Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-11-22 · Civilinė byla Nr. 2A-837-585/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-22
Bylos Nr.
2A-837-585/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
valstybės įmonės (duomenys neskelbtini)
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini)
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-837-585/2013Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01241-2011-9Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4.; 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė pareiškė Visagino miesto apylinkės teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 11 918,50 Lt skolą, 605,46 Lt delspinigius, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog šalys 2010 m. birželio 1 d. sudarė sutartį Nr. PTO 188, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei saugos paslaugas, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už pastarosios teikiamas saugos paslaugas. Pasak ieškovės, atsakovė tinkamai nevykdė sutartimi prisiimto įsipareigojimo sumokėti ieškovei už pastarosios teikiamas paslaugas, o atsakovės skola ieškovės kreipimosi į teismą momentu yra 11 918,50 Lt. Šalys sutartimi sulygo, jog prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo atvejais už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną bus skaičiuojami 0,04 procento laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigiai, kurie šiuo konkrečiu atveju vertine išraiška sudaro 605,46 Lt sumą.

Šalies argumentai

Atsakovė nesutiko su ieškovės šioje byloje pareikštu ieškiniu, prašė atmesti ieškovės reikalavimus. Pasak atsakovės, pastaroji 2011 m. birželio 13 d. gavo ieškovės 2011 m. gegužės 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. RB406693, kurioje nurodyta, jog ieškovės darbuotojai laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d., be kita ko, patruliavo valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) Mokymo centro teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, ieškovė šiuo konkrečiu atveju neįrodė patruliavimo aukščiau nurodytame objekte fakto, todėl, pasak atsakovės, pastaroji sutarties 7.1 punkto, nustatančio atsakovės pareigą mokėti ieškovei už pastarosios faktiškai atliktas paslaugas, prasme neprivalo mokėti ieškovei už aukščiau nurodytas paslaugas. Viena vertus, atsakovė pripažįsta, jog šalys sutartimi nesulygo dėl ieškovės prievolės pateikti atsakovei dokumentus, pagrindžiančius paslaugos (paslaugų) suteikimo faktą, kita vertus, pasak atsakovės, ieškovė, nepateikdama šių dokumentų, pažeidė Civilinio kodekso 6.200 straipsnyje apibrėžtus sutarčių vykdymo principus.

Ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui dubliką, kurį inter alia grindė tuo, jog ieškovė sutartimi, kuri buvo sudaryta pagal atsakovės pateiktą sutarties projektą, neprisiėmė prievolės fiksuoti paslaugų suteikimo faktus ir saugoti duomenis, patvirtinančius sutartinių paslaugų teikimo faktus. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė laikotarpiu nuo sutarties sudarymo momento iki 2011 metų gegužės mėnesio už ieškovės suteiktas paslaugas atsiskaitydavo pagal ieškovės pateikiamas PVM sąskaitas faktūras ir nurodytu laikotarpiu nereikalaudavo papildomų įrodymų, pagrindžiančių paslaugų suteikimo faktus. Ieškovė taip pat pažymėjo, jog atsakovė nereikalavo ir šios bylos ginčo atveju nereikalauja įrodymų, pagrindžiančių patruliavimo kituose sutartyje nurodytuose objektuose faktus.

Atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui tripliką, kurį, be kita ko, grindė tuo, jog, pasak atsakovės, sprendžiant šios bylos ginčą, turi būti atsižvelgiama į šalių 2011 m. gegužės 31 d. sudaryto susitarimo dėl 2010 m. birželio 1 d. sutarties Nr. PTO 188 / 10 Sp-94 (14.229) nutraukimo 2 punktą, kuriuo, anot atsakovės, pastaroji įsipareigojo ieškovei už pastarosios laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. suteiktas paslaugas sumokėti tik visiškai įsitikinusi, jog ieškovė tinkamai suteikė paslaugas. Atsakovės teigimu, ši susitarimo nuostata buvo įtvirtinta sąmoningai, siekiant pakeisti sutartyje įtvirtintą apmokėjimo už paslaugas tvarką, pagal kurią iš ieškovės nebuvo reikalaujami objektyvūs paslaugų suteikimo faktą patvirtinantys įrodymai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu papildomai paaiškino, jog atsakovė netikrino, ieškovė realiai teikė atsakovei sutartimi sulygtas paslaugas ar neteikė, nes tokie atsakovės darbuotojų veiksmai nebuvo numatyti atsakovės darbuotojų darbo tvarką reglamentuojančiuose lokaliniuose teisės aktuose, be to, nebuvo nusistovėjusi tokia praktika, nes šalių sutartiniai teisiniai santykiai buvo paremti apibusiu šalių pasitikėjimu. Pasak atsakovės atstovo, atsakovė tik mano, jog ieškovė realiai neteikė sutartimi sulygtų paslaugų. Atsakovė neturi duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė faktiškai neteikė sutartyje apibrėžtų paslaugų.

