Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-02 · Administracinė byla Nr. I-1054-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-02
Bylos Nr.
I-1054-739/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00057-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
I. S.
Atsakovas
Panevėžio pataisos namams
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1054-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00057-2016-8Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.1.; 1.16.5.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 2 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinis teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl turtinės žalos, padarytos neišdavus tarnybai tarnybinės uniformos ir jos dalių, atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja I. S. (toliau – pareiškėjas) ir atsakovo Panevėžio pataisos namų (toliau – atsakovas) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėja I. S. Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (2-5 b. l.) prašė priteisti iš atsakovo 139,52 Eur (481,76 Lt) kompensaciją už nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15 (toliau – ir ginčo laikotarpis) neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis ir įpareigoti atsakovą 139,52 Eur (481,76 Lt) sumą išmokėti pareiškėjai. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji dirbo Panevėžio pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoja. Ginčo laikotarpiu jai neišduotos tarnybinės uniformos ar jos dalių kaina sudarė 465,09 Eur. Per ginčo laikotarpį pareiškėja ne vieną kartą žodžiu kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos už neišduodamą tarnybinę uniformą ar jo dalis išmokėjimo, o 2015-10-16 – ji raštu kreipėsi į Panevėžio pataisos namų direktorių, tačiau jos prašymai buvo nepatenkinti. Pareiškėja pažymėjo, kad Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnis nustato, jog pareigūnai dėvi nustatyto pavyzdžio uniformą su rangų ženklais ir simbolika; tarnybinė uniforma pareigūnams išduodama nemokamai; tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr.128 patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka). Šios tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Atsakovas į pareiškėjos pateiktą prašymą dėl pažymos apie tarnybinę uniformą ir kompensacijos už jos neišdavimą išmokėjimo pateikė pažymą, kurios prieduose išvardintos pareiškėjai neišduotos uniformos ir jos dalių sąrašas ir kainos už laikotarpį nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15. Šia pažyma atsakovas neginčija, jog pareiškėjai nebuvo išduotos tam tikros tarnybinės uniformos ir jų dalys, tačiau atsisako išmokėti kompensaciją. Pareiškėja, atlikdama savo tarnybines pareigas Panevėžio pataisos namuose, nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15, negavo jai priklausančios uniformos ir jos dalių, todėl buvo priversta už savo asmenines lėšas pirkti rūbus, aprangą, kuri reprezentuotų Panevėžio pataisos namus ir užtikrintų tinkamą jos tarnybinių pareigų atlikimą, ir tuo jai buvo padaryta turtinė žala. Kadangi pareiškėja tikėjosi, jog jai bus išmokėta kompensacija dėl neišduotų tarnybinių uniformų ir jos dalių, todėl neturėjo pagrindo rinkti ir kaupti nusipirktos aprangos, avalynės išlaidų vertę pagrindžiančių kvitų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu (12-15 b. l.) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja statutiniais pagrindais pas atsakovą dirbo nuo 2002-10-09 iki 2006-11-15. Visą tarnybos laikotarpį dirbo Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos pareigose. 2006-11-15 pareiškėja atleista iš tarnybos Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2006-11-10 įsakymu Nr. 02/1-129. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr.1R-152 buvo patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su rangų ženklais ir simbolika pavyzdžiai bei uniformos dėvėjimo tvarkos aprašas, tarnybinės uniformos išdavimo normos, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriui pavesta patvirtinti tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašą. Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-217 buvo patvirtinęs Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašas nebuvo patvirtintas. Atsakovas teigia, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai kompensacijos mokėjimo už neišduotą uniformą (jos dalis) nenumato. Pagal iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojusią Tvarką, prievolė išmokėti kompensaciją, kai pasibaigęs uniformos dėvėjimo laikas ir ji nebetinkama dėvėti, buvo siejama su aktyviais pareigūno veiksmais, t.y. pareigūnas turėjo raštu kreiptis į Panevėžio pataisos namų direktorių. Pareiškėja ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka dėl kompensacijos nesikreipė, klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjai nebuvo svarstytas, todėl atsakovas neturėjo pareigos jos skaičiuoti ir išmokėti. Be to, pagal galiojusią Tvarką, pareigūnai piniginę kompensaciją galėjo gauti tik už ateinančius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjai nebuvo išduotos skunde nurodytos tarnybinės uniformos dalys. Tačiau atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu dėl kompensacijos į Panevėžio pataisos namų direktorių nesikreipė, o kreipėsi tik prašydama išduoti pažymą apie tai, kokias uniformos dalis pareiškėjui buvo privalu išduoti ir prašydama pateikti piniginę šių uniformos dalių išraišką bei prašydama atlyginti turtinę žalą dėl tarnybinės uniformos neišdavimo. Atsakovas atsakydamas ir pareiškėjos prašymą išdavė pareiškėjai pažymą, taip pat atsakymą, kuriuo atsisakyta išmokėti kompensaciją. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja prašymą pateikė jau pasikeitus teisiniam reglamentavimui. Dėl neišduotos tarnybinės uniformos skundų ginčo laikotarpiu pareiškėja nebuvo pateikusi. Todėl atsakovas mano, kad pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas. Atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą ieškinio senaties terminą, o teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Panevėžio pataisos namuose statutiniais pagrindais dirbo nuo 2002-10-09 iki 2006-11-15 Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojos pareigose. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr.1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, galiojusių ginčo laikotarpiu, nustatytą pareigybių klasifikaciją, pareiškėjos pareigybė ginčo laikotarpiu buvo priskiriama jaunesniųjų pareigūnų grandies pareigybei. Todėl pareiškėja privalėjo nešioti tarnybinę uniformą. 2006-11-15 pareiškėja atleista iš tarnybos Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2006-11-10 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (16 b. l.). Iš pareiškėjos skundo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu ji žodžiu kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis išmokėjimo. 