB DK „PZU Lietuva“, atsakovė pati sutarties 1.6 neįskaitė, nes jis parašytas labai smulkiu šriftu, be specialių prietaisų jo negalima įskaityti. Be to, apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog tokia draudimo sutarties sąlyga laikytina siurprizine, dėl to pripažintina niekine. CK 6.992 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185-6.187 straipsniai. 6.186 straipsnio 1 dalis nustato netikėtų sutarties standartinių sąlygų sampratą bei nurodo, jog netikėtomis nelaikomos sutarties, sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sutartis laikoma sudaryta, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Remiantis sutarties laisvės principu ir sutarties, kaip šalių susitarimo, samprata, sutarties šaliai gali būti privalomos tik tos sutarties sąlygos, su kuriomis ji sutiko, t.y. dėl kurių ji išreiškė savo valią. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė, t.y. sudarė protingą galimybę kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis. Kad kitai šaliai buvo suteikta protinga galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis to nepadarė, tai negalima pripažinti esant pakankamai įrodymų, kad kita šalis išreiškė savo valią dėl standartinių sutarties sąlygų. Tokiu atveju negalima pripažinti, kad šalys dėl jų susitarė, taigi negalima ir pripažinti, kad standartinės sąlygos, dėl kurių atskleidimo kitai sutarties šaliai sutarties sudarymo metu kyla abejonių, yra sudėtinė sutarties dalis. Dėl šios priežasties šalis, parengusi standartines sutarties sąlygas, negali jomis remtis, nes kitai šaliai negali būti privaloma tai, dėl ko nebuvo išreikšta jos valia. Kaip matyti iš byloje esančios Draudimo sutarties NR. 0943707, ginčijamas šios sutarties 1.6 punktas, kuris ir nustato, jog automobilis negalėjo būti perduotas vairuoti jaunesniam kaip 25 metų amžiaus asmeniui, yra priskirtas prie „kita informacija“ kategorijos, atspausdintas mažesniu šriftu nei kitas sutarties tekstas. Atsižvelgiant į tai, kad ši sutarties sąlyga yra viena iš esminių, apibrėžiančių šios draudimo rūšies riziką, kolegija pripažįsta, kad ši sąlyga sutartyje yra pateikta netinkamai, dėl ko atsakovė tikrai galėjo nežinoti tokią sąlyga egzistuojant. Kaip jau buvo minėta, aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis, šiuo atveju ieškovas. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovė neįrodė aplinkybių apie tai, kad apeliantas jai tinkamai neatskleidė Draudimo sutarties 1.6 p., t.y. atsakovė neįrodė apelianto nesąžiningumo. Kolegija atmeta kaip nepagrįstą šį apeliacinio skundo argumentą, kadangi šiuo atveju pareiga įrodyti aplinkybes, kad sutarties sąlygos buvo tinkamai atskleistos tenka ne atsakovei, o ieškovui. Kaip matyti iš Draudimo sutarties, esančios byloje, minėta sutartis buvo sudaryta tarp atsakovės I. A. ir ieškovo atstovo S. Š.. Minėta draudimo sutartis numatė, kad šalys ją turi patvirtinti parašais bei ieškovės antspaudu. Tačiau kaip matyti iš sutarties, ieškovo atstovė šioje sutartyje nėra pasirašiusi. Tokios aplinkybės tik patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, jog sutarties sudarymo procesas nebuvo tinkamas, atsakovei galimai nebuvo atskleistos visos konkrečios sutarties sąlygos, toks sutarties trūkumas patvirtina sutarties proceso skubotumą bei neišsamumą. Kaip jau buvo minėta, vertinant, ar standartinės sutarties sąlygos yra sudėtinė sutarties dalis, būtina atsižvelgti ne tik į tai, ar jos buvo tinkamai atskleistos kitai šaliai, bet ir į pačių standartinių sąlygų pobūdį. Jeigu standartinėse sutarties sąlygose yra numatytos tokios aplinkybės, kurios, atsižvelgiant į sutarties esmę, pripažintinos esminėmis tos sutarties sąlygomis, tokios sąlygos šaliai, sudariusiai sutartį prisijungimo būdu, gali būti privalomos tik tuo atveju, jeigu šalis su jomis aiškiai sutiko. Iš byloje pateiktų šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovei netinkamai atliekant savo pareigą atskleisti atsakovei esmines draudimo sutarties sąlygas, negalima daryti ir išvados, kad atsakovė aiškiai su tokia sąlyga, kad automobilio negalima perduoti naudotis asmeniui, jaunesniam nei 25 metai, sutiko. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog nei atsakovė, nei pirmos instancijos teismas visiškai nedetalizavo ir neįrodė aplinkybių kokiu būdu ginčijamo sandorio sąlyga suteikė apeliantui tariamai perdėtą pranašumą atsakovės atžvilgiu. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, kad atsakovė derėtis dėl sutarties sąlygų neturėjo galimybės, sutartį sudarė prisijungimo būdu, o atsakovei Draudimo sutarties 1.6 punkto esmė nebuvo tinkamai atskleista, pripažintina, kad tokia sutarties sąlyga suteikė apeliantui pranašumą atsakovės atžvilgiu, t.y. atsakovei nežinant, kad automobilio negalim perduoti vairuoti asmeniui, nesulaukusiam 25 metų amžiaus, tačiau tai padarius ir įvykus draudiminiam įvykiui, atsakovė yra atsakinga už padarytą žalą visais atvejais, tuo apeinant transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo prigimties esmę bei tokios sutarties paskirtį.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jog jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Taigi draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju draudiko išmoka visiškai atlygino nukentėjusiojo nuostolius, todėl deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigė visa apimtimi ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (22 straipsnio 2 dalies) pagrindu atsirado draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas transporto priemonės valdytojas. Tokiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Estijos draudimo bendrovė AS „ERGO Kindlustuse“ v. UAB „Transmėja“ ir DUAB „Baltijos garantas“, M. V.; bylos Nr. 3K-3-438/2006). Draudimo išmoką, kaip nustatyta, ieškovas išmokėjo 2008 m. rugpjūčio 14 d., ieškinį ieškovas pateikė – 2009 m. gruodžio 2 d., taigi ieškovas praleido nustatytą terminą ieškiniui pareikšti. Tačiau ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju šalys vykdė susirašinėjimą, nesutarė tik dėl atlygintinos sumos dydžio, todėl senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama būtent nuo to momento, kada atsakovė visiškai atsisakė atlyginti apelianto patirtą žalą, nes būtent nuo tada apeliantas realiai sužinojo apie jo pažeistą teisę, kadangi siekdamas susigrąžinti patirtą žalą bei vesdamas derybas su atsakove, apeliantas pagrįstai tikėjosi žalos atlyginimo taikiu ir abiem šalim palankiu būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2002 m gruodžio 20 d. nutarime išaiškino, jog CK 1.130 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia tik skolininko atlikti tam tikri veiksmai. Tai reiškia, kad tokių pasekmių negali sukelti skolininko neveikimas, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai tylėjimas laikomas asmens valios išraiška. Byloje yra nustatyta, kad ieškovas ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė 2009-12-02. Autoįvykis įvyko 2008-06-17, žala nukentėjusiajam asmeniui atlyginta 2008-08-14. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovas 2008-10-07 pateikė pretenziją atsakovei, atsakovė 2008-10-14 raštu pranešė, kad nesutinka su prašoma suma, nurodė, kad žalos atlyginimo suma neturėtų viršyti 1 200 Lt. 2008-11-28 raštu atsakovė nurodė, kodėl nesutinka su žalos suma, kaip buvo rašiusi ankstesniame 2008-10-14 rašte. Ieškovas į atsakovės 2008-10-14 ir 2008-11-28 raštus atsakė 2009-10-20. Taigi, jeigu ir daryti prielaidą, jog ieškovė, pateikdama atsakovei 2008-10-14 ir 2008-11-28 raštus, atliko veiksmus, kurie išreiškė vieną ar kitą atsakovės valią dėl jai pareikštos pretenzijos, vienerių metų ieškinio senaties terminas nuo paskutinės jos valios išreiškimo, t.y. 2008-11-28 vis tiek laikytinas praleistu, kadangi į teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi tik 2009-12-02. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio pagrindu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutari a:
apeliacinį skundą atmesti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.