Žemesnės instancijos teismas

Visagino miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu patenkino ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus faktinius duomenis nustatė, jog šalių bendradarbiavimas buvo paremtas abipusiu pasitikėjimu ir geranoriškumu, nes į kiekvieną sutartinių sąlygų pakeitimą šalys reaguodavo siekdamos abipusės ekonominės naudos ir minimalių nuostolių. Teismas, įvertinęs šalių 2010 m. birželio 1 d. sudarytą sutartį Nr. PTO 188 / 10 Sp-94 (14.229), konstatavo, jog šioje sutartyje nėra nuostatos, nustatančios, kad ieškovė privalo pateikti atsakovei dokumentus, patvirtinančius sutartinių paslaugų suteikimo faktus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė neįvykdė sutartyje įtvirtintos pareigos atsiskaityti su ieškove. Atsakovė nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl pastaroji neatsiskaitė su ieškove, pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė tik preziumavo, kad ieškovė nesuteikė atsakovei sutartyje apibrėžtų paslaugų. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste atkreipė dėmesį į atsakovės atstovo paaiškinimus, jog atsakovė netikrino, ieškovė realiai teikė atsakovei sutartimi sulygtas paslaugas ar neteikė, nes tokie atsakovės darbuotojų veiksmai nebuvo numatyti atsakovės darbuotojų darbo tvarką reglamentuojančiuose lokaliniuose teisės aktuose, be to, nebuvo nusistovėjusi tokia praktika, nes šalių sutartiniai teisiniai santykiai buvo paremti apibusiu šalių pasitikėjimu. Pirmosios instancijos teismo teigimu, tą faktą, jog atsakovė nesidomėjo ieškovės teikiamų paslaugų kokybe, patvirtina ir į šią bylą pateikti atsakovės tarpžinybiniai raštai dėl sutarties vykdymo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatavo esant pagrindą patraukti atsakovę sutartinėn civilinėn atsakomybėn ir priteisti ieškovei iš atsakovės 11 918,50 Lt skolą. Pirmosios instancijos teismas, pagal 2010 m. birželio 1 d. sutarties Nr. PTO 188 / 10 Sp-94 (14.229) 7.3 punktą nustatęs, jog atsakovė, nepagrįstai uždelsusi atsiskaityti su ieškove už pastarosios pagal sutartį suteiktas paslaugas, už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną privalo mokėti ieškovei 0,04 procento laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius, patenkino ieškovės šioje byloje pareikštą reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovė, nesutikdama su Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.

Atsakovės šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, tiksliau – netinkamai bylos šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Atsakovės nuomone, šiuo konkrečiu atveju ieškovė privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis pastaroji grindė reikalavimą dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, tai yra privalėjo įrodyti sutartinių paslaugų suteikimo atsakovei faktus, o ne atsakovė turėjo paneigti tuos faktus, jog ieškovė suteikė atsakovei sutartines paslaugas. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino atsakovės nurodytų argumentų ir pateiktų duomenų dėl ieškovės galimai nesuteiktų paslaugų, o šios bylos ginčą išsprendė remdamasis vien tik ieškovės teiginiais, jog pastaroji tinkamai teikė sutartines paslaugas; pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, nustatančias sutarčių aiškinimo taisykles (Civilinio kodekso 6.193 straipsnis), nes, spręsdamas šios bylos ginčą, neatsižvelgė į šalių 2011 m. gegužės 31 d. sudaryto susitarimo dėl 2010 m. birželio 1 d. sutarties Nr. PTO 188 / 10 Sp-94 (14.229) nutraukimo 2 punktą, kuriuo atsakovė įsipareigojo ieškovei už pastarosios laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. suteiktas paslaugas sumokėti tik visiškai įsitikinusi, jog ieškovė tinkamai suteikė paslaugas. Pasak atsakovės, ieškovė neįrodė, kad pastaroji tinkamai suteikė sutartines paslaugas, todėl atsakovei nekyla prievolė mokėti už ieškovės tariamai suteiktas paslaugas. Be to, pirmosios instancijos teismas inter alia neįvertino to fakto, jog ieškovė pažeidė tiek materialiajame įstatyme, tiek sutartyje įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą, nes nepateikė atsakovei duomenų, patvirtinančių sutartinių paslaugų suteikimo faktus, todėl, atsakovės manymu, pastaroji, neapmokėdama ieškovei pastarosios pateiktos sąskaitos, kol ieškovė nepateikė atsakovei duomenų, patvirtinančių sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymą, veikė pagrįstai ir teisėtai (Civilinio kodekso 6.207 straipsnio 2 dalis).

Šalies argumentai

Ieškovė nesutiko su atsakovės apeliaciniu skundu, prašė atmesti šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė visą sutarties galiojimo laikotarpį (nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d.) nustatyta tvarka atsiskaitydavo su ieškove už pastarosios suteiktas paslaugas pagal pateikiamas PVM sąskaitas faktūras ir iki 2011 metų birželio mėnesio pabaigos nereikalavo, kad ieškovė pateiktų atsakovei papildomus įrodymus. Pasak ieškovės, sutartyje nebuvo nustatytos pareigos ieškovei pildyti, rinkti, saugoti ir / ar teikti atsakovei papildomas ataskaitas ar panašaus pobūdžio dokumentus. Ieškovės teigimu, atsakovė netinkamai interpretuoja šalių 2011 m. gegužės 31 d. sudaryto susitarimo dėl 2010 m. birželio 1 d. sutarties Nr. PTO 188 / 10 Sp-94 (14.229) nutraukimo 2 punktą, nes šioje susitarimo nuostatoje, be pareigos pateikti PVM sąskaitą faktūrą, nėra nustatyti reikalavimai ieškovei pateikti papildomus dokumentus ir / ar kitaip pagrįsti paslaugų suteikimo faktą. Ieškovė šiame kontekste atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovė abejones dėl sutartinių paslaugų suteikimo fakto ieškovei pareiškė tik 2011 metų birželio mėnesio pabaigoje, tai yra, praėjus beveik vienam mėnesiui nuo paslaugų teikimo ir sutarties galiojimo pabaigos momentų. Ieškovė akcentavo, jog atsakovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad atsakovė netikrino, ieškovė realiai teikė atsakovei sutartimi sulygtas paslaugas ar neteikė, kas, ieškovės manymu, sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, o atsakovės nerūpestingumas negali būti pripažįstamas objektyvia priežastimi, leidžiančia abejoti sutartinių paslaugų suteikimo faktu, juo labiau negali būti laikomas pateisinamu pagrindu atsisakyti sumokėti ieškovei už pastarosios suteiktas paslaugas. Ieškovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį, o pareikštu apeliaciniu skundu kvestionuoja tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovei iš atsakovės skolą už ieškovės suteiktas patruliavimo paslaugas valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) Mokymo centro teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis (b. l. 10-17) nustatyta, jog šalys 2010 m. birželio 1 d. sudarė sutartį Nr. PTO188 (toliau tekste – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti patruliavimo Sutartyje ir pastarosios prieduose apibrėžtuose objektuose – apeliantės garažų, aplinkos apsaugos laboratorijos, techninio vandens paėmimo siurblinės ir inžinerinių tinklų baro remonto dirbtuvių teritorijose – paslaugas, o apeliantė inter alia įsipareigojo sumokėti ieškovei už pastarosios pagal Sutartį de facto suteiktas paslaugas. Bylos duomenys (b. l. 22-23) patvirtina, jog šalys 2010 m. spalio 1 d. modifikavo Sutartį ir inter alia sulygo, kad ieškovė, be patruliavimo apeliantės garažų, aplinkos apsaugos laboratorijos ir inžinerinių tinklų baro remonto dirbtuvių teritorijose, teiks patruliavimo apeliantės mokymo centro teritorijoje paslaugas. Bylos duomenimis (b. l. 29) nustatyta, jog šalys 2011 m. gegužės 31 d. sudarė susitarimą, kuriuo sulygo nuo 2011 m. birželio 1 d. nutraukti Sutartį.

Šalių procesinių dokumentų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog bylos ginčas kilo dėl to, teikė ieškovė laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. Sutartimi sulygtas patruliavimo apeliantės mokymo centro teritorijoje paslaugas (toliau tekste – ir ginčo paslaugos) ar neteikė. Kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylos ginčą, konstatavo, jog ieškovė teikė apeliantei ginčo paslaugas.

Apeliantė šioje apeliacinėje byloje laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas inter alia pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Pasak apeliantės, priešingai nei šios bylos atveju sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė turi įrodyti, o ne apeliantė turi paneigti, ginčo paslaugų teikimo faktą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios apeliacinės bylos atveju yra pagrindas sutikti su apeliante ir pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai bylos šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, nes, ką patvirtina kvestionuojamo sprendimo analizė, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju laikėsi pozicijos, jog apeliantei tenka procesinė pareiga paneigti ginčo paslaugų teikimo faktą.

Kaip žinia, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuri yra rungimosi principo, dominuojančio civiliniame procese, išraiška, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), kitaip tariant, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog ieškovė, teigdama, kad pastaroji de facto teikė ginčo paslaugas, ir besiremdama ginčo paslaugų suteikimo faktu, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 dalis) privalo įrodyti ginčo paslaugų teikimo apeliantei faktą.

Viena vertus, ieškovė šiuo konkrečiu atveju neneigia ir neginčija, jog pastarajai tenka procesinė pareiga įrodyti ginčo paslaugų teikimo apeliantei faktą, kita vertus, ieškovė, ką patvirtina pastarosios procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams, analizė, šios bylos atveju laikosi pozicijos, kad tarp bylos šalių nusistovėjo tokia tarpusavio santykių praktika, jog apeliantė Sutarties galiojimo laikotarpiu nereikalaudavo, kad ieškovė pateiktų apeliantei atitinkamus faktinius duomenis, patvirtinančius sutartinių paslaugų teikimo apeliantei faktą, pasak ieškovės, sutartinių paslaugų teikimo fakto įrodymui (pagrindimui) per se buvo, todėl ir, esant tokiai šalių tarpusavio santykių praktikai, yra, pakankamas sąskaitos faktūros apeliantei pateikimo faktas.

Viena vertus, apeliantė neneigia ir neginčija tų faktų, jog pastaroji Sutarties galiojimo laikotarpiu nereikalaudavo, kad ieškovė pateiktų apeliantei atitinkamus faktinius duomenis, patvirtinančius sutartinių paslaugų teikimo apeliantei faktą, ir sutartinių paslaugų teikimo fakto įrodymui (pagrindimui) buvo pakankamas sąskaitos faktūros apeliantei pateikimo faktas, kita vertus, šiame kontekste būtina pažymėti, jog tokia šalių tarpusavio santykių praktika sutartinių paslaugų teikimo fakto pagrindimo prasme buvo reikšminga tol, kol šalių abipusių sutartinių pareigų vykdymo klausimas netapo teisminio ginčo objektu ir nepradėjo veikti imperatyviosios viešosios (proceso) teisės normos, inter alia nustatančios įrodinėjimo taisykles (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis), nes, pareiškęs ieškinį, asmuo ne tik pateikia reikalavimą atsakovui, bet ir iškelia jį prieš teismą, kuriam savo reikalavimą privalo pagrįsti ir įrodyti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos analize, ieškovė nepateikė pirmosios instancijos teismui faktinių duomenų, pagrindžiančių ginčo paslaugų teikimo apeliantei faktą, kai pastarajai, besiremiančiai šiuo faktu, kaip jau buvo aukščiau nurodyta, tenka procesinė pareiga pateikti tokius duomenis, o ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys – atitinkamų ieškovės darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai – per se nepatvirtina ginčo paslaugų teikimo apeliantei fakto. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog tas ieškovės argumentas, kuriuo pastaroji atsikerta į apeliantės šioje byloje pareikštą skundą, kad ieškovė savo iniciatyva nerinko faktinių duomenų, patvirtinančių ginčo paslaugų teikimo apeliantei faktą, nes tokia pareiga nėra nustatyta nei Sutartyje, nei materialiajame įstatyme, yra teisiškai nereikšmingas, nes ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, vykdančiam ūkinę komercinę veiklą, yra keliami pakankamai aukšti rūpestingumo ir atidumo standartai, o, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet kuris kitas juridinis asmuo, vykdantis analogišką ar panašią ieškovės vykdomai veiklą, turėdamas numanyti priešingų veiksmų (neveikimo) riziką, net ir nesant konkrečioje sutartyje aiškiai apibrėžtai pareigai rinkti ir pateikti atitinkamus faktinius duomenis, savo iniciatyva rinktų tokius faktinius duomenis. Šiame kontekste būtina akcentuoti, jog ieškovė, šiuo konkrečiu atveju nebūdama tiek rūpestinga ir atidi, kiek pastaroji turėjo būti rūpestinga ir atidi, prisiėmė neigiamų tokio neveikimo padarinių kilimo riziką.

Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovė šios bylos atveju neįrodė, kad teikė apeliantei ginčo paslaugas, konstatuotina, jog ieškovė de jure negali reikalauti, kad apeliantė (į)vykdytų ieškovei priešpriešinę pareigą sumokėti už ginčo paslaugas, ir kartu neturi teisės reikalauti, jog apeliantė sumokėtų ieškovei delspinigius, susijusius su prievolės sumokėti ginčo paslaugų kainą vykdymu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip teisingai atsiliepime į pareikštą apeliacinį skundą pažymėjo ieškovė, apeliantė, ką patvirtina pastarosios apeliacinio skundo pagrindo analizė, šioje apeliacinėje byloje pareikštu skundu kvestionuoja ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tą sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimų dėl skolos ir delspinigių už ginčo paslaugas priteisimo dalis, todėl, apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju netinkamai bylos šalims paskirstė įrodinėjimo naštą ir pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų (į)vertinimo taisykles (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai), o šie procesinės teisės normų pažeidimai lėmė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylos dalį pagal ieškovės reikalavimų dėl skolos ir delspinigių už ginčo paslaugas priteisimo dalis, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina esant pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinti ieškovei priteistinus skolą ir delspinigius, nustatant, jog ieškovei iš apeliantės priteistina skola – 9 317 Lt, priteistini delspinigiai – 473,30 Lt (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, perskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui nutarus pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuotina esant pagrindą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 3 ir 5 dalys).

Šioje apeliacinėje byloje nutarus aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta apimtimi pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuotina, jog ieškovės patenkintų reikalavimų dalies vertė sudaro 78,17 procento pastarosios šioje byloje pareikštų materialinių subjektinių reikalavimų vertės. Bylos duomenys (b. l. 4) patvirtina, jog ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 375,72 Lt bylinėjimosi, tiksliau – žyminio mokesčio, išlaidas, todėl, atsižvelgiant į ieškovės patenkintų reikalavimų dalį, pastarajai iš apeliantės priteistinas 293,70 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Apeliantė nepateikė faktinių duomenų, bylojančių, jog pastaroji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šiuo konkrečiu atveju nespręstinas apeliantės galimai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Pirmosios instancijos teismo teigimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu susidarė 9,87 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ši bylinėjimosi išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, aukščiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese, paskirstymo

Viena vertus, apeliantė, ką patvirtina pastarosios pareikšto apeliacinio skundo dalykas, šios apeliacinės bylos atveju prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį, kita vertus, apeliantė, kaip jau buvo konstatuota, šios apeliacinės bylos atveju kvestionavo ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o tą sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimų dėl skolos ir delspinigių už ginčo paslaugas priteisimo dalis. Esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog apeliantės šioje byloje pareikštas skundas turėjo būti apmokėtas 82 Lt žyminiu mokesčiu (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 4 dalis), kai apeliantė, ką patvirtina pastarosios į bylą pateikti duomenys (b. l. 121, 125), šioje byloje pareikštą skundą apmokėjo 376 Lt žyminiu mokesčiu, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina esant pagrindą grąžinti apeliantei 294 Lt žyminį mokestį (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantė laimėjo šios bylos apeliacinį procesą, todėl pastaroji įgijo procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Apeliantė šios bylos apeliaciniame procese patyrė 82 Lt bylinėjimosi, tiksliau – žyminio mokesčio, išlaidas, todėl pastarajai iš ieškovės priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Visagino miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį patenkinti iš dalies:

priteisti uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) iš valstybės įmonės (duomenys neskelbtini) 9 317 Lt skolą, 473,30 Lt delspinigius, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 9 790,30 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2011 m. lapkričio 9 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 293,70 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

kitas ieškinio dalis atmesti.“.

Grąžinti valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) 294 Lt žyminį mokestį (žyminio mokesčio sumokėjimo faktą patvirtinantys duomenys – 2012 m. balandžio 18 d. vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 24218 ir 2012 m. balandžio 27 d. vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 24285).

Priteisti valstybės įmonei (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) 82 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjos Neringa ŠvedienėTatjana Žukauskienė