2015-10-16 pareiškėja raštu kreipėsi į Panevėžio pataisos namus prašydama išduoti pažymą apie tarnybinę uniformą ir jos dalis, kurios nebuvo išduotos laikotarpiu nuo 2003-04-25 iki 2016-11-15 bei atlyginti turtinę žalą (8 b. l.). Panevėžio pataisos namai 2015-11-02 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl kompensacijos už neišduotą uniformą“ nurodytą pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti (9 b. l.). Atsakovas taip pat pateikė pareiškėjai 2015-10-23 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės uniformos išdavimo“, kurios priede nurodytas sąrašas su jame išvardintomis uniformomis ir jų dalimis, kurios pareiškėjai nebuvo išduotos bei pateikė šių uniformų ir jų dalių piniginę išraišką (6-7 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo už laikotarpiu nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15 pareiškėjui neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnai dėvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tokia tvarka ir normos buvo patvirtintos Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128, kuris galiojo iki 2014 m. balandžio 30 d. ir yra taikomas ginčo laikotarpiu kilusiems teisiniams santykiams reguliuoti. Šiuo įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos bei Tvarka reglamentavo visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių ir dėvėjimo terminus. Tvarkos 1 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punktas nurodė, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos privalėjo surašyti kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas ir nurodyti, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punktas nustatė, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-63-2434/2011). Aukščiau nurodytos Vidaus tarnybos statuto nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-580/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014, pateikė išaiškinimą, kad šios teismų praktikoje suformuotos taisyklės taikomos ir Kalėjimų departamento pareigūnų keliamiems ginčams dėl kompensacijos už tarnybines uniformas, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus. Nurodytos teisės normos patvirtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams privaloma dėvėti nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, o teisingumo ministrui įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Teisės aktai nenumatė atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, taigi, minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Dėl to, pasibaigus teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba kaip alternatyva pareigūnui, esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2845/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas vidaus tarnybos pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis ginčus, yra konstatavęs, jog aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu ar poįstatyminių aktų nebuvimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-63–2434/2011).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15 nebuvo suteikta tarnybinė uniforma ir jos dalys, nurodytos Panevėžio pataisos namų 2015-10-23 pažymoje ir prie jos pridėtuose prieduose(6-7 b.l.). Be to, tarp bylos proceso dalyvių nėra ginčo ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjai kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis nebuvo išmokėta. Pareiškėja nurodo, kad dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių, ji buvo priversta už asmenines lėšas pirkti aprangą, kuri reprezentuotų Panevėžio pataisos namus bei užtikrintų tinkamą pareigų atlikimą. Teismas, vertindamas pareiškėjos skunde suformuluoto reikalavimo pobūdį, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552- 2845/2012 ir kt.). Taigi, daroma išvada, kad pareiškėja iš esmės prašo atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjos turėtomis išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią ji privalėjo dėvėti tarnybos metu, atsakovui neišdavus tarnybinės uniformos ir jos dalių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014 ). Remiantis Panevėžio pataisos namų parengtos 2015-10-23 pažymos duomenimis, pareiškėjai neišduotos tarnybinės uniformos dalių 30 proc. vertė sudaro 139,52 Eur (481,76 Lt). Tarp pareiškėjos ir atsakovo ginčo dėl šių duomenų nėra.

CK 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė kyla, nustačius bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). CK 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Teisminėje praktikoje laikomasi nuoseklaus aiškinimo, jog ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, o tikslus ir teisingas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra reikšmingas, kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, t. y. teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ginčo laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nevykdymo, daroma išvada, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo ir galėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). Byloje nustatyta, kad pareiškėja pagal 2006-11-15 Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2006-11-10 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atleista iš tarnybos. Tai reiškia, kad pareiškėja nuo to momento privalėjo ir galėjo suprasti, kad ji neteko statutinės pareigūnės statuso. Teismas sprendžia, kad pareiškėja nuo šio momento turėjo teisę per trejų metų terminą teismine tvarka ginti savo teisę į turėtą statutinės pareigūnės socialinę garantiją, t. y. į 30 proc. piniginės kompensacijos išmokėjimą už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis. Pareiškėja, žinodama, kad ji nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15 negavo nei tarnybinės uniformos, nei 30 proc. piniginės kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, skundu dėl turtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2016-03-04, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams (2 b. l.).

Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas Panevėžio pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį ( 17 b. l.). Pagal CK 1.131 straipsnį 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, kadangi pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Kausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Pareiškėja skunde teismui duomenų, įrodančių svarbias termino praleidimo priežastis nepateikė ir dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo nepasisakė. Teismas 2016-03-23 pareiškėjai išsiuntė Panevėžio pataisos namų pateiktą atsiliepimą, kuriame atsakovas aiškiai suformulavo reikalavimą taikyti CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senatį. Iki teismo posėdžio dienos pareiškėja atsikirtimo į atsakovo reikalavimą ir prašymo, kuriame būtų suformuluotas prašymas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą senaties terminą, nurodytos šio termino praleidimo priežastys bei pateikti jas pagrindžiantys įrodymai, nepateikė. Teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui ex officio atnaujinti pareiškėjai praleistą CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visetu ir ginčo teisiniams santykiams taikomu teisiniu reguliavimu, teismas sprendžia, kad esant atsakovo Panevėžio pataisos namų reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjos skundas dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą priteisimo už laikotarpį nuo 2003-04-25 iki 2006-11-15 atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė