Regionų apygardos administracinio teismo nutarimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant administracinės atsakomybėn traukiamo asmens G. T. atstovui Juozui Čiviliui, administracinę nuobaudą paskyrusios institucijos Valstybinės kalbos inspekcijos atstovui Dainiui Žemaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. T. skundą dėl Valstybinės kalbos inspekcijos 2010-10-08 nutarimo, kuriuo G. T. buvo paskirta administracinė nuobauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-09-30 Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – Inspekcija) viršininko pavaduotojas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl G. T. padaryto pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 91² str. 1 dalyje, kadangi G. T. neįvykdė Inspekcijos 2010-08-31 nurodymo Nr. 38, kuriame buvo nustatyta, kad 2010-08-30 Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) k. esančios maisto prekių parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) iškaboje buvo vartojamos lietuvių ir lenkų kalbos: MAISTO PREKĖS / SKLEP SPOZYWCZY, o G. T. PĮ vadovės G. T. buvo reikalaujama užtikrinti, kad Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) k. esančios maisto prekių parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) iškaboje nebūtų vartojama lenkų kalba. Šiais veiksmais G. T. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnį bei Valstybinės kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997-11-20 nutarimo Nr. 66 „Dėl garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės) reikalavimus.

G. T. pabrėžė, kad nebuvo pažeisti ir Taisyklių reikalavimai, kadangi nėra draudžiama šalia valstybinės kalbos vartoti ir kitą nevalstybinę kalbą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

ATPK 91² str. 1 dalyje numatyta, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais bei Valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnų nurodymų dėl valstybinės kalbos vartojimo nevykdymas, užtraukia įspėjimą arba baudą įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams, pareigūnams ar kitiems nutarimų arba nurodymų nevykdantiems asmenims nuo trijų šimtų iki šešių šimtų litų.

G. T. atsakomybėn buvo patraukta už ATPK 91² str. 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. už tai, kad neįvykdė Inspekcijos 2010-08-31 nurodymo Nr. 38 užtikrinti, kad Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) k. esančios maisto prekių parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) iškaboje nebūtų vartojama lenkų kalba. G. T. kaltinama pažeidus Įstatymo 17 straipsnį, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, bei Taisykles, kuriose numatyta, kad visų rūšių viešoji garsinė informacija ir viešieji užrašai turi atitikti Įstatymą ir kitus teisės aktus.

Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančios maisto prekių parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) iškaboje yra pateikiami užrašai dviem kalbomis: viršuje – lietuvių, apačioje – lenkų (MAISTO PREKĖS / SKLEP SPOZYWCZY). Pavadinimas valstybine lietuvių kalba užrašytas akivaizdžiai didesniu šriftu, nei apatinis, t. y. teismas daro išvadą, kad šioje situacijoje G. T. kaip atsakingas asmuo laikėsi Įstatymo 17 straipsnio reikalavimų, visų pirma, pateikdama užrašą valstybine kalba, o tik tada mažesniu šriftu pateikdama užrašą lenkų kalba.

Atlikęs išsamią Įstatymo 18 straipsnio analizę, teismas daro išvadą, jog tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba. Be to, Taisyklių 3 punkte numatyta, jog jei garsinė ar rašytinė informacija susijusi su užsieniečių aptarnavimu (viešbučiuose, paštuose, bankuose, viešojo maitinimo įstaigose ir kitur), tarptautiniu transportu, turizmu ar tarptautiniais renginiais, greta valstybinės kalbos gali būti vartojamos tradicinės tarptautinio bendravimo kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų. Taisyklių 4 punkte numatyta, kad informacinių užrašų kitomis kalbomis formatas negali būti didesnis negu užrašų valstybine kalba.

Sistemiškai vertindamas byloje surinktus įrodymus ir galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad toks informacijos maisto prekių parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) iškaboje pateikimas nelaikytinas pažeidžiančiu imperatyvias teisės normas ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms.

Teismas daro išvadą, kad Įstatymo 17 straipsnio nuostata taikytina viešiesiems užrašams, tačiau ši sąvoka nei Įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra detalizuota, jos turinys nėra išaiškintas. Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu).

Įvertinęs minėtą nuostatą kartu su Įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad vienareikšmiškai teigti, jog maisto prekių parduotuvės ((duomenys neskelbtini)) iškaba yra laikytina viešuoju užrašu, negalima.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teisiniai draudimai ar įpareigojimai, už kurių nesilaikymą gali būti taikoma griežta atsakomybė, turi būti formuluojami nedviprasmiškai. Teisinis reglamentavimas turi būti aiškus, suvokiamas visiems teisinių santykių subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N12-150/2004). Toks aiškinimas iš esmės atitinka bendrąjį baudžiamosios teisės principą nullum crimen, nulla poena sine lege, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje teigiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžtas įstatyme. Pastarasis reikalavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomas įvykdytu, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir, jei reikalinga, teismų praktikoje pateikiamo jos aiškinimo, gali žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks jam baudžiamąją atsakomybę (Administracinių teismų praktika Nr. 10, 74 p., administracinė byla Nr. N6-1313/2006). Teisinė atsakomybė, kylanti taikant ATPK, savo pobūdžiu yra, be kita ko, ir baudžiamoji. Taigi, šios atsakomybės rūšiai su tam tikrais pakeitimais taikytini baudžiamojoje teisėje galiojantys principai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad plečiamai aiškinti teisės aktų ir taikyti administracinę atsakomybę plačiau, negu ją numatė įstatymų leidėjas, negalima (administracinė byla Nr. N7-1148/2004).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcija neobjektyviai įvertino ginčo aplinkybes, netinkamai taikė G. T. atžvilgiu Įstatymo bei Taisyklių nuostatas, surašė nepagrįstą nurodymą Nr. 38 ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutarimą, skiriant G. T. administracinę nuobaudą už pažeidimą, numatytą ATPK 91² str. 1 dalyje, todėl ginčijamas Inspekcijos nutarimas yra naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, nesant G. T. veikoje inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 124 str. 1 d. 2 punktu, 128 straipsniu, teismas

nutarė:

G. T. skundą tenkinti.

Valstybinės kalbos inspekcijos 2010-10-08 nutarimą, kuriuo G. T. buvo skirta administracinė nuobauda – 450 litų dydžio baudą už pažeidimą, numatytą LR ATPK 91² str. 1 dalyje, panaikinti.

Administracinę bylą G. T. nutraukti.

Šis nutarimas per 10 d. nuo nutarimